„Situaciją vertinčiau per vidurį. Būdamas pirmiausia istorikas, sakyčiau, kad nieko naujo neišgirdau. Visą laiką buvo žmonių, kurie jautėsi piliečiais tokio pasaulio, kokį jį tada suvokė. Dažniausiai tie žmonės priklausė aristokratams“, – tvirtina E. Aleksandravičius.

Jis priduria – tai, kad žmonės vis dažniau jaučiasi esą pasaulio piliečiais rodo, jog žmonės vis dažniau pasiekia vieną rafinuočiausių žmogaus būties formų. „Kitaip sakant, tai yra gana aukšto žmogaus sąmoningumo ženklas. Jei sakome, kad esame pirmiausia žmonės, tai tikriausiai suprantame, jog žmonės gyvena visame pasaulyje. Visa tai vertinčiau labiau filosofiškai nei sociologiškai“, – teigia E. Aleksandravičius.

Anot jo, padidėjusių migracijos srautų vis dėlto nebūtų galima laikyti didesnio pasaulio piliečių skaičiaus priežastimi. „Šimtmečius žmonių srautas laivais keliavo iš vieno pasaulio galo į kitą. Daugeliu atveju nežinome, ką jie jautė, nes niekas apklausų nedarė, bet ar tie, kurie, pavyzdžiui, migravo prieš 20 ar 100 metų, tie, kurie migruoja šiandien iš Lietuvos, jaučiasi pasaulio piliečiais? Manau šia apklausa nustatytas toks faktas, kurį sociologai ir be BBC, nustatytų“, – sako E. Aleksandravičius.

Jo teigimu, pasaulyje apskritai mažėja prisirišimas prie vietos, o dėl migracijos duomenys gali būti ir netikslūs, vertinant, pavyzdžiui, Rusijos situaciją.

„Jei sienos būtų atidarytos, ko gero, daugeliui reikėtų prisiminti sovietinį anekdotą – lipti į medį, kad nesutryptų bėgantieji. Kitaip tariant, jie traukiasi, jie išvažiuoja. Kur tų rusų nėra? Statistika rodo, kad plinta kažkoks nacionalizmas. Bijau, kad toks vertinimas nevienareikšmis“, – nurodo E. Aleksadravičius, kuris atkreipia dėmesį, kad būtent dėl didelio išvykstančiųjų skaičiaus tariamas nacionalizmas kai kuriose šalyse gali didėti. Pasak profesoriaus, tie, kurie save laiko pasaulio piliečiais, paprasčiausiai iš savo gimtosios šalies išvažiuoja.

„Nedrįstu lįsti į sociologų specifinį lauką. Bandau prie šio klausimo priartėti iš filosofinės pusės. Sakau, kad grynąja prasme [...] koks XVIII a. pabaigos aristokratas per visus marus, revoliucijas, karus, kai pasaulis sukosi iš tikrųjų labai greitai, jautėsi pasaulio piliečiu. Kita vertus, [...] tu esi pasaulio pilietis ir esi šios žemės vaikas. Šie du jausmai nebūtinai turi vienas kitam labai prieštarauti“, – sako E. Aleksandravičius.

Jo pastebėjimu, dažniausiai save pasaulio piliečiais laiko migrantai ar jų palikuonys, kurie turi gana stiprų ryšį su daugiau nei viena valstybe.

BBC užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad vis daugėja žmonių, save laikančių ne nacionalinių valstybių, o viso pasaulio piliečiais. Ši tendencija ryškiausia besivystančiose šalyse – Nigerijoje, Kinijoje, Peru, Indijoje, Kenijoje, Ispanijoje ir kitur. Ekonominė krizės smarkiai paveiktų šalių gyventojai labiau linkę save tapatinti su savo tauta. Didžiausi nacionaliniai sentimentai vyrauja Rusijoje, čia globalizacijai pritaria mažiau nei ketvirtis apklaustųjų.

Stiprią pramonę turinčiose šalyse Šiaurės Amerikoje, Europoje globalus identitetas, palyginus su ankstesniais metais, šiuo metu yra sumažėjęs. Graikijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV už globalumą pasisako mažiau nei pusė apklaustųjų. Vokietijoje save globalaus pasaulio piliečiais laiko tik apie trečdalis žmonių. Tai mažiausi Vokietijos rodmenys per pastaruosius 15 metų.