Čekija tapo demokratine valstybe dėl tokių drąsių asmenybių kaip Vaclavas Havelas, Čekijos televizijos žurnalistams savo motyvus kariauti balionais aiškino L. Min-Bokas. Svečius iš Rytų Europos jis palydėjo į kovos lauką prie sienos su Šiaurės Korėja. Čia net ir kova balionais labai pavojinga. Šiaurės Korėja bandė žudyti jį specialiai tam samdytais žmogžudžiais, bet kol kas veltui, Pietų Korėja paskyrė apsaugą. L. Min-Boko namus saugo dvylika kamerų.

„Informacinės sienos nesugriausi derybomis ar spaudimu, o balionai ją perskrenda. Jų nepagauna radarai, jie nepalieka terminio pėdsako, jų negali pamatyti. Tai vienintelis kelias siųsti tiesą ir jo Šiaurės Korėja labiausiai bijo“, – teigė „balionų kareivis“ L. Min-Bokas.

Vienas balionas gali nešti dešimtis tūkstančių skrajučių su informacija apie tikrą gyvenimą Pietų Korėjoje, taip pat radijo imtuvą, netgi filmų. Krovinį žemėn paleidžia įmontuoti specialūs skrydžio laiką skaičiuojantys prietaisai.

Balionus Lee Min-Bokas siunčia kasdien esant palankiam vėjui – jau dvylika metų. Per metus pavyksta paleisti pusantro tūkstančio balionų. Dėl tokio ryžto jį net paliko pirmoji žmona. Antroji tapo bendražyge. Lee Min-Bokas liautis neketina, nes pats į Pietų Korėją sugalvojo bėgti tik kadaise perskaitęs panašių aktyvistų atsiųstą skrajutę. Apie patirtį jis rašo ir siunčiamose skrajutėse.

„Užaugau Šiaurės Korėjoje ir iš pradžių tikėjau viskuo. Tuomet perskaičiau lankstinuką iš Pietų Korėjos ir išsiaiškinau, kad karą pradėjo Šiaurės Korėja. Ėmiau domėtis, klausti vyresnių, galiausiai pabėgau“, – prisiminė „balionų kareivis“.

Čekijos televizijai Pietų Korėjoje pavyko išgirsti apie 50 panašių į L. Min-Boką „balionų kareivių“ pasisakymų. Kokią įtaką padaro sieną perskridę balionai ir kiek jų pasiekia savo adresatus – tiksliai pasakyti neįmanoma.