Pekine Xi Jinpingas demonstratyviai glėbesčiavosi su Vladimiru Putinu ir Kim Jong Unu. Kinijos prezidentas tapo naujos geopolitinės triados galva. Tuo metu karinio parado mastas siuntė pasauliui kitą žinią – Kinija yra galia ir su ja teks skaitytis visiems be išimties.

Apie tai, kokią naują geopolitinę realybę kuria ši triada, kauno.diena.lt kalbėjosi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologu dr. Konstantinu Andrijausku.

– Ar Pekine buvo atgaivinta sovietų laikų komunistinių režimų sąjunga?

– Tam tikra prasme, taip. Faktas, kad susiėjo trijų, Šaltojo karo metais artimų, valstybių lyderiai. Tačiau istorinėmis analogijomis siūlau neužsižaisti. Šių valstybių santykiuose ir anais laikais ne viskas buvo rožėmis klota. Esminis pokytis yra tai, kad piramidės viršūnėje dabar yra Kinija ir atsižvelgiant į tai, kokia ginkluotė riedėjo Pergalės parade, galima sakyti, kad Pekinas siunčia labai rimtą žinią.

Kita vertus, siūlyčiau atsargiau vartoti tokius terminus, kaip sąjunga ar aljansas. Šios trys šalys nesuformavo tikros karinės sąjungos nes tokia sąjunga numato aiškius abipusės ar kolektyvinės gynybos įsipareigojimus, ko šiandien dar nėra.

Tiesa, matome, kad Rusija pastaraisiais metais vis tampriau dirba su Kinija ir vis daugiau konsultuojasi klausimais, liečiančiais santykius su trečiosiomis šalimis – pavyzdžiui, JAV, kurias visos triados valstybės vertina, kaip rimčiausią grėsmę. Beje, nepamirškime prie šios trijulės paminėti ir Irano. Taigi, tai ką matome šiandien yra ne aljansas, o ėjimas link aljanso.

– Kai kurie ekspertai naują triadą iškart pavadino antivakarietiška. O gal labiau tiktų antiamerikietiška? Juk Pekinas suinteresuotas glaudesniais ekonominiais santykiais su Europa?

– Vienas svarbiausių strateginių tikslų yra kalti pleištą tarp Europos ir Šiaurės Amerikos. Kinija ir Rusija išnaudoja visas progas tai daryti, o šiandien esame gana paradoksalioje situacijoje, kai būtent duotuoju momentu Kinijai priešininkas numeris vienas yra JAV ir Donaldo Trumpo administracija, o Rusijai – Europa. Taip kad ir šiame sambūryje visi turi savų interesų ir jie nebūtinai sutampa. Visgi, tai netrukdo Kinijai, Rusijai ir Šiaurės Korėjai skleisti žinią, kad jų vienybė yra tvirtesnė nei Vakarų pasaulio. Kiek kolektyviniai Vakarai yra iš tiesų susiskaldę ar vieningi, matysime iš jų reakcijos į Pekino trijulės formavimąsi. Neskubėkime laidoti Vakarų vienybės – į iškilmes Pekine neatvyko daugybės tiesiogiai Vakarų pasauliui nepriklausančių valstybių atstovai. Šių šalių pozicijose yra daug niuansų, o ne vien pasirinkimas tarp sąlyginių Rytų ir Vakarų.

Esminis pokytis yra tai, kad piramidės viršūnėje dabar yra Kinija ir atsižvelgiant į tai, kokia ginkluotė riedėjo Pergalės parade, galima sakyti, kad Pekinas siunčia labai rimtą žinią.

– Ar Kinijos jėgos augimas gali paskatinti kitas šalis labiau šlietis prie Vakarų? Pavyzdžiui, jau kuris laikas aptarinėjama idėja kurti provakarietišką „Azijos NATO“, kuriam priklausytų Japonija, Pietų Korėja ir Filipinai.

– Manau, kad daugiausiai priklauso nuo to, kaip tokioje saugumo architektūroje atrodytų amerikiečių vaidmuo. Kas yra NATO be amerikiečių? Klausimas, kurį pradedame rimtai vertinti.

Šaltojo karo metais JAV bandė Azijoje kurti kažką panašaus, bet joms nepavyko, nes regiono valstybės turėjo per daug tarpusavio nesutarimų. Iš vienos pusės, minėtos valstybės suvokia augančią Kinijos grėsmę, bet vieningos saugumo vizijos nėra. Be to, turi būti vienijantis veikėjas, nes pačios regiono valstybės yra pernelyg išdidžios, kad susisaistytų tampriais saugumo įsipareigojimais. Taigi, tokį aljansą labai sunku įsivaizduoti be gilaus JAV įsitraukimo, o atsižvelgiant į dabartinės Vašingtono administracijos požiūrį į tokius formatus, sunku tikėtis, kad JAV prisiimtų tokius įsipareigojimus. Visgi, tai nereiškia, kad kažkas panašaus į „Azijos NATO“ yra apskritai neįmanoma. Procesas ta linkme jau vyksta. Tiesiog daugelis Azijos valstybių susiduria su dilema, kai jos nenori būti priverstos rinktis tarp svarbiausių saugumo partnerių – JAV ir svarbiausio ekonominio partnerio – Kinijos. Tai taikytina ir Japonijai, ir Taivanui ir kitoms regiono bei Pietryčių Azijos valstybėms. O dar pridėkime prie to D. Trumpo prekybos karus, kuriais jis neretai labiau baudžia savo sąjungininkus, o ne priešininkus, tai situacija darosi dar sudėtingesnė.

Tuo metu Kinija yra puikiai įvaldžiusi „saliamio pjaustymo“ taktiką, kai labai palengva, bet užtikrintai plečia savo įtaką ir Vakarai iki šiol nelabai geba sugalvoti, kuo į šią taktiką atsakyti.

– Kiek tikėtina, kad ypatingai pompastiško karinio parado bei vienybės su Rusija ir Šiaurės Korėja kombinacija rodo Kinijos ryžtą surizikuoti ir jėga prisijungti Taivaną?

– Tai be abejonės rodo Kinijos norą pasirodyti kaip valstybei, kuri gali tai padaryti. Vienintelis atsakas į tai – JAV darbas su sąjungininkais, bet D. Trumpui jis einasi problematiškai.

Norint, kad Kinijoje prasidėtų pokyčiai, reikalingas sėkmingas geresnio, stabilesnio ir teisingesnio gyvenimo išorinis pavyzdys, o čia susiduriame su problema.

– Kinija be abejonės yra naujosios triados viršūnėje ir kaip jau minėjote, visos šalys turi savų interesų šioje koalicijoje. Ką laimi Rusija ir Šiaurės Korėja?

– Rusijai tai pirmiausiai statuso klausimas. Iš pradžių V. Putinas priimamas Aliaskoje, o dabar pagerbiamas Pekine. Šitaip Kremlius parodo, kad tarptautinė jo izoliacija neveiksminga ir yra ne globali, o nebent regioninė (Europa). Rusijai prasminga šlietis prie Kinijos, nes pastaroji suteikia jai tribūną, lyg ir patvirtinančią, kad Rusija išlaiko pasaulinės galybės statusą.

Antras dalykas, jokia kita valstybė nepadeda Rusijos agresijai prieš Ukrainą, kaip tai daro Kinija. Kare matome iranietiškus dronus ir korėjiečių karius bei ginkluotę, bet Rusija negalėtų nieko panašaus nuveikti be ekonominės, technologinės, diplomatinės ir kitos Kinijos paramos. Pekinas aiškiai sako: mes neleisime Rusijai pralaimėti. Kinija vis dar turi daugybę būdų, kaip remti Rusiją per operacijas „pilkojoje zonoje“ ir tuo pat metu išlaikyti povyzą, neva ji to nedaro. 

Tuo metu Šiaurės Korėja yra daug mažesnė ir toli gražu ne tokia galinga kaip Rusija – jai prisišliejimas prie trijulės yra daugiau nei logiškas. Daugiau Kim Jong Unas nelabai ir turi kur nukeliauti.

– Net ir kai kurie prokremliniai rusų apžvalgininkai, pripažindami, kad Kinijos pagalba yra neįkainojama, įspėja, kad ilgalaikis Kinijos tikslas – paversti Rusiją ekonominiu vasalu. Anot jų, šis procesas jau vyksta ir bet kokios sąjungos jį tik spartina.

– Tai vienas pagrindinių Kinijos interesų. Kitas – tai, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą atitraukia Vakarų dėmesį ir jėgas nuo Kinijos į jai nelabai rūpimas teritorijas ir taip suteikia jai daugiau veiksmų laisvės savo regione. Kinams tai tiesiog puikus dalykas – sukurti situaciją, kai rusai įgyvendina kinų interesus praktiškai, kaip Pekino „proksiai“. Tikrai nekvaila taktika.

– Xi Jinpingas tam tikra prasme atkuria ir imasi vadovauti komunistinių laikų koalicijai tarptautinėje arenoje, o kokios perspektyvos yra vidaus politikoje? Dalis sočiu gyvenimu besimėgaujančių kinų puse lūpų jau kalba apie tai, kad Xi yra paskutinis tikrasis „raudonasis valdovas“, o po jo neišvengiamai ateis pokyčiai ir komunistų valdžios gniaužtai turės atsileisti.

– Komunistinis kinų elitas, laikotarpiu nuo Tiananmenio žudynių iki Xi atėjimo į valdžią, nedviprasmiškai leisdavo vakariečiams suprasti, kad Kinijos politinė sistema, nors ir netaps demokratija, bet palaipsniui taps laisvesnė. Xi Jinpingas palaidojo visas šias iliuzijas. Jis ir jo aplinka įsitikinę, kad Vakarų idėja apie natūralų žmonijos ėjimą link išsilaisvinimo yra nesąmonė. Jie turi kitokios modernybės ir kitokios realybės viziją. Ši Kinijos valdžia mano, kad politinis pliuralizmas visai nebūtinas kurti ekonomiškai klestinčią ir inovatyvią visuomenę. Kažkas panašaus ir kuriama, ir, kaip baisiai beskambėtų, nemažai daliai pasaulio tai imponuoja.

– Rusai tradiciškai pasirengę aukotis dėl „caro“ ir kęsti bet kokius nepriteklius vardan jo didybės. Sakote, kad tą patį pasirengę daryti ir kinai?

– Negaliu taip teigti, kol tai nepatvirtinta „praktikoje“. Galiu pasakyti tiek, kad niekada istorijoje Kinijos visuomenė nebuvo tokia sudėtinga ir tokia ambicinga. Turiu omenyje ne tik tai, kad Kinija yra ambicinga valstybė. Jos žmonės turi daug išteklių, galimybių ir nuosavų ambicijų. Norint, kad Kinijoje prasidėtų pokyčiai, reikalingas sėkmingas geresnio, stabilesnio ir teisingesnio gyvenimo išorinis pavyzdys, o čia susiduriame su problema. Padedant valstybinei propagandai, kinai Vakarų pasaulyje tokio pavyzdžio nemato. Valdžia kinams sako, kad kuria savitą – geresnį, turtingesnį, stipresnį ir kitokį „esnį“ modelį ir labai tikėtina, kad didesnė dalis visuomenės jungsis prie jo kūrimo.