1885 m. Berlyno konferencijoje, kurioje tuometės Europos valstybės padalijo Afriką į savo įtakos zonas, Rusija nedalyvavo. XX a. antrojoje pusėje Maskva savo raumenis demonstravo paremdama juodojo žemyno išsivadavimo judėjimus. Pasibaigus šaltajam karui, šie ryšiai nutrūko, tačiau dabar vėl atnaujinami.

Užpildo tuštumą

Nuo pat Krymo okupacijos 2014-aisiais Vakarų izoliacijoje atsidūrusi Rusija jau ne kartą leido suprasti, kad geografine prasme jos ambicijos neapsiriboja vien Eurazija. Afrikos rinkas Rusijos užkariauja laikydamasi racionalios, daug lėšų nereikalaujančios strategijos: derina karinį bendradarbiavimą ir viešuosius ryšius.

"Rusija veržiasi į naują teritoriją, stengiasi užimti vakuumą, atsirandantį pasitraukus kuriai nors Vakarų šaliai", – teigia Strateginių tyrimų fondo ekspertė Polina Čubar. Puikus pavyzdys – Centrinė Afrikos Respublika (CAR), iš kurios, 2016 m. pasibaigus karinei operacijai "Sangaris", pasitraukė Prancūzijos kariai. Kitas svarbus veiksnys, kuriuo pasinaudoja Maskva savo planams Afrikoje įgyvendinti, – palyginus su Vakarų šalimis, Rusijoje, kaip ir Kinijoje, yra gerokai mažiau vidaus valdymo apribojimų, kurie galėtų atgrasyti nuo korupcinių santykių siekiant gauti valstybinių užsakymų.

Žaibiškas Rusijos proveržis CAR per pastaruosius dvejus metus pakurstė tiek Kremliaus retoriką apie Rusijos, kaip supergalybės statusą atgaunančią valstybę, tiek Vakarų – pirmiausiai Prancūzijos – baimę.

"2017 m. pabaigoje Maskva pradėjo tiekti ginklus Bangiui. Po kelių mėnesių prezidentas Faustinas-Archange'as Tuadera pasamdė rusų emisarą Valerijų Zacharovą asmeniniu patarėju saugumo klausimais, o dešimtys samdinių iš privačios karinės kompanijos "Wagner", jau pasižymėjusios Ukrainoje ir Sirijoje, išsilaipino CAR, kad oficialiai apmokytų nacionalinės armijos karius ir užtikrintų saugią naudingųjų iškasenų gavybą", – rašo "Libération".

Scanpix nuotr.

"Virėjo" šešėlis

Pagrindinis tokio staigaus pasirodymo CAR režisierius – Kremliaus virėju ir Vladimiro Putino patikėtiniu vadinamas Jevgenijus Prigožinas.

Su Afrika susiję ir J.Prigožino reti pasirodymai viešumoje. Ganėtinai keistai atrodo, kai verslininkas iš Sankt Peterburgo, oficialiai vadovaujantis viešojo maitinimo įmonei, stovi greta Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu, sveikinančio į Maskvą iš Libijos atvykusį maršalą Khalifą Haftarą.

Anot "Le Monde", būtent J.Prigožinas yra pagrindinė Maskvos varomoji jėga Afrikoje. "Tačiau jis tai daro tyliai ir nepastebimai, lygiai taip pat, kaip ir kūrė savo karjerą – kumščiais ir laikydamasis šešėlyje", – rašo Prancūzijos dienraštis.

Su J.Prigožinu siejama privati apsaugos kompanija "Wagner", įvairios viešųjų ryšių ir konsultacinės firmos tampa ne tik svarbiu Afrikos lyderių ramsčiu – jos daro įtaką rinkimams, perimdama šių šalių interneto svetainių ir laikraščių kontrolę.

Nuo Vakarų sankcijų kenčiančioms Rusijos kompanijoms būtinos naujos eksporto rinkos, todėl šia prasme Afrika Maskvai reikalinga labiau nei Afrikai reikia Maskvos.

Demonstruoja raumenis

Naujojoje Maskvos strategijoje, siejamoje su į pietus nuo Sacharos esančiomis Afrikos šalimis, Rusijos įmonėms tenka svarbus vaidmuo. Be "Wagner" veiklos, Rusijos kompanijos dalyvauja naudingųjų iškasenų gavyboje bei užsitikrina svarbias valstybines sutartis CAR, Madagaskare, Sudane.

Bandymai išsiaiškinti, ką iš tikrųjų Afrikoje veikia neoficialūs Kremliaus pasiuntiniai, gali baigtis nesėkme: pernai šaltakraujiškai nužudyti trys nepriklausomi Rusijos žurnalistai, bandę atskleisti CAR veikiančios "Wagner" paslaptis.

"Atrodo, Afrikoje suteikta visiška veiksmų laisvė", – pastebi P.Čubar.

Nuo 2017 m. Rusija yra pasirašiusi karinio bendradarbiavimo susitarimus su 20 Afrikos šalių – nuo CAR, Libijos, Sudano, Kongo Demokratinės Respublikos, iki Zimbabvės, Kamerūno, Malio, Nigerį, Ruandos, Čado ir kt. Karinių patarėjų pasiprašė ir Burkina Fasas su Mauritanija, o neseniai samdiniai bei įranga iš Rusijos atvyko į Mozambiką, "svečių" laukiama Nigerijoje.

Dar nepasibaigus spalio 23–24 d. Sočyje vykusiam viršūnių susitikimui, paskelbta, kad Rusija savo karinius patarėjus siųs ir į Namibiją. Deimantų klodais turtinga valstybė yra tarp ekonomiškai labiausiai išsivysčiusių Afrikos šalių, ji – didžiausia urano eksportuotoja žemyne.

"Skirtingai nuo Kinijos, kuri du dešimtmečius naudojo savo "minkštąsias galias" ir puoselėjo apolitiško partnerio įvaizdį, Rusija labiau pabrėžia savo "kietąsias galias", – laikraštis "Liberation" citavo Afrikos specialistą Rolandą Marchalą. Kremlius esą nė neslepia: siūlo Afrikos lyderiams – ypač prieštaringai vertinamiems – savo globą. Mainais už tai V.Putino svečiai Sočyje raginami atverti savo rinkas Rusijos bendrovėms ir "teisingai" balsuoti Jungtinėse Tautose.

Vis dėlto trečiųjų šalių ekspertai neskuba pervertinti atsinaujinusios Maskvos ir afrikiečių brolybės masto. Kaip pastebi Prancūzijos tarptautinių santykių instituto ekspertas Arnaudas Calica, Afrika – tik priemonė Rusijos ekonominėms problemoms spręsti.

Nuo Vakarų sankcijų kenčiančioms Rusijos kompanijoms būtinos naujos eksporto rinkos, todėl šia prasme Afrika Maskvai reikalinga labiau nei Afrikai reikia Maskvos. Karinių specialistų ryšiais neapsiribos ir Rusijos bei Namibijos bendradarbiavimas: Maskvą domina uranas bei galimybė dalyvauti deimantų, vanadžio, vario, aukso gavyba.

Nepaisant išaugusios prekybos tarp Rusijos ir Afrikos, jos apimtys (2015 m. – apie 10 mlrd. JAV dolerių, 2017 m. – 17 mlrd., 2018 m. – 20 mlrd.) tebėra daug mažesnės nei tarp Afrikos ir ES (275 mlrd. dolerių) ar Kinijos (200 mlrd. dolerių). Vienintelis sektorius, kuriame Maskva dominuoja, – prekyba ginklais.

"Maskva neturi Pekino finansinės jėgos, ji sustiprino savo įtaką nuo Alžyro iki Ugandos remdama lyderius, valdydama gamtos išteklių projektus karo nuniokotose šalyse ir remdamasi ilgalaikiais gynybos santykiais", – rašo "Financial Times".

Kompanijai "Rusal" priklauso boksito kasyklos Gvinėjoje, "Alrosa" turi aktyvų Angoloje ir Botsvanoje, "Rosneft" – interesų Egipte ir Mozambike, "Rosatom" – 15 projektų Afrikoje, nors nė vienas iš jų dar neturi galutinio patvirtinimo. Siekdama sustiprinti šį bendradarbiavimą ir paversti politinę draugystę verslo partneryste, 2017-aisiais Rusija tapo visos Afrikos eksporto ir importo banko "Afreximbank" akcininke.

"Daugelis santykių buvo grindžiami kariniu bendradarbiavimu, tačiau dabar jie atviri sandoriams kituose sektoriuose. Visos šalys nori atnaujinti verslo ryšius", – pastebi Nairobyje įsikūrusios konsultacijų firmos "Botho Limited" įkūrėjas Isaacas Kwacu Fucuo.

Štai ten, kur prasidės tikrasis verslas, baigsis retorika. Anot "Financial Times", Kremliui gali būti sunku įgyvendinti planus ir pasiekti, kad per ateinančius ketverius metus prekyba su Afrika išaugtų dvigubai. Skirtingai nei, pavyzdžiui, Kinijai, kuri importuoja gamtos išteklius, o eksportuoja paruoštą produkciją, Rusija yra dar viena žaliavų eksportuotoja ir konkuruoja su afrikiečiais tose pačiose rinkose.

"Ką jie parduos Afrikai? – retoriškai klausia vyriausiasis "Renaissance Capital" analitikas Charlesas Robertsonas. – Yra akivaizdžių skirtumų tarp to, ką siūlo Rusija, ir tai, ką gali pasiūlyti Kinija, Indija ar Turkija".