Griežčiausiai lytinio asketizmo formos vadinamos celibatu laikosi Romos katalikų dvasininkai. Celibato pažadą duoda šventinamieji į diakonus (išskyrus pasauliečius diakonus), o kai tampama kunigu šis pažadas dar kartą pakartojamas.
Skirtingai nei skaistybė, celibatas nėra būsena, bet sąmoningai pasirinktas elgesio būdas. Celibatas labiau susijęs su pašaukimo klausimu: tai ne tiek seksualinio gyvenimo išsižadėjimas, kiek atsisakymas kurti šeimą ne tik seksualine (t. y. vyro ir moters santykių), bet ir socialine bei ekonomine prasme.
Celibatas ne visais laikais buvo suvokiamas ir praktikuojamas vienodai. Tik atsiradus krikščionybei skaistumas ir nekaltumas buvo labai branginami, nors susilaikyti nuo šeimos ryždavosi ne tiek jau daug žmonių.
Pirmieji nutarimai dėl lytinio susilaikymo buvo priimti per Elviros sinodą 306 m. Vedybos anuomet uždraustos nebuvo, tačiau iš vyskupų, presbiterių ir diakonų buvo pareikalauta gyventi susilaikant.
Nikėjos I susirinkimas 325 m. jau pareikalavo celibato po diakonato, tačiau iki pat X a. dar buvo vedusių kunigų.
Dėl kunigų celibato gana anksti išsiskyrė Rytų ir Vakarų bažnyčių pozicija. Rytų bažnyčioje Trulano susirinkime 692 m. buvo nuspręsta, kad susilaikyti bus reikalaujama tik iš vyskupų. Vakaruose buvo nutarta įvesti griežtesnius ribojimus.
1022 m. popiežius Benediktas VIII uždraudė dvasininkams tuoktis, o 1139 m. antrasis Laterano susirinkimas galiausiai nusprendė visus, priimančius kunigystės sakramentą, įpareigoti celibatui.
Celibato laikymasis dar kartą buvo patvirtintas 1545 m. per Tridento susirinkimą.
Tačiau 1962–1965 m. vykęs II Vatikano susirinkimas nutarė sugrąžinti vedusių diakonų tarnystę. Rytų bažnyčia pastovų diakonatą išlaikė visais laikais.
1984 m. celibatas įtrauktas į Kanonų teisės kodeksą.
Naujausi komentarai