Būtent 2015 m. Čekijos vairuotoją sustabdė Vokietijos greitkelių policija ir po rutininio patikrinimo įteikė lankstinuką apie teisę į minimalią algą, kuri Vokietijoje beveik keturis kartus didesnė už čekišką. Vairuotojas Jiržis Gabrhelas ėmė kruopščiai rašyti savo darbo ir poilsio valandas bei Vokietijoje nuvažiuotus kilometrus. Po dvejų metų bylinėjimosi Vokietijos teismas jam priteisė apie 10 tūkst. eurų kompensaciją už laiką, praleistą vairuojant Vokietijoje.

Svarbi detalė – kompensuoti teismas įpareigojo ne Čekijos darbdavį, o Vokietijos paštą, kuris samdė Čekijos krovinių pervežimo įmonę. J. Gabrhelas dabar dalija interviu žiniasklaidai ir patarimus kolegoms, kaip „nebijoti ir ginti savo teises“, bet Čekijos susisiekimo ministras Danas Tiokas būgštauja, kad ši byla neatneš nieko gera, nes lems tik naujų ieškinių laviną bei Vokietijos ir kitų ES valstybių nenorą samdyti Čekijos krovinių vežėjus.

Svarbi detalė – kompensuoti teismas įpareigojo ne Čekijos darbdavį, o Vokietijos paštą, kuris samdė Čekijos krovinių pervežimo įmonę.

Kas neprieštarauja A. Babišo kandidatūrai į premjerus?

Čekijos vyriausybė nutarė patvirtinti Europos Sąjungos stabilizacijos, koordinacijos bei valiutos ir ūkio sąjungos sutartį, kurią iki šiol buvo priėmusios 25 ES narės, išskyrus Čekiją, Britaniją bei Kroatiją. Sutartimi valstybės įsipareigoja laikytis finansinės drausmės bei subalansuoto viešojo sektoriaus biudžeto.

Čekijoje sutartį išjudinti iš mirties taško nesisekė jau daugeliui vyriausybių, tad atrodytų, kad tai sveikintinas žingsnis euro integracijos kelyje, jei ne pora „bet“. Pirma – Andrejaus Babišo vyriausybė pabrėžė, kad sutartį, kuri laikoma viena iš daugelio žingsnių euro priėmimo kelyje, patvirtina, tačiau euro priėmimui Čekijoje ir toliau nepritaria, nors už perėjimą prie euro pasisako dauguma tarptautiniu verslu užsiimančių Čekijos įmonių, o būtent eksporto sektorius laikomas šalies ūkio stuburu.

Antra – dalis Čekijos parlamento opozicijos partijų pažymėjo, kad tokio svarbaus žingsnio nedera priimti vyriausybei, neturinčiai pasitikėjimo. Čekija nuo 2017 m. spalį vykusių parlamento rinkimų iki šiol nesudarė vyriausybės, kuri būtų laimėjusi parlamento pasitikėjimą. Dauguma iš devynių į parlamentą patekusių partijų nesutinka, kad kabinetui vadovautų A. Babišas, kurio partija laimėjo daugiausia balsų, bet jį patį policija tikrina dėl ES dotacijų klastočių.

Neseniai antrą penkerių metų kadenciją laimėjęs prezidentas Milošas Zemanas pareiškė neribosiąs A. Babišo nei laiku, nei galimos būsimosios koalicijos dydžiu ir leisiąs jam eiti premjero pareigas net ir neturint parlamento pasitikėjimo. M. Zemanas kartą jau yra sulaužęs nerašytą Čekijos Konstitucijos tradiciją premjeru skirti tik žmogų, kuris bus pajėgus laimėti parlamento pasitikėjimą, tad jo žodžiu suteikti milijonieriui verslininkui A. Babišui neribotą veiksmų laisvę niekas neabejoja.

Policijos akiratin patekusio A. Babišo kandidatūrai į premjerus neprieštarauja tik komunistai bei SPD partija – kraštutinės dešinės ir populistų mišinys, kurio pagrindinis šūkis yra referendumas dėl išstojimo iš ES. Komunistai savo ruožtu jau daug metų pasisako už išstojimą iš NATO.

Žinant tokį jėgų išsidėstymą bei prezidento M. Zemano artumą Rusijai ir Kinijai, apžvalgininkai pažymi, kad naujos kartos populistu laikytas A. Babišas tapo paskutiniu ir geriausiu provakarietiškų pažiūru saugikliu Čekijoje, nes verslo ryšiai jį sieja su ES, kuri yra ir dalies jo verslo dotacijų šaltinis (skirtingai nuo M. Zemaną remiančių milijonierių, kuriems prezidentas padėjo atverti duris į Rusijos ir Kinijos rinkas).

Dalis analitikų su A. Babišo atėjimu valdžion sieja vadinamosios transakcinės politikos pradžią, kai valstybės raidą formuoja nebe ideologinė orientacija, o materialinės naudos interesai, t. y. būtent tai, prieš ką paskutiniais gyvenimo metais įspėjo buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas.

Jei laikinosios A. Babišo vyriausybės žingsnį finansinės drausmės sutarties link vadinsime transakcinės politikos požymiu, tuomet jos vieninteliu ideologiniu stabdžiu išlieka ilgalaikė ir gili Čekijos visuomenės nuostata prieš eurą ir ES.

Trūksta ketvirčio milijono darbininkų

Nors nedarbo lygis Čekijoje yra žemiausias visoje ES, neigiami jo padariniai justi ir kaimyninėse Višegrado ketverto valstybėse – Slovakijoje, Lenkijoje bei Vengrijoje. Darbo jėgos stygius, atsiradęs po 2011 m., kai senosios ES narės panaikino daugumą likusių įsidarbinimo apribojimų, bei po 2008 m. pasaulinės ūkio krizės pabaigos ėmė juntamai stabdyti V4 šalių ūkio augimą.

Kai kurios įmonės, pavyzdžiui, „Hirtenberger Automotive Safety“ Vengrijoje, tvirtina, kad tai juos paskatino investuoti 2,5 mln. eurų į gamybos robotizaciją. Čekijos užsienio reikalų ministerija, spaudžiama pramonės ir verslo asociacijų, sutiko pertvarkyti ligšiolinę užsieniečių įdarbinimo tvarką, ypač kai žiniasklaidai pavyko atskleisti, kad ja itin pelningai piktnaudžiavo vietos mafija Ukrainoje ir Vietname, reketuodama norinčius užsirašyti į eilę Čekijos ambasadose (kai kada ir su jų pačių žinia).

Ligšiolinę tvarką, kuri priimtų užsieniečių darbininkų skaičių ribodavo Čekijos ambasadų pajėgumais apdoroti pretendentų srautą, nutarta keisti kvotomis. Pavyzdžiui, ukrainiečiams planuojama suteikti 12,5 tūkst. darbo vietų per metus. Kritikai tvirtina, kad tai Čekijos ūkio neišgelbės, nes čia trūksta ketvirčio milijono darbininkų. Be to, egzistuojanti biurokratija užsieniečio įdarbinimą užtęsia mažiausiai iki pusmečio. Kartu būgštaujama, kad, ūkio pakilimui atslūgus, Čekijon pakviesti užsieniečiai taps kliūtimi įsidarbinti vietos gyventojams ar tiesiog nelegalia darbo jėga.

Mažiau politiškai korektiški apžvalgininkai priduria, kad užsieniečių įdarbinimo vajus ekonomikai gelbėti išryškina čekų visuomenės veidmainiškumą, kai dirbtinai sukurstyta kitatikių imigrantų baimė padėjo iš naujo išrinkti gerokai susikompromitavusį dabartinį prezidentą ir pelnė net 10 proc. balsų kraštutinei dešinei partijai per parlamento rinkimus, kai tuo pat metu vis daugiau auklių, medicinos seserų, slaugių, vairuotojų ir darbininkų šalyje yra iš Ukrainos, o didžiausias tautines mažumas Čekijoje sudaro būtent ukrainiečiai ir vietnamiečiai, o naują darbo jėgą planuojama kviesti iš Mongolijos bei Uzbekistano, nors nė vieni nėra artimi nei čekų papročiams, nei tradiciniu laikomam tikėjimui (nekalbant apie tai, kad Čekija priklauso trejetui ateistiškiausių valstybių pasaulyje).