Rugsėjo 11-osios išpuoliai, juodomis spalvomis nudažę naujo tūkstantmečio pradžią ir pakeitę šiuolaikinį pasaulį, paliko negyjančių žaizdų žmonių širdyse. Viena jų – britė Elizabeth Turner, tą dieną praradusį mylimą vyrą ir netrukus turėjusio gimti kūdikio tėvą.

Gyvenimas atrodė nuostabus

2001 m. rugsėjo 11-osios rytą E.Turner pabudo pati, pasakoja Didžiosios Britanijos laikraštis "The Times". Buvo graži ką tik prasidėjusio rudens diena, skaidriame danguje švietė saulė, nudažydama gatvę įvairiomis spalvomis. Moteris pažiūrėjo sau į didelį pilvą ir švelniai jį paglostė. Būdama jau septynis mėnesius nėščia, ji jautėsi laiminga radusi savo vietą šiame pasaulyje.

E.Turner norėjo praleisti tą dieną lovoje, bet turėjo skubėti į darbą. Televizijoje "Chennel 4" ji ėjo žmoniškųjų išteklių vadybininko pareigas. Iki motinystės atostogų buvo likęs mėnuo.

Moteris paėmė nuo stalo mobilųjį telefoną ir išklausė balso pašto pranešimus. Verslo reikalais į Niujorką išvykęs vyras Simonas pranešė, kad jam viskas gerai. Jis visuomet taip sakydavo.

Atvykusi į darbą E.Turner dar kartą susiskambino su vyru. Simonas pasakė, kad konferencija, vykusi Pasaulio prekybos centro restorane "Windows of the World", baigėsi, ir jis ruošiasi išvykti. Moteris norėjo pašnekėti apie vaiko vežimėlį, kurį jie planavo įsigyti, bet parduotuvėje "Mamas & Papas" tokių nebeliko. Simonas nuramino ją. Vyrui visuomet lengvai sekdavosi tai daryti, nes žmona juo besąlygiškai pasitikėjo.

Tą dieną E.Turner ne kartą pagalvojo, koks vis dėlto nuostabus gyvenimas: ji laukiasi pirmagimio, karštai myli savo vyrą, ir viskas yra nuostabu.

Griaustinis iš giedro dangaus

13.45 val. ji grįžo po pietų ir per televiziją pamatė "Sky News" reportažą apie lėktuvus, kurie rėžėsi į Pasaulio prekybos centrą. E.Turner nepajėgė to suvokti. Jos akys matė rūkstančius bokštus dvynius ir eilutę "Karšta naujiena" ekrano apačioje, bet smegenys nepajėgė to įsisąmoninti.

Moteris žaibiškai prisiminė statistinius duomenis, skaičius ir faktus, kurie bylojo, jog nelaimės nutinka labai retai. Loginis mąstymas tarsi bandė apsaugoti ją nuo baisiausios minties. E.Turner žinojo, kad vyras yra Pasaulio prekybos centre, bet moteris karštligiškai kabinosi į mintį, kad jos gyvenimas puikiai susiklostė, ji laukiasi sūnaus, ir viskas privalo būti gerai. Juk vyras negali mirti prieš pat gimstant pirmajam vaikui.

E.Turner čiupo telefoną ir surinko Simono numerį, bet išgirdo atsakiklio balsą. Taip įvykdavo dažnai, nes mobilusis ryšis Pasaulio prekybos centre visuomet buvo prastas. Tuomet ji paskambino į vyro biurą Londone. Atsiliepė sekretorė.

"Mums pranešė, kad 106-ame aukšte daug dūmų, todėl jie kyla aukščiau. Jiems pranešė, kad vyksta evakuacija, ir viskas gerai", – pranešė sekretorė.

E.Turner pasijuto bejėgė, kaip baikštus žvėrelis. Ji nežinojo, ką daryti – panikuoti, verkti ar tvardytis. Pro savo kabineto langą moteris matė, kaip visi žmonės prilipo prie ekranų. Ji užtraukė žaliuzes ir išjungė televizorių.

Košmariškas laukimas

Diena išsitempė iki begalybės. E.Turner vis nesėkmingai bandė prisiskambinti vyrui, kai į kabinetą įėjo kolegė Jane ir tarė: "Elizabeth, abu pastatai sugriuvo." Netrukus paskambino sesuo Catherine. Nebeturėdama jėgų tvardytis, E.Turner prapliupo ašaroti.

Catherine ir jos vyras Ronas parvežė E.Turner namo. Moteris vis bandė įtikinti save, kad vyras guli ligoninėje. Ji atsigulė į lovą ir pradėjo vėl klausyti sutuoktinio pranešimų, paliktų balso pašto dėžutėje. "Surask mane, Simonai. Paskambink man. Grįžk namo", – sukosi mintys jos galvoje.

Ryte pravėrusi akis E.Turner akimirką pasijuto tarsi pabudusi iš baisaus sapno. Tačiau netrukus ją vėl užgriuvo košmariška realybė.

Paguosti E.Turner suvažiavo giminaičiai ir draugai. Tačiau ji nieko aplink nematė ir negirdėjo. Kažkas gamino valgį, ruošė kavą, visi kažką šnekėjo, o moters galvoje tik sukosi mintys: "Kur Simonas? Juk aš nėščia! Ką aš darysiu? Negaliu tuo patikėti!"

Atidariusi duris, kad išlydėtų draugę, E.Turner prie slenksčio pamatė du vyrus ir moterį. "Esame iš laikraščio "Daily Express". Norėtume pasiteirauti dėl jūsų vyro mirties Pasaulio prekybos centre", – tarė vienas jų.

E.Turner susvyravo ir pasislėpė už durų.

"Aš norėjau rėkti…"

Miegamasis tapo jos tvirtove. Ilgas naktis moteris sėdėdavo ant lovos sukryžiavusi kojas, meldėsi ir laukė, kad kas nors, esantis ten, viršuje, jai padėtų.

Namuose visuomet būdavo žmonių, jie ateidavo ir išeidavo. Kiekvieną rytą paštininkas atnešdavo gausybę laiškų. Vienąkart kažkas atnešė gėlių. "Čia jums ne morgas! Dar net nežinau, ar mano vyras tikrai mirė" – pradėjo isteriškai šaukti E.Turner ir liepė išnešti vainiką. Ji atsisakė tikėti Simono mirtimi, kol šis faktas bus oficialiai patvirtintas.

Praėjus penkioms dienoms po katastrofos moteris pagaliau ryžosi iškelti koją iš namų. Buvo saulėtas sekmadienio rytas. Pakėlusi akis aukštyn ji pamatė tą patį dangų ir užuodė tą patį rudens kvapą, koks tvyrojo tą rugsėjo 11-osios rytą.

"Žiūrėjau, kaip kitos šeimos džiaugiasi gražiu oru ir gamta, o aš norėjau rėkti, kad jie liautųsi ir suprastų mano skausmą", – prisiminė E.Turner.

Dar kartą pažvelgusi į dangų moteris pamatė aukštai skrendančius lėktuvus. Tuomet jai į galvą šovė mintis: "Turiu skristi į Niujorką."

Nerado jokių pėdsakų

Artimieji neišleido E.Turner į tolimą kelionę. Ieškoti Simono išskrido jo brolis Keithas su draugu. Rugsėjo 18 d. jie atėjo prie didžiulio seno sandėlio Manhatane – čia įsikūrė gelbėjimo operacijos štabas, į kurį plūdo žmonės, tikėdamiesi išgirsti žinių apie artimuosius. Kelių šimtų metrų tvoros ruože buvo išklijuotos dingusių nuotraukos.

Iš detektyvo vyrai sužinojo, kad aukų sąraše nėra žmogaus pavarde Turneris. Tuomet jie paklausė, ar Simonas gali būti ligoninėje. Detektyvas dar kartą įniko į kompiuterį ir pakėlęs galvą tarė: "Atleiskite, bet visi sužeistieji užregistruoti, visų tapatybė nustatyta."

Tą dieną iš Pasaulio prekybos centro griuvėsių buvo ištrauktas paskutinis sužeistas ugniagesys. Teliko paskutinė, turbūt, sunkiausia, užduotis – viską pasakyti Simono žmonai.

Ruduo žadina prisiminimus

E.Turner jau ruošėsi užmigti, kai išgirdo skambantį telefoną. Ji norėjo pakelti ragelį, bet žinojo, kad tai gali būti žurnalistai. Prie telefono pribėgo kažkas iš artimųjų.

Moteris nusileido į galinį kiemą ir atsitūpė ant laiptų. Netrukus į lauką išėjo brolis Markas ir sesuo Deborah. Buvo šiltas rudens vakaras. Jie žiūrėjo į linguojančias kaimynų tuopas. E.Turner anksčiau labai jomis grožėjosi ir svajojo, kaip žiūrėdama į jas sūpuos savo kūdikį.

"Gavome žinių iš Niujorko", – tarė Markas. Kitą akimirką E.Turner sužinojo, kad jos vyro nebėra tarp gyvųjų.

"Juodu žiūrėjo į mane tarsi laukdami, kad kas nors atsitiks. Pažiūrėjau žemyn ir pamačiau, kad aviu Simono sodo batus, – atmintyje giliai įstrigusią akimirką nupasakojo E.Turner. – Ar turėjau verkti ir staugti? O gal supykti ant jų? Vienintelis dalykas, apie kurį galvojau tą akimirką, – ką aš dabar darysiu?"

Dabar kiekvieną kartą, kai jai nosį pradeda kutenti malonus rudens kvapas, moteris prisimena šį pokalbį ant laiptų galiniame kieme.

Rugsėjo 11-osios metinės

Kitą penktadienį pasaulis minės Rugsėjo 11-osios išpuolių aštuntąsias metines. Niujorke ir kituose pasaulio miestuose vyks gedulingi renginiai.

2001 m. rugsėjo 11 d. 19 "Al Qaedos" teroristų užgrobė keturis keleivinius lėktuvus. Du jų rėžėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius Niujorke. Po kelių valandų pastatai sugriuvo. Trečias orlaivis rėžėsi į Pentagono pastatą Arlingtone, o ketvirtas nukrito laukuose Pensilvanijos valstijoje, kai keleiviai ir įgulos nariai pamėgino iš teroristų perimti lėktuvo kontrolę.

Per Rugsėjo 11-osios išpuolius žuvo 3 tūkst. žmonių.

Atsakydama į išpuolius, George'o W.Busho vadovaujama JAV administracija paskelbė karą su terorizmu ir įsiveržė į Afganistaną, kad nuverstų "Al Qaedą" globojusį Talibano režimą. Jungtinės Valstijos ir kitos pasaulio valstybės sugriežtino terorizmo įstatymus ir sustiprino saugumą.

Pentagono pastatas per metus buvo suremontuotas, šalia jo pastatytas memorialas. Vienas iš Pasaulio prekybos centro pastatų atstatytas 2006 m., o antrą ketinama baigti statyti 2011 m. Pastarasis bus 541 m aukščio ir bus vienas aukščiausių pastatų Šiaurės Amerikoje.