Daliai Rusijos gyventojų rugsėjis - skaudžių prisiminimų mėnuo. 1999 m. šį mėnesį nugriaudėjo keli sprogimai, kurie pražudė šimtus gyventojų ir pažymėjo naujos - Vladimiro Putino - eros pradžią.

Pašalino daugumą liudininkų

Nuo tų įvykių prabėgo lygiai dešimt metų, tačiau neatsakytų klausimų, atrodo, tik padaugėjo. Jie tarsi kabo ore, bet Rusijoje juos mažai kas drįsta užduoti viešai. Šalyje padaryta viskas, kad žmonės pamirštų žuvusius per gyvenamųjų namų sprogimus Buinakske, Volgodonske ir Maskvoje.

Prisiminti negalima uždrausti aukų artimiesiems, tačiau jie vengia ieškoti tiesos. Jų pasyvumo priežastis akivaizdi - tie, kurie bandė tai daryti ir kovojo su oficialiai peršama versija, faktiškai visi "atsitiktinai" žuvo arba neatsitiktinai buvo nužudyti samdomų žudikų.

Nusikaltėlių nesustabdė net tai, kad tarp taikinių buvo tokie garsūs žmonės kaip Valstybės Dūmos deputatas Sergejus Jušenkovas, visame pasaulyje žinoma apžvalgininkė Ana Politkovskaja ir buvęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas Aleksandras Litvinenka.

Toks pat likimas ištiko ir tuos, kurie ką nors žinojo apie tai ar buvo įsipainioję į tragiškus 1999 m. rugsėjo įvykius ir galėjo įrodyti, jog tai ne jų pramanas. Pastarieji nebuvo priešiškai nusiteikę prieš Rusijos valdžią, bet galėjo ją sukompromituoti. Dabar to padaryti negalės. Kaip sakė sovietinio filmo "Lobių sala" vienas herojų: "Mirusieji nesikandžioja."

Laisvai kalbėti ir tirti įvykių, susijusių su tais sprogimais, Rusijoje negali niekas, bet tai nedraudžiama užsienio žurnalistams, nors rizikuoja ir jie. Kai kurie vis dėlto išdrįsta. Tačiau jų darbas dažniausiai mažai ką domina Vakaruose - paprasti žmonės čia mini savo tragiškas datas, o politikai linkę nuleisti raginimus suburti parlamentinę komisiją, kuri atliktų savo tyrimą, negirdomis. Pragmatiški santykiai su Rusija, kuri yra labai svarbi dujų ir naftos tiekėja pasaulyje, daug vertingesni už tiesą.

Tema - vis dar tabu

Tema apie gyvenamųjų namų sprogimus, kurie 1999 m. nusinešė per 300 žmonių gyvybę, Vakaruose yra ignoruojama, o Rusijoje ji - tabu. Tai rodo ir pastarojo užsienio žiniasklaidoje pasirodžiusio straipsnio apie 1999 m. įvykius likimas. Žurnalisto Scotto Andersono atliktas tyrimas "nesudomino" rusiškos JAV žurnalo GQ versijos redaktoriaus.

Straipsnį, kuriame pateikiami tuos įvykius tyrusio advokato ir buvusio FST karininko Michailo Trepaškino vertinimai, kuriame primenama, kaip melavo pirmieji Rusijos asmenys ir kam buvo naudingi sprogimai, redaktorius atmetė kaip neaktualų.

"Apie tai jau viskas parašyta, straipsnyje nėra nieko nauja. Mums niekas nedraudė jo spausdinti, mes patys taip nusprendėme", - savo verdiktą paskelbė Nikolajus Uskovas. Kiti Rusijos leidiniai tragiško rugsėjo dešimtmečio, atrodo, minėti taip pat nesiruošia. Valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje nepageidaujami net priminimai apie tai, kad žmones galėjo susprogdinti FST - organizacija, privalanti saugoti savo šalies piliečius.

Teisėsaugos pareigūnai rado "kaltuosius" (beje, čečėnų tautybės asmenų tarp jų nėra) ir nubaudė juos kalėti iki gyvos galvos, o klausimas "Kas buvo užsakovas?" taip ir liko neatsakytas. Visa tiesa, kas atsakingas už anuomet pražudytus žmones, yra po septyniais užraktais. Atskleisti jos, ko gera, nepavyks labai ilgai, juk paskutinių tyrimų išvados užantspauduotos užrašu "neviešinti 75 metus".

Su barzda, vadinasi, vahabitas

Kokios gi paslaptys slypi taip uoliai saugomo tyrimo dokumentuose? Straipsnio "Vladimiras Putinas - grėsmingas kelias į valdžią" autoriaus S.Andersono nuomonė kategoriška: su jais galėjo būti susijusi FST ir Rusijos valdžioje tebesantys asmenys.

FST pareigūnus gyvenamųjų namų sprogimų organizavimu tiesiogiai apkaltino A.Litvinenka, kuris buvo nunuodytas 2006 m. per susitikimą su buvusiais kolegomis Londone. Taip pat manė ir apie tai visuomet kalbėjo A.Politkovskaja. Moterį tais pačiais metais nužudė samdomas žudikas jos namo laiptinėje. Oficialia versija netiki ir žuvusiųjų giminaičiai - per daug sudėtingai buvo viskas paaiškinta, per daug painiavos buvo valdininkų žodžiuose, per daug keistai visa tai atrodė.

Nepriklausomi Vakarų politikos analitikai taip pat seniai susiejo tuos sprogimus su FST ir anuomet turėjusiais vykti rinkimais. Maskvai reikėjo karo, kuris padėtų sugrąžinti geopolitiškai svarbią Čečėniją į Rusijos Federacijos sudėtį ir palengvintų FST įsigalėjimą Kremliuje, o karui pradėti reikėjo priežasties. Casus belli turėjo tapti Čečėnijos kovotojų dalyvavimas Dagestano nepriklausomybės šalininkų kovoje. Tačiau įvykiai Dagestane eiliniam rusui atrodė tolimi ir neįdomūs. Karas turėjo ateiti į kiekvieno namus. Būtent tai ir įvyko po to, kai per kelias dienas sprogo keturi daugiabučiai.

Visą pasaulį apskriejo vaizdai, kuriuose prie griuvėsių gedintys žmonės reikalauja keršto. "Reikia visus tuos vahabitus žudyti", - sakė vienas vyras. Paklaustas, kaip būtų galima atskirti taikius čečėnus nuo vachabitų, jis atsakė: "Su barzda, vadinasi, vahabitas." Vyraujant tokioms nuotaikoms natūralu, kad pagrasinęs "žudyti juos net išvietėse", tuo metu premjero pareigas pradėjęs eiti V.Putinas tapo vos ne nacionaliniu herojumi. Jo populiarumo reitingas nuo kelių procentų pakilo iki keliasdešimt. Kelias į valdžią buvo parengtas.

FST susipainiojo

Sprogimų sukelta baimė ir neapykanta taip užvaldė Rusijos visuomenę, kad žmonėms net nepasirodė keisti valdžios "surengti mokymai". Netoli Maskvos esančiame Riazanės mieste daugiabučio gyventojai pastebėjo, kad į jų namo rūsį įtartini asmenys sunešė kelis maišus. Iškviesti vietos pareigūnai juose aptiko sprogstamosios medžiagos heksogeno ir jau prijungtą detonatorių. Buvo paskelbta įtariamųjų paieška.

Vidaus reikalų ministras pasigyrė sėkmingu žinybų darbu, o premjeras V.Putinas Riazanės gyventojus pagyrė už budrumą. Viskas tuo ir būtų baigęsi, bet kitą dieną įtariamuosius sulaikė. Dideliam milicininkų nustebimui jie išsitraukė FST darbuotojų pažymėjimus. Vėliau tarnybos direktorius Nikolajus Patruševas buvo privertas aiškinti, jog "ten buvo ne heksogenas, o cukrus, kad tai buvo mokymai, reikalingi patikrinti žmonių budrumui".

Dar vienas keistas atsitikimas nutiko šiek tiek anksčiau. 1999 m. rugsėjo 13 d. Valstybės Dūmos pirmininkas Genadijus Selezniovas pareiškė: "Aš tik ką gavau informaciją, kad Volgodonske buvo susprogdintas gyvenamasis namas." Tačiau namas tą naktį buvo susprogdintas Maskvoje, toks pat košmaras Volgodonsko tik laukė. Ir kai po trijų dienų vienas parlamento deputatas paklausė, kaip G.Selezniovas sugebėjo pirmadienį žinoti, kas įvyks ketvirtadienį, jam tiesiog buvo išjungtas mikrofonas.

Šio fakto paaiškinimo beveik trejus metus ieškojo minėtas M.Trepaškinas. GQ žurnalistui S.Andersonui jis tvirtino: "Tikriausiai suklydo FST karininkas, kuris turėjo apie įvykius pranešti G.Selezniovui. Todėl parlamento pirmininkas gavo pranešimą apie įvykį, kuris tik turėjo įvykti, nes jis jau buvo suplanuotas."