Šiemet „Sniego susirinkimas“ be sniego, tačiau jo iki soties Jungtinėse Valstijose, kurių santykiai su Europos Sąjunga – viena iš karščiausių temų šiemet Trakuose. Amerikiečių nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ vadovas Davidas Krameris tvirtina, kad Rusija vis didesniu pagreičiu juda antivakarietiška, antiamerikietiška bei antidemokratine kryptimi.

– Nors pagrindinė šio „Sniego susitikimo“ tema turėjo būti Euroatlantiniai santykiai, Jūs dalyvavote diskusijoje apie Europos Sąjungos ir Rusijos įtampas. Kokios pagrindinės ten išsakytos mintys?

– Buvo išreikšta nemažai susirūpinimo, kur Rusija juda, tačiau dar daugiau – dėl to, kur ji jau atsidūrė po praeito „Sniego susitikimo“. Mes matėme milžinišką Rusijos spaudimą jos kaimynams, tarp jų ir Lietuvai. Pieno produktų blokada, sankcijos prieš Ukrainą ir Moldovą. Sankcijos, gąsdinimas ir spaudimas buvo taikomas bet kurioms Europos link judančioms valstybėms.

Aš iškėliau ir kitą klausimą – žmogaus teisių situacija Rusijoje yra prasčiausia nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Tai vyksta nuo V. Putino grįžimo į prezidentus 2012-ųjų gegužę. Bolotnajos aikštės protestų baudžiamoji byla, „Pussy Riot“ atvejis, A. Navalno nuteisimas bei S. Magnickio teismas, nepaisant to, kad jis jau miręs 4 metus. Tai ilgas žmogaus teisių pažeidimų sąrašas. Rusija vis didesniu pagreičiu juda antivakarietiška, antiamerikietiška bei antidemokratine kryptimi.

Nereikia susidaryti jokių iliuzija apie Rusiją, su kuria turime reikalų, kol valdžioje V. Putinas. Tai kelia didžiules problemas bandymams bendradarbiauti su šia šalimi. Niekas nesako, kad niekuomet neturime kartu dirbti, tačiau dirbti reikia plačiai atvėrus akis. Jei manome, kad tam tikri šios šalies veiksmai mums nepriimtini, turime imtis atsakomųjų veiksmų, o ne tik apsiriboti žodžiais. Galime sakyti, kad mums nepriimtina Rusijos žmogaus teisių pažeidimai, jos spaudimas Ukrainai, pagalba ir ginkluotė B. Al-Assadui. Tačiau ką reikš žodis nepriimtina, jei tai ir liks tik žodis?

– Vienas iš galimų veiksmų – vadinamasis Magnickio įstatymas, jau įgyvendintas Jungtinėse Valstijose, tačiau vis dar nepriimamas Europoje, o būtent tai ir skatina padaryti Bolotnajos aikštės protestuotojai, siekiant sukurti sankcijas V. Putino režimo vykdytojams.

– Klausiate labai stipraus Magnickio įstatymo rėmėjo Jungtinėse Valstijose, „Freedom House“ jį rėmė nuosekliai, tad manau, kad tokį patį žingsnį turėtų žengti ir Europa. Tačiau nemanau, kad tai bus padaryta greitai, tiesiog nesimato tam apetito. Europos Sąjunga imasi priemonių, kai kyla problemų dėl dujų ar elektros, dėl prekybos, tačiau kalbant apie žmogaus teises, nesimato, kad Europos Sąjunga daug nuveiktų. Norėčiau, kad tai pasikeistų. Magnickio įstatymas būtų žymiai įtakingesnis, jei tai būtų ne tik Valstijų, bet Euroatlantinė iniciatyva. Mums tereikia vienintelės Europos Sąjungos narės, esančios Šengeno zonoje, kuri priimtų Magnickio įstatymą, kad jis įsigaliotų visoje Šengeno erdvėje ir čia nebegalėtų patekti Magnickio byloje kaltinami Rusijos pareigūnai.

M. Chodorkovskio, „Pussy Riot“, „Greenpeace“ aktyvistų ir 4 Bolotnajos protestuotojų paleidimas iš kalėjimo leido kai kuriems naiviai ir kvailai prabilti apie naują dieną Rusijoje. Neva kyla aušra. Tai nesąmonė. Džiaugiuosi, kad šie žmonės nebe kalėjime, visų pirma jie ten niekad ir neturėjo būti, tačiau prisiminkim, kaip jie buvo paleisti. V. Putinas spragtelėjo pirštais ir kamerų durys atsivėrė. Tai nuo vieno asmens sprendimų ir užgaidų priklausanti valstybė.

– Sakote, kad niekas nedrįsta Europoje žengti pirmo žingsnio ir įgyvendinti Magnickio įstatymą. Tačiau kaip su tokia Rusija, kokia yra dabar, turėtų sugyventi Europos valstybės?

– Labai lengva žmogui kaip man, sėdinčiam toli Vašingtone, aiškinti, kad Europos šalys turėtų užimti tvirtesnę poziciją. Dar sunkiau tai pasakyti Rusijos kaimynėms, kurios tiesiogiai paveikiamos Rusijos politikos ir strategijos. Bet ta politika nepasikeis, jei nieko nedarysime. Tad Europiečiai turėtų veikti vieningiau. Pagal Magnickio įstatymus, priimtus Valstijose, Valstijų politikai turėtų spausti kolegas Europoje priimti analogiškus įstatymus čia. Ir nors tai dar nedaroma, Amerikoje priimti įstatymai primygtinai siūlo, kad tai būti transatlantinė iniciatyva. Dar reikia laiko.

Priimti tokius įstatymus Jungtinių Valstijų kongrese taip pat užtruko kelis metus. Ir jie buvo priimti nepaisant B. Obamos pasipriešinimo. Prieš tris metus Valstijose būčiau vylęsis, kad jie bus priimti, tačiau nebuvau tikras. O dabar Magnickio įstatymai jau įsigalioję. Rusijoje, deja, situacija tik blogės, ypač po Sočio olimpinių žaidynių. Didžiojo aštuoneto susirinkimas nieko nepakeis. Tad svarbu, kad Vakarai turėtų vieningą nuomonę, kurios laikytųsi priešindamiesi tam, kas nepriimtina.

– Prezidentas B. Obama kritikuojamas kaip itin silpnas žaidėjas geopolitiniuose žaidimuose Rytų Europoje. Štai „Zapad“ pratybose dalyvauja 70 000 karių iš Rusijos ir Baltarusijos, o į pratybas „Steadfast Jazz“ Valstijos atsiunčia tik 160 žmonių. Net Ukraina, Suomija ar Švedija, nebūdamos NATO narės, pratybomis buvo suinteresuotos žymiai labiau. Ar pagrįsta tokia kritika B. Obamai?

– Prezidentas B. Obama 2009-ųjų liepą nuvyko į Maskvą ir pasakė puikią kalbą, kurioje paminėjo susirūpinimą dėl visos serijos Rusijos politinių veiksmų, dėl Rusijos elgesio, taip pat ir dėl žmogaus teisių situacijos. Ir nuo tada 4 metus iki praeito rugpjūčio B. Obama šiuo klausimu tylėjo, nesakė nieko dėl Rusijos elgesio su savo ar kitų valstybių žmonėmis. Tas tylos periodas labai pakenkė.

Kol žmogaus teisių situacija Rusijoje prastėjo, B. Obama tylėjo, ir V. Putinas suprato, kad Amerikai viskas tinka, kas vyksta Rusijoje. Atsakomybę prisiėmė Hillary Clinton, ji kalbėjo, ypač po protestų Maskvoje 2011-ųjų gruodį, V. Putinas ją dėl to smarkiai kritikavo ir apkaltino Valstijų valstybės departamentą organizuojant Rusijoje revoliuciją. B. Obama savo valstybės sekretorės neužstojo. O štai pernai rugpjūtį staiga tapo atviru Rusijos kritiku po E. Snowdeno istorijos, po įstatymų, priimtų prieš LGBT bendruomenę Rusijoje.

B. Obama atšaukė savo susitikimą su V. Putinu prieš Didžiojo dvidešimtuko susitikimą. Pagaliau B. Obama užėmė tvirtą poziciją, tačiau netrukus ją vėl apleido, kai sprendėsi Sirijos klausimai ir V. Putinas pasiūlė bendradarbiauti sunaikinant Sirijos cheminį ginklą. B. Obama vėl tyli, Valstijos mažai parėmė Rusijos spaudžiamas jos kaimynes. V. Nuland, valstybės vicesekretorė, dalyvavusi ir „Sniego susirinkime“ čia, Trakuose, kelia didžiulį pasitikėjimą, tačiau tvirta pozicija turėtų būti reiškiama aukščiausiu lygiu, t. y. Jungtinių Valstijų prezidento. Jei taip būtų, atkreiptų dėmesį ir V. Putinas, ir jo biurokratija.

– Sakote, kad V. Putinas laimėjo ir iš to, kaip buvo tvarkomasi Sirijai panaudojus cheminį ginklą?

– Mes leidome V. Putinui ateiti susirinkti sau naudos kreditus. Valstijos tvarkėsi su Sirijos situacija labai prastai. Jungtinių Valstijų prezidentas nubrėžė raudoną liniją ir nuo to, kaip bus reaguojama ją peržengus Sirijai, priklausė pasitikėjimas Amerika. Karinė intervencija ne visada yra tinkamiausias sprendimas, tačiau šįkart išvis visiškai paleidome situacijos kontrolę iš rankų ir leidome spręsti V. Putinui. Gerai, kad Valstijos ir Rusija bendradarbiauja pašalindamos Sirijos cheminius ginklus, bet nepamirškime, kad Rusija blokavo rezoliucijas Jungtinių Tautų saugumo taryboje ir kad Rusija ginkluoja ir remia savo paties žmones skerdžiantį B. Al-Assadą. Ant V. Putino rankų – Sirijos kraujas, dėl to nekyla jokių klausimų. Bendradarbiavimas sunaikinant cheminį ginklą – tai šydas, dengiantis pasibjaurėtiną ir skandalingą paramą B. Assadui, kurią teikia V. Putinas. Neturime to pamiršti.

– Ką manote apie situaciją Ukrainoje? Ar ji netampa beviltiška?

– Ne, priešingai, tai, ką reprezentuoja žmonės Maidane, yra labai viltinga. Šimtai tūkstančių žmonių Kijeve ir kitur remia Ukrainos orientaciją į Vakarus, Ukrainos europietiško identiteto kūrimą, priešinasi Rusijos jungui ir korumpuotai savo valdžiai. Tai labai padrąsinanti įvykių eiga. V. Putinas išpirko V. Janukovyčių gruodžio 17-ąją kaip išperka A. Lukašenką Baltarusijoje. Tai mestelėjo Maidano pasiekimus atgal. Tačiau manau, kad žmonės nepraranda vilties ir V. Janukovyčiui bus labai sudėtinga demokratiniais būdais likti valdžioje per kitų metų vasario prezidento rinkimus. O jei juose bus daromi masiniai pažeidimai, bus dar didesni masiniai protestai.

– Ar Europos Sąjunga rodo pakankamai paramos Ukrainai. Catherine Ashton vos sugeba kažką patweetinti, kai aikštėje milicija žiauriai muša protestuotojus.

– Taip, bet ji ten buvo, pasirodė Maidane, kaip ir Jungtinių Valstijų valstybės vicesekretorė, kaip ir Jūsų ministras. Europos Sąjungai buvo išreikšta daug kritikos dėl to, kaip ji tvarkėsi su derybomis dėl asociacijos sutarties, tačiau manau, kad buvo gerai neįsitraukti į statymų žaidimą su Rusija dėl Ukrainos. Gerai, kad buvo išlaikyta principinė pozicija – norint prisijungti, reikia įgyvendinti reformas: skaidrumo, teismų, išspręsti J. TYmošenko bylą. Būtent šiuos klausimus vis dar reikia išspręsti.

– Įsijungus jūsų vadovaujamo „Freedom House“ puslapį perskaitai, kad Lietuva patenka tarp tų šalių, kurių žiniasklaida visiškai laisva. Tačiau savo įtaką Lietuvos žiniasklaidoje, ir net socialiniuose tinkluose, didina ir to neslepia Rusija, užsiimdama vadinamąja minkštąja galia, kas kitais žodžiais yra paprasčiausia propaganda. Ar mūsų žiniasklaida vis tiek laisva?

– Mes naudojame tris plačias kategorijas: laisva, iš dalies laisva ir nelaisva. Kai kurios šalys labai tvirtai turi laisvą žiniasklaidą. Kitos balansuoja tarp laisvos ir tik iš dalies laisvos. Ir štai čia paliečiate pagrindinį laisvės lietuviškai žiniasklaidai iššūkį – Rusijos bandymus užvaldyti įvairius žiniasklaidos kanalus, kurti interneto puslapius. Tad žiniasklaidos laisvės neturėtumėte priimti kaip nesunaikinamo garanto. Nėra taip, kad pasukus demokratijos keliu, negalima suklupti ir nusiristi atgal. Kai kurios šalys, vos pajudėję pirmyn, ilgai ritasi atgal. Žiniasklaidos situaciją čia turime atidžiai stebėti, ypač dėl Rusijos pastangų ją užvaldyti bei problematiškos nuosavybės – kam tiek žiniasklaidos kanalai priklauso.