NATO anomalija

Islandija šiandien yra išskirtinė pasaulio karinėje architektūroje: tai vienintelė šalis pasaulyje, integruota į karinį aljansą, bet neturinti nė vieno kario. Ji yra visiška saugumo recipientė: 2024 m. Islandija skyrė gynybai vos 0,01 proc. BVP, o NATO šalių vidurkis siekia apie 2 proc.

Šis išskirtinis statusas šimtmečius funkcionavo abipusės naudos principu. Kaip kadaise sakė vokiečių generolas Karlas Haushoferis, kurį 1945 m. citavo britų premjeras Winstonas Churchillis, „kas kontroliuoja Islandiją, tas laiko revolverį, nukreiptą į Didžiąją Britaniją, Kanadą ir JAV“.

Islandija kontroliuoja vadinamąją GIUK zoną (Grenlandija–Islandija–Jungtinė Karalystė) – strategiškai svarbų jūros koridorių, per kurį Rusijos povandeniniai laivai gali patekti į Atlantą. Rusijos povandeninių laivų aktyvumas Šiaurės Atlante, kaip pastebi Didžiosios Britanijos gynybos sekretorius Gavinas Williamsonas, „išaugo dešimt kartų“ – nuo vieno incidento 2010 m. iki 33 kartų 2019 m., dar iki naujausio geopolitinės situacijos paaštrėjimo.

Pasauliniame saugumo indekse „Global Peace Index“ Islandija pernai jau šešiolika kartų iš eilės (nuo 2008 m.) užėmė pirmą vietą kaip saugiausia šalis, aplenkdama Airiją ir Austriją. „Berkshire Hathaway Travel Protection“ saugiausių kelionių šalių sąraše Islandija taip pat dominuoja. Tačiau šis statusas nepanaikina augančio nesaugumo jausmo.

2024 m. Islandijoje gyveno 383 tūkst. 726 žmonės – dvigubai daugiau nei 1965 m., tačiau ir toks demografinis augimas nedidina šalies galimybių savarankiškai užtikrinti saugumą.

Autonomijos tradicijos

Dėl unikalios geografinės padėties JAV 1949 m. siekė įtraukti Islandiją į kuriamą NATO, nors islandai tokiam sprendimui priešinosi. Šią idėją ypač palaikė tuometis Islandijos užsienio reikalų ministras Bjarnis Benediktssonas. Būdamas tvirtas antikomunistas, jis tikėjo, kad Islandijai reikės NATO pagalbos ginantis nuo raudonosios grėsmės, tad aktyviai spaudė Islandijos Vyriausybę prisijungti prie Aljanso.

1949 m. kovo 30 d., kai Islandijos parlamento darbotvarkėje buvo balsavimas dėl stojimo į NATO, Reikjavike kilo riaušės. Keletas šimtų protestuotojų susirinko prie parlamento pastato, apsupto kitų narystės NATO priešininkų minios. Riaušių iniciatore laikoma Islandijos komunistų partijos įpėdinė, Islandijos vieningoji socialistų partija.

Situacija dramatiškai paaštrėjo vienam iš socialistų partijos lyderių pradėjus skelbti miniai, kad jų pirmininkas yra laikomas įkaitu parlamente. Protestai pasiekė įtampos viršūnę. Į parlamentą ėmė skrieti kiaušiniai ir akmenys, dužo langai. Policija pirmą kartą Islandijos istorijoje panaudojo ašarines dujų – kitą kartą jos buvo panaudotos tik 2009 m., per finansų krizės sukeltas akcijas.

Visuomenės nusiteikimą prieš karinį aljansą galima suprasti. Iki 1949 m. Islandija puoselėjo neutralumo tradiciją, tačiau Antrasis pasaulinis karas šią poziciją dramatiškai sugriovė.

1940 m. gegužės 10 d. Didžioji Britanija, bijodama, kad Islandiją gali užimti neseniai Daniją okupavę naciai, įsiveržė į salą. Kaip rašo saugumo ekspertas George’as Allisonas, Islandijos Vyriausybė tuomet išleido protesto pareiškimą, kad jos neutralumas buvo „akivaizdžiai pažeistas“ ir „nepriklausomybė pažeista“. Didžiąją karo dalį Islandiją kontroliavo JAV pajėgos. 1944 m. birželį Islandija įgijo visišką nepriklausomybę ir tapo respublika. 1946 m. rugsėjį Islandijos parlamentas priėmė sprendimą penkeriems metams perduoti amerikiečių kariuomenei aerodromą Kevlavike.

Islandai visada didžiavosi savo politiniu neutralumu ir kariuomenės nebuvimu, todėl po 1945 m. dauguma islandų tikėjosi, kad viskas grįš į normalią padėtį. Tačiau šie lūkesčiai nesipildė – nauja geopolitinė realybė ir kylanti šaltojo karo įtampa vertė persvarstyti tradicinį neutralumą. Būtent šiame kontekste ir iškilo klausimas dėl narystės kuriamame NATO.

Saugo sąjungininkai

Islandija ir šiandien neturi nei nuolatinių ginkluotųjų pajėgų, nei gynybos ministerijos ar saugumo tarnybos. Teritoriniuose vandenyse patruliuoja pakrančių apsaugos tarnyba, Užsienio reikalų ministerija turi nedidelį karinį ekspedicijos padalinį – apmokytą ir aprūpintą Norvegijos kariuomenės, sudarytą iš profesionalių civilių, Islandijos policijos ir pakrančių apsaugos tarnybos narių. Jo užduočių sąraše – pvz., taikos palaikymo operacijos, kurių metu buvo administruojami oro uostai Afganistane ir Kosove, stebėjimo misijos Šri Lankoje ir Afganistane.

1949 m. kovo 30 d., kai Islandijos parlamento darbotvarkėje buvo balsavimas dėl stojimo į NATO, Reikjavike kilo riaušės.

Šalies indėlis į NATO – įsipareigojimas nemokamai suteikti NATO tikslams tam tikras teritorijas, skirti lėšų Aljanso reikmėms, o pastaraisiais metais – dalyvauti NATO planavimo ir strategavimo procesuose.

Nuo 1951 m., pasirašius dvišalį gynybos susitarimą su JAV, Islandija tapo svarbiu NATO bastionu Šiaurės Atlante. JAV toliau eksploatavo Kevlaviko oro bazę kaip nuolatinį karinį objektą, iš kurio buvo stebimi Rusijos povandeninių laivų judėjimai GIUK regione. JAV karinė bazė buvo uždaryta 2006 m., tačiau ji niekada visiškai neišnyko ir JAV kariuomenė ją pamažu atkuria.

2006 m. JAV sprendimą dėl bazės lėmė noras sutelkti dėmesį į Artimuosius Rytus – Iraką ir Afganistaną. Paskui Islandija ieškojo artimesnių ryšių su Europos partneriais, pasirašė gynybos susitarimus su Danija ir Norvegija.

Šiandien NATO pajėgos Islandijoje dislokuojamos rotacijos principu. Nuo 2008 m. gegužės jau vienuolika NATO šalių dalyvavo Islandijos oro erdvės kontrolės misijoje. NATO šalys paeiliui kelias savaites per metus atlieka oro policijos užduotis iš Kevlaviko, stebėdamos oro erdvę ir jūros vandenis.

Islandija taip pat eksploatuoja oro gynybos ir stebėjimo sistemą, kuri yra NATO integruotos oro gynybos sistemos dalis, palaikydama sąjungininkų oro policijos misijas ir užtikrindama Islandijos oro suverenumą.

Būdama atokiau nuo raudonosios grėsmės, Islandija dėmesį telkė anaiptol ne į saugumą. XX a. antrojoje pusėje jos narystę NATO  komplikavo vadinamieji Menkių karai su Didžiąja Britanija, kai konflikte dėl žvejybos teisių susirėmė Islandijos pakrančių apsauga ir Karališkasis laivynas, o Reikjavikas pagrasino palikti NATO.

Arkties sargyboje

Dar neseniai geopolitinio saugumo problemas nustelbė klimato kaitos klausimai. Islandijai jie beveik tapatūs. Pernai gegužę užfiksuota rekordinė 26,6 °C temperatūra daugeliui islandų reiškė tiek laiko kaitos simbolį, tiek jų bejėgiškumo patvirtinimą. Nors šalis naudoja daugiausia žaliosios energijos pasaulyje ir siekia klimato neutralumo iki 2040 m., ji negali apsisaugoti nuo globalių padarinių.

Tačiau kartu su tirpstančiai Arktikos ledynais atveria naujų laivybos kelių, naujų galimybių eksploatuoti planetos šiauriausio regiono gamtos išteklius, dėl kurių vyksta tikras galių žaidimas. Rusija kontroliuoja didesnę dalį Arkties pakrantės, yra ten dislokavusi Šiaurės laivyną su atominiais povandeniniais laivais, aktyvumą rodo ir Kinija. Regione driekiasi senąjį ir naująjį pasaulį jungiantys ryšio kabeliai – tai itin gerai žino Maskva.

Anot NATO parlamentinės asamblėjos, Rusijai stengiantis vis labiau įsitvirtinti šiaurės regione, ambicijas Arktyje auginant Kinijai, Islandija susiduria su dilema – kaip išlaikyti šiaurės regioną mažų įtampų zona?

„Rusija kelia grėsmę ne tik Rytų flangui Baltijos šalyse, bet ir šiaurėje“, – viename interviu neseniai įspėjo Islandijos premjerė Kristrún Frostadóttir.

37-erių politikė po pernai lapkritį vykusių rinkimų tapo jauniausia veikiančia Vyriausybės vadove pasaulyje ir jauniausia Islandijos istorijoje premjere. Trijų partijų koalicijai vadovaujanti socialdemokratė aktyviai pasisako už Islandijos didesnę integraciją ir vieną svarbiausių partnerių – JAV. Islandai vengę diskutuoti gynybos tema, nes sąjungininkų rūpestį laikė savaime suprantamu.

„Mes kuriame naują saugumo ir gynybos politiką, sutelktą į mūsų specifinę strateginę poziciją NATO viduje“, – pareiškė ji po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Marku Rutte Briuselyje gegužę.

Birželyje Hagoje vykusiame NATO viršūnių susitikime Aljanso nariai susitarė didinti gynybos išlaidas iki 5 proc. BVP iki 2029 m., iš šios sumos 1,5 proc. BVP skiriant saugumui svarbiai infrastruktūrai. Islandijai padaryta išimtis: jai leidžiama skirti 1,5 proc. BVP.

Kitų Aljanso narių akimis tokia išimtis gali atrodyti kaip nuolaidžiavimas Islandijai. Tačiau, paskaičiavus šuolio dydį, skaičiai nebeatrodo nelogiški: gynybai Islandija turės skirti 150 kartų daugiau nei iki šiol.

„Norime geriau remti mūsų sąjungininkų karines operacijas, vykdomas čia, Islandijoje, ir suteikti jiems reikiamą infrastruktūrą. Mes stebime savo vandenis radaro sistema, norime daugiau investuoti į savo uostus, NATO bazes ir strateginę komunikaciją. Vis dėlto Islandija NATO viduje išlieka ypatingu atveju“, – interviu „Tagesspiegel“ liepą sakė K. Frostadóttir.

Jos teigimu, Islandijai nebūtų protinga dabar įsitraukti į karinio ginklavimosi ar ginklų gamybos lenktynes – tam jai trūksta išteklių. „Dėl savo geografinės padėties ir radaro įrangos turime kitų pranašumų ir svarbu, kad kiekviena šalis tinkamai išnaudotų savo galimybes“, – sakė premjerė.

„Visada sakoma, kad mūsų per mažai ir esame per dideli vargšai. Tačiau taip tiesiog nėra“, – pokalbyje su „The Economist“ tokiai pozicijai prieštarauja buvęs Islandijos atstovas NATO Arnoras Sigurjonssonas.

Vyriausybė iki šiol nesiuntė jokių signalų šia linkme – tikriausiai ir dėl to, kad didžioji dauguma gyventojų tam nebūtų pasirengusi. Naujausia „Gallup“ apklausa rodo, kad beveik trys ketvirtadaliai Islandijos gyventojų nepritaria savo armijai, tik 14 proc. pasisakė už tai. Tačiau toks žingsnis neatrodo neįmanomas: užsienio reikalų ministrė Thorgerdur Katrin Gunnarsdottir neseniai atkreipė dėmesį, kad tokios mažos šalys kaip Liuksemburgas ir Malta turi savas, nors ir mažas armijas.

Slenkasi ES link

Skirtingai nei diskusijos dėl kariuomenės įkūrimo, apie narystę ES nebijoma kalbėti. K. Frostadóttir – aktyvi Islandijos narystės ES šalininkė. Jos vadovaujama socialdemokratų, liberalų ir populistų koalicinė Vyriausybė siekia dar iki 2027 m. surengti referendumą, kurio metu islandai pasisakytų apie europinės integracijos perspektyvą.

Islandija jau nuo 1970 m. priklauso Europos laisvosios prekybos zonai, 1994 m. įstojo į Europos ekonominę erdvę, nuo 2001 m. yra Šengeno erdvės narė. Šalis palaiko intensyvius ekonominius ryšius su ES. 2024 m. į ES eksportuota prekių už 4,1 mlrd. eurų (daugiausia žuvininkystės ir metalų produktų), importas siekė 4,5 mlrd. eurų. Augančias pajamas Islandija gauna ir iš turizmo, ypač iš ES šalių piliečių.

Po 2008 m. finansų krizės, kai, vienu metu žlugus trims bankams, Islandija atsidūrė ties bankroto slenksčiu, šalis jau buvo pateikusi oficialią paraišką stoti į ES. 2010–2013 m. vyko derybos, per kurias buvo užbaigti vienuolika iš 35 skyrių. Tačiau 2013 m. rinkimai atnešė politikos posūkį ir 2015 m. paraiška buvo atšaukta grindžiant visuomenės abejonėmis ir žvejybos teisių ginčais.

2025 m. sausį atlikta „Prosent“ apklausa, kurioje dalyvavo 2 tūkst. 500 islandų, atskleidė reikšmingų pokyčių: 45 proc. pasisakė už ES narystę (augimas 5 procentiniais punktais), 35 proc. – prieš, o 58 proc. palaiko referendumą šiuo klausimu.

Ypač ryškus klausimas dėl euro: 53 proc. islandų nori pakeisti savo valiutą, o net 86 proc. ES narystės šalininkų palaiko naują valiutą. Anot apžvalgininkų, daugelis islandų nepatenkinti savo valiuta, kurią sieja su didele infliacija ir aukštomis palūkanomis.

Vasarį laikraščiui „Financial Times“ premjerė sakė, kad islandai referendume turėtų balsuoti už naujas derybas su ES ne dėl baimės prieš JAV, o todėl, kad tai būtų teisingas žingsnis šalies ekonomikai ir kultūrai.

Slidi tema

Vis dėlto kelias į ES – labai slidus. Ar šiandien Islandija sutiktų tapti ES nare, jei dėl to turėtų apriboti savo žvejybos teises? Tai buvo pagrindinis klausimas derybose daugiau nei prieš dešimt metų ir tebėra dabar.

„Žemės ūkis ir žuvininkystė mums yra svarbūs klausimai. Aš visada buvau už Europą ir ES, bet su sąlyga, kad galėsime sudaryti susitarimą, kuris nepakenks mūsų pozicijai žuvininkystės srityje“, – net K. Frostadóttir neslepia: žuvininkystė islandams yra šventa. Žvejybos pramonė – tai 40 proc. eksporto pajamų, 7 proc. visų dirbančių asmenų, 11 proc. BVP. Islandijos vandenyno klasteris, apimantis žvejybą, jūros produktų perdirbimą, vandenyno technologijas, biotechnologijas, akvakultūrą ir susijusų paslaugų sektorius, generuoja 25–30 proc. šalies BVP, suteikia darbo 15–20 proc. gyventojų.

Skirtingai nei diskusijos dėl kariuomenės įkūrimo, apie narystę ES nebijoma kalbėti.

Bendroji žvejybos politika buvo pagrindinė priežastis, kodėl šalys su dideliais žuvų ištekliais ir mažomis vidaus rinkomis, tokios kaip Norvegija, Islandija, ir Danijos teritorijos Grenlandija ir Farerų salos, liko už ES ribų.

Stodama į ES Islandija rizikuoja prarasti išimtinę kontrolę savo 200 mylių ekonomikos zonoje, turėtų dalytis žvejybos kvotomis su kitomis ES narėmis, keisti valdymo sistemą, sumažėtų pajamos iš žvejybos produkcijos eksporto. Narystės entuziastai vardija potencialius teigiamus aspektus: garantuotą prieigą prie ES rinkos, mažesnius prekybos barjerus.

Šiemet liepą ES ir Islandija pasirašė naują Susitarimo memorandumą, kuriame nustatoma glaudesnio bendradarbiavimo dėl tvaraus žvejybos, bendrai valdomų išteklių, jūros valdymo, biologinės įvairovės ir vandenyno diplomatijos sistema.

Liepą po susitikimo su ES Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen Islandijos premjerė paskelbė apie siekį sudaryti saugumo ir gynybos partnerystės sutartį su ES. „Tai labai svarbu mums, jog parodytume, kad galime bendradarbiauti kritinės infrastruktūros, katastrofų apsaugos ir bet kokių gynybos investicijų srityse“, – pabrėžė ji.

Tokia partnerystė, be kita ko, leistų Islandijai naudotis SAFE programa – 150 mlrd. eurų fondu, skirto ES šalių gynybos ir infrastruktūros investicijoms.

Kita vertus, Islandijos žiniasklaida aprašo keistą situaciją, susiklosčiusią su derybų proceso nutraukimu. Esą Islandijos delegacijos ES teigimu, šalis savo paraišką dėl narystės atšaukė 2013 m., 2015-aisiais šalis oficialiai išbraukta iš kandidačių. Tačiau lankydamasi Islandijoje U. von der Leyen sakė, esą Reikjaviko pareiškimas tebegalioja. Tai kelia nuogąstavimų Islandijos narystės ES skeptikams, dėl kurių pareiškimų, esą dabartinė Vyriausybė slapta bando įstumti Islandiją į ES, premjerei nuolat tenka teisintis.