Ar įmanoma išgyventi visus metus neišleidus nė skatiko? Buvęs verslininkas britas Markas Boyle'as įrodė, kad taip. Apie savo eksperimentą jis pats rašo laikraštyje „Guardian“.

Keistis turi žmogus

Tą rytą, kai nusprendžiau daugiau nebesinaudoti pinigais, visas pasaulis mano akyse pasikeitė. Tą pačią dieną pasipylė naujienos apie bankų problemas, todėl žmonės, išgirdę mano planus, pagalvojo, kad ruošiuosi pasaulio pabaigai. Tačiau aš visuomet galvojau, kad imdami paskolas mes užkrauname naštą ateities kartoms. Man labiau rūpėjo tai, ką George'as Monbiotas pavadino gamtos krize. Deja, gamta nedalija pagalbos paketų.

Sprendimas atsisakyti bet kokios formos pinigų pradėjo bręsti, kai dar studijavau verslą ir ekonomiką Airijoje. Tuomet man į rankas pateko kompaktinė plokštelė apie Gandį. Jis sakė, kad keistis turime mes patys, ir tuomet visas pasaulis pasikeis. Bet tuomet aš dar nežinojau, kokių pokyčių noriu.

Penkerius metus dirbau vadybininku organinio maisto bendrovėse, bet 2007 m. supratau, kad vien etiško verslo neužteks. Organinio maisto pramonė skatina ekologišką gyvenimo būdą, bet ji turi tokių pat ydų, kaip senoji sistema: produktai pakuojami į plastiką, atstumas tarp gamintojų ir vartotojų yra milžiniškas, didelės įmonės pasiglemžia mažas.

Socialinė homeopatija

Eurekos akimirka atėjo, kai kartą filosofavome su draugu. Kalbėjome apie pasaulines problemas: aplinkosaugą, kovą dėl išteklių, žmonių išnaudojimą. Tuomet supratau, kad klaidingai žiūriu į pasaulį - kaip gydytojas, kuris nagrinėja vien simptomus, nesidomėdamas ligos šaknimis. Taigi ėmiausi to, ką vadinu socialine homeopatija.

Aš tikiu, kad šiuolaikinio pasaulio problemos kyla dėl to, kad mes jau nebematome savo veiksmų pasekmių. Gamintojas ir vartotojas taip atitolo vienas nuo kito, kad mes nebežinome, kiek kančių ir destrukcijos reikalauja prekių gamyba. Šį atotrūkį lėmė pinigai.

Jeigu augintume savo maistą, nemėtytume jo į šiukšliadėžę, kaip tą darome šiandien. Jeigu gamintume savo stalus ir kėdes, neišmestume jų kiekvieną kartą, kai sugalvojame pakeisti interjerą. Jeigu turėtume patys valyti vandenį, kurį geriame, neterštume jo taip beatodairiškai.

Kol yra pinigai, šie simptomai niekur neišnyks. Todėl praėjusį lapkritį nusprendžiau viską mesti ir atstatyti ryšį su daiktas, kuriuos vartoju ir naudoju.

Gyvos gamtos apsuptyje

Visų pirmą turėjau rasti stogą virš galvos. Man padėjo aplinkosaugos projektas „Freecycle“, kurio dėka radau niekam nereikalingą namelį ant ratų. Turėjau kažkur jį pastatyti, todėl nuėjau savanoriu į organinio maisto ūkį netoli Bristolio. Už tris darbo dienas per savaitę gavau vietą, kur galėjau pastatyti namelį ant ratų.

Prisiminus ankstesnį atlyginimą, atrodė, kad moku prabangių apartamentų nuomos kainą už paprastą dėžutę. Tačiau tai buvo mastymo būdas, kurio aš nusprendžiau atsikratyti.

Neturėdamas pinigų sąskaitoms, turėjau kažkaip pasirūpinti būtiniausiais patogumais. Iš dujų baliono pasidariau malkomis kūrenamą krosnį, įtaisiau dūmtraukį, kurį radau nešamą į šiukšlių konteinerį. Malkų prisirinkdavau ūkyje, kur savanoriavau.

Vienas pažįstamas parodė, kaip iš aliejaus skardinių padaryti viryklę. Gaminti maistą teko lauke. Iš pradžių išsigandau, kad turėsiu tai daryti pučiant vėjui, lyjant ar sningant. Bet vėliau tai tapo man tikra pramoga.

Gamindamas maistą lauke matydavau, kaip žiema pakylą mėnulis ir kaip vasarą leidžiasi saulė. Paukščiai, įsikūrę ant medžių aplink mano virtuvę, atstojo man muzikos grotuvą. Matydamas gyvą gamtą apie ją sužinojau daug daugiau, nei žiūrėdamas dokumentinius filmus per televizorių.

Saulės energija ir gamtos produktai

Prieš pradėdamas eksperimentą visgi turėjau išleisti 360 svarų sterlingų ir nusipirkti saulės baterijas. Jų pakako nameliui apšviesti, nešiojamam kompiuteriui ir mobiliam telefonui įjungti (juo galėjau tik priimti skambučius). Saulės energija nėra tobulas sprendimas. Elektros kartais trūkdavo, ypač žiemą.

Paskutinis gyvybiškai svarbus patogumas - kompostinis tualetas. Jis turėtų tapti ekologinės pusiausvyros simboliu, kaip verptuvas tapo Svadeši epochos simboliu.

Tualetą padariau iš senų kilnojamų platformų, kurias radau netoliese esančiame sandėlyje. Apie tualetinį popierių teko pamiršti, tad ėmiau naudoti laikraščius, kuriuos atiduodavo spaudos kiosko pardavėjai. Kartą nusišluosčiau laikraščio puslapiu, kuriame buvo parašytas straipsnis apie mane.

Maudžiausi upėje arba po lauko dušu. Muilą naudojau retai, pats gaminau jį iš muilažolių. Dantims valyti naudojau mišinį iš sepijų kaulų ir paprastų laukinių pankolių.

Organinio maisto ūkyje auginau bulves, morkas, salotas, kopūstus, pupeles, moliūgus, svogūnus. Miške rinkdavau uogas, grybus, riešutus. Dažnai rinkdavau restoranų ir parduotuvių išmetamus produktus. Iš tiesų labai daug vartojimui tinkamo maisto keliauja į šiukšlių konteinerius.

Visa kita, ko man reikėjo, gaudavau barteriu: mainais į pagalbą arba maistą.

Laiko tėkmė

Per metus sutikau daug žmonių, gyvenančių panašiai, kaip aš. Jie sakė, kad negalėtų arba nesiryžtų visiškai atsisakyti pinigų. Tačiau jie suprato mano idėją ir pritarė tam, kad vartojimą galima ir būtina sumažinti.

Aš greitai supratau, kad pasaulyje be pinigų viskas vyksta žymiai lėčiau. Drabužių skalbimas šaltame vandenyje specialiu skalbimo mišiniu, pagamintu iš riešutų, gali užtrukti dvi valandas. Skalbimo mašina šį darbą atliktų mažiau nei per pusvalandį. Rasti reikalingą daiktą tarp atliekų trunka žymiai ilgiau, nei nueiti į parduotuvę ir jį nusipirkti. Tvarkyti kompostinį tualetą taip pat yra sudėtingesnis darbas, nei tiesiog nuleisti vandenį.

Nuvažiuoti dviračiu 50 km į Bristolį ir atgal trunka ilgiau, nei automobiliu ar traukiniu. Bet dviratis atstojo man abonementą į sporto klubą. Važinėti juo man patiko labiau, nei motorizuotomis transporto priemonėmis.

Trumpai tariant, noriu pasakyti štai ką. Aš geriau naudosiu savo laiką pats gamindamas duoną lauke, nei švaistysiu jį žiūrėdamas realybės šou per televizorių. Anksčiau pirminį saugumo jausmą man suteikė pinigai, o dabar - draugai ir vietos bendruomenė. Geriausius draugus atradau kurdamas santykius, grįstus gerumu ir pasitikėjimu, o ne pinigais.