„Visiems žmonėms girdėtas terminas, kuris vadinasi „dvigubos paskirties gaminiai“ – t. y. gaminiai, kuriuos galima naudoti ir karo, ir civilinio gyvenimo metu. Tai yra visa kibernetinė infrastruktūra, pastotės, serveriai, kabeliai. Jie yra be galo svarbūs, nes juos atakavus galima pasiekti daugybę dalykų. Dar daugiau – jei nusprendžiama, kad norima pamokyti kažkokią negerą šalį, galima be tankų tiesiog atlikti kibernetinę ataką, padaryti jai žalą. Įdomiausia tai, kad pagal tarptautinius susitarimus už tą žalą nelabai kas tave ir nubaus. Visą laiką, kada įvyko kibernetinės atakos, išvengta didesnių sankcijų ar pasmerkimų“, – sakė M. Martišius.

Taip esą nutinka dėl to, kad sunku įrodyti, kas įvykdė tą kibernetinę ataką.

„Aš palyginčiau šiuolaikinį kibernetinį tinklų susipynimą su eiliniu pavyzdžiu. Įsivaizduokite: yra daugiabutis namas, kuris stovi. Jame po truputį pradeda kažkas nutiesti elektros laidus – yra tiesiama, pertiesiama mazgų, sukuriama jų tiek daug, ir tai daroma be jokio išankstinio plano. Galiausiai visas namas nežino, kas prie ko prijungta ir pan. Nukirpsi kažkokį laidą ir nežinai, ar šviesa dings viename kambaryje, ar viename bute, ar tik laiptinėje, ar visame name. Čia yra didžiausia problema, kad kibernetinės atakos vyksta panaudojant net toje pačioje šalyje esančius kompiuterius, serverius. Išeina, kad tie, kurie gali sužinoti ir įrodyti, jie tą gali padaryti tik labai netiesiogiai. Visą laiką yra galimybė išsiginti, kad čia ne aš padariau, kompiuteriai buvo naudojami jūsų pačių šalyje – galbūt čia yra kažkokios vidinės grupės, kurios veikia prieš jūsų valdžią, o mes esame nekalti“, – pasakojo M. Martišius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

M. Martišius atskleidė, kaip stipriai žmonių kasdienybė yra susijusi su internetu.

Tai nėra vaikų žaidimai, gali turėti ganėtinai aiškiais materialias pasekmes.

„Sakyčiau, čia yra du dalykai. Vienas dalykas, kiek ilgai mes galime gyventi be interneto? Pusdienį mes galime išgyventi, bet ar išgyventume visą darbo savaitę be interneto? Daugelis iš mūsų darbų, gebėjimas daryti finansinius pavedimus visada priklauso nuo saugaus internetinio ryšio. Kitas dalykas – priminsiu, 2017 m. buvo „WannaCry“ ataka. Yra įrodyta, kad ji prasidėjo Ukrainoje, kada buvo spausdintuve pažeistas tam tikras serveris ir toliau nuaidėjo kaip lavina per visą Europą. Baigėsi tuo, kad Jungtinėje Karalystėje jų sveikatos saugos sistema turėjo išjungti savo sistemą – nebuvo galima registruotis pas gydytojus, pildyti el. receptų. Tai yra rimtas dalykas. Niekas nežinojo, kad taip gali prasidėti. Buvo kalbama, kad Rusijos kariniai kibernetiniai pajėgumai norėjo nubausti Ukrainą, o išėjo taip, kad buvo paveikta visa Vakarų Europa, didelę žalą patyrė tokią šalis, kuri yra tiesiogiai neįsivėlusi į konfliktą. Tai nėra vaikų žaidimai, gali turėti ganėtinai aiškiais materialias pasekmes. O jeigu, pavyzdžiui, atsijungtų koks nors elektros energijos tiekimas ir jo greitai nebūtų galima atgaivinti, tai gali net turėti pasekmių ir gyvybėmis“, – tikino komunikacijos karų ekspertas.

M. Martišius paaiškino, ką reikėtų daryti, jeigu įvyktų tiesioginė kibernetinė ataka į energetikos sistemas.

„Tos institucijos, kurios yra atsakingos, žino, kur yra pažeidžiamos, jos viešai to nepasakys. Jos nenori suteikti informacijos priešui ar galimam kibernetiniam chuliganui, kuris padarytų žalą, kad jis žinotų, kaip mus bausti skaudžiausia. Kitas dalykas tas, kad aš bijau, kad mes nelabai žinome, kur esame pažeidžiami. Gali atsitikti taip, kad buvo planuojama vienur, o pasirodo, kad žala buvo visai kitoje vietoje. Tada priklauso nuo to, kaip greitai mūsų specialistai gali tą sistemą perjungti, atnaujinti, sutvarkyti ir grąžinti į normalų funkcionavimą“, – teigė pašnekovas.

M. Martišius svarstė, ar galima sakyti, kad jeigu ir vyktų Rusijos pajėgų invazija į Ukrainą, tai ji prasidėtų ne nuo sienos peržengimo, o nuo kibernetinės atakos.

„Klausimas, kokio tikslo norėtų puolančioji pusė. Įsivaizduokite tokią situaciją, kad yra paveikiami serveriai. Kadangi tie serveriai pajungti per internetą su kitais serveriais, vienas kitą dengia ir turi apsaugoti, ir, pavyzdžiui, Vakarų Europoje kažkuriuo metu sutrinka elektroniniai bankiniai atsiskaitymai. Tada Berlyno ar Paryžiaus politikai iškart susidurtų su dviem didelėmis problemoms. Viena problema – kaip reaguoti į Rusijos karinių dalinių judėjimą Ukrainos teritorijoje, o kitas klausimas, ką daryti su tuo, kad, pavyzdžiui, vokiečiai ar prancūzai negali pirkti, įsigyti kažkokių gaminių. Valdžia būtų priversta spręsti iškart dvi problemas. Tad gali prasidėti nuo to. Kita vertus, Krymo okupacijos metu kibernetinės atakos nebuvo. Vienaip ar kitaip, kibernetinių atakų žala gali būti, bet tai nėra būtina sąlyga, kad tikras karas turi prasidėti nuo kibernetinio karo“, – komentavo ekspertas.