– Profesoriau, kas gi nutiko tarp Kataro ir Saudo Arabijos, kad ši nutarė griežtai pamokyti mažąją kaimynę? Ir kaip šis konfliktas gali būti išsprendžiamas? Skelbiama, Saudo Arabija pateikė tam tikrų reikalavimų.

– Kalbant apie tuos reikalavimus, tikėtina, kad galbūt ne visus, tačiau kai kuriuos iš tų reikalavimų Kataras įvykdys, tokiu būdu švelnindamas situaciją. Kol kas Kataras mėgina žaisti kaip lygus su lygiais. O tai yra išraiška to, kad jau ilgą laiką Kataras save pozicionavo ne tik kaip regioninę, bet net tam tikra prasme ir globalią galią.

Jeigu mes prisiminsime Afganistano okupaciją, tai, tiesą sakant, Kataras – JAE irgi – suvaidino svarbų vaidmenį tiek kovojant prieš "Al Qaeda", tiek ir vėliau Sirijos pilietiniame kare. Tiesa, ir Saudo Arabija, ir Kataras suvaidino vaidmenį Sirijoje, tačiau jei kalbame apie išteklius, galių balansą, tai tikrai jie nėra Kataro pusėje.

Nepaisant to, Kataras mėgina vaidinti, jog žaidžia toje pačioje lygoje, kaip ir Saudo Arabija. Ką mes matome? Tai, kad Saudo Arabijai tiesiog trūko kantrybė ir ji nutarė parodyti, jog ne tik ji pati viena – toks judesys būtų pernelyg vienašališkas – bet ir kitos regiono šalys yra pasipiktinusios Kataro veiksmais, kurie ir įsilieja į tuos 13 ar 6 reikalavimus.

– Kitaip tariant, konfliktas kilo dėl to, kad Kataras nenori pripažinti Saudo Arabijos viršenybės ir elgiasi pernelyg savarankiškai?

– Vienareikšmiškai taip, nes jei prisimintume laikus, kai susikūrė Kataras, t.y. kai britai leido susikurti Kataro valstybei, tai Saudo Arabija – žinoma, negalima sakyti, jog tiesmukai sauditai taikėsi į Kataro žemes ar mėgino įsivaizduoti, jog tai yra Saudo Arabija – bet jie tikrai žaidė žaidimą, nežinau, kaip pavadinti, motinos ar auklės...

Ir šis konfliktas trunka jau dešimtmečius. Prisiminkime tą patį sienos konfliktą, kuris vietomis buvo ir ginkluotas.

Kitaip tariant, Kataro suvereniteto pernelyg didelis pasirodymas regiono ir globaliu mastu neabejotinai erzina Saudo Arabiją.

Turkijos ir Kataro suartėjimas, man atrodo, daug natūralesnis. Ir jis ateityje galėtų būti daug tvaresnis.

Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ideologiškai Kataras ir Saudo Arabija yra labai artimos šalys. Kai kalbame apie Saudo Arabiją, tai joje vyraujanti vahabizmo ideologija daugiau ar mažiau formaliai pasireiškia ir Katare. Kitaip tariant, abi šios šalys mato pasaulį labai panašiai: kas yra gėris, kas yra blogis, kur religija turi kokį vaidmenį, kur neturi ir t.t.

Dėl to Kataras ir Saudo Arabija gali būti partnerės, bet gali būti ir konkurentės. Tačiau jos negali būti lyginamos taip, kaip, pavyzdžiui, lyginame demokratišką ir nedemokratišką valstybes. Tarkime, Lietuvą ir Gudiją, kur skirtumų yra daug ir jie akivaizdūs.

Kataro ir Saudo Arabijos struktūros yra labai panašios: abiejose – absoliutinė monarchija, nors šiek tiek jau pakitusios formos. Tad ir užsienio politiką (nekalbu apie vidaus politiką) jos vykdo panašią. Saudo Arabija visą laiką – faktiškai nuo XX a. 8 deš., gal net 7 deš. – rėmė įvairius revaivalistinius judėjimus: ar būtų musulmonų broliai, ar kažkokie kitokie judėjimai. Be abejo, grupės, kurias palaikė sauditai, keisdavosi, tačiau pati nuostata – remti grupes ar grupuotes visame pasaulyje, kurios siekia islamizuoti arba reislamizuoti savo bendruomenes ar visuomenes, – visa tai buvo labai būdinga Saudo Arabijai.

O dabar matome, kad ir Kataras, nors truputį vėliau, tačiau į tą tradiciją irgi įsilieja. Tad abi šalys dabar nepasidalija.

– Ką Iranas – ilgametis Saudo Arabijos varžovas – gali išpešti iš šio konflikto? Galbūt, talkindamas Katarui, Teheranas galėtų suskaldyti jam tradiciškai priešišką Persijos įlankos šalių bloką?

– Viena vertus, Teheranas pasaulyje gali pasirodyti kaip valstybė, kuri skriaudžiamą mažutę kaimynę, sakykime, globoja. Kita vertus, būtų sunku įsivaizduoti, jog kaip nors Iranas galėtų diktuoti Katarui ar primesti jam savo ideologiją. Tai yra visiškai skirtingų ideologinių platformų valstybės.

O dėl suartėjimo tarp Irano ir Kataro – aš net nevadinčiau to suartėjimu. Sakyčiau, tai yra labai praktiškas ir labai laikinas suartėjimas. O štai Kataro ir Turkijos suartėjimas – šį klausimą galima svarstyti, atsižvelgus į tai, kad turkai Katare turi karinę bazę, nežinau, didelę ar ne, bet turi.

Tiek Turkija, tiek Kataras – sunitų dominuojamos šalys. Be to, dabartinė Turkijos valdžia – proreligiška, konservatyvi. Dėl to Turkijos ir Kataro suartėjimas man atrodo daug natūralesnis. Ir jis ateityje galėtų būti daug tvaresnis.

– Ar Turkija ir Kataras apskritai turi ketinimų suartėti?

– Manau, kad Turkija tikrai norėtų suartėti. Ankara, kad ir kaip būtų, yra išstumta iš Persijos įlankos regiono. Ir jei turkai šiokį tokį vaidmenį regione dar vaidina, tai daugiausia Sirijoje, kas yra natūralu, Jordanijoje, Libane ir Palestinoje. Tačiau Persijos įlankoje Turkija neturi jokio vaidmens. Ir per Katarą turkams sugrįžti ar įeiti į tą regioną būtų tikrai prasminga.

Be to, galima kalbėti ir apie kitus dalykus. Pradėkime nuo gamtinių dujų: tai Turkijai yra aktualu, o Kataras dujų juk turi.

Ir tai nėra taip toli, kad dujų gabenimas – nors ir neaišku, kaip bus su Iraku – neapsimokėtų. Taigi toks interesas gali būti ir jis būtų pragmatinis, ekonominis. Bet kartu ir strateginis.

Neaišku, kaip Kataras žiūrėtų į Kurdistano valstybės sukūrimą, bet jei Turkijai pavyktų užtikrinti aplinkinių arabų valstybių priešiškumą Kurdistanui, tai būtų irgi labai svaru Ankarai.

– JAV prezidentas Donaldas Trumpas Kataro krizės įkarštyje stojo į Saudo Arabijos ir JAE pusę ir net viešai pareiškė, esą Kataras palaiko teroristus. Keista, juk Kataras ne tik yra ištikimas JAV sąjungininkas – šioje šalyje yra Amerikos karinė bazė.

– Nenoriu per daug gilintis, tačiau, kad ir kaip tai keistai nuskambėtų, reikėtų skirti Jungtinių Valstijų biurokratinę administraciją nuo šiuo metu Baltuosiuose rūmuose esančio prezidento ir jo artimiausios aplinkos, kuri iš dalies yra jo giminė.

Nėra abejonių, kad JAV biurokratinė administracija yra labai nuosekli ir galbūt net nuosaiki šio konflikto atžvilgiu. Juk kai Katare buvo įkurta amerikiečių karinė bazė, šis veiksmas buvo nukreiptas į ilgalaikę perspektyvą, t.y. kad ta bazė – reikalinga Persijos įlankoje. Taip, dar yra Bahreinas, bet jis – pažeidžiamesnis.

Tai, ką kalba JAV prezidentas, yra net ne politikos dalis, o tam tikrų nuotaikų ar nuomonių išraiška, kuri, kaip mes dabar matome, neretai prasilenkia su ilgalaikiais JAV užsienio politikos planais ar tikslais. Taigi, jei mes analizuosime tik prezidento pasisakymus, o ne jo veiksmus, tai turbūt niekur toli nenueisime.

Kitas klausimas – ar iš tiesų savo veiksmais viešėdamas Saudo Arabijoje, kaip gyrėsi, D.Trumpas išprovokavo paskutinį konflikto raundą arba atrišo rankas Saudo Arabijai?

Kai visa tai išsiaiškinsime, tuomet, matyt, galėsime sakyti, kad tai yra ir Amerikos politikos dalis. Jei ne, visos tos spekuliacijos – kas su teroristais ar su tais, kurie su teroristais ir t.t. – nebus prasmingos.

– Vis dėlto JAV interesas Persijos įlankos regione yra Saudo Arabijos ir Kataro sąjunga?

– Neabejotinai, taip. Kita vertus, pažvelkime į tą patį NATO – kiek Aljanso šalių tarpusavyje turi nesutarimų? Ką jau kalbėti apie Graikiją ir Turkiją, bet juk yra ir kitų valstybių. Atrodo, jos turėtų būti partnerės, bet tarpusavyje konkuruoja, piktžodžiauja.