Gyvenimas Minske tarsi sugrąžina į praeitį

Beveik metus Baltarusijos sostinėje Minske dirbusi klaipėdietė Solveiga Mockutė teigia, kad lietuviai gyvena daug geriau už baltarusius. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Iš tarybinių laikų išlikę univermagai ir gastronomai, trigubos eilės vaistinėse, šimtai milicininkų gatvėse ir klaikus aptarnavimas – tik keli nemalonūs Minsko kasdienybės akcentai. Klaipėdietė Solveiga Mockutė, beveik metus gyvenusi ir dirbusi Baltarusijos sostinėje, tą laiką prisimena su nostalgija. Nors kasdienybė du milijonus gyventojų turinčiame mieste ne visada buvo paprasta ir sklandi, įdomios patirties buvo daugiau nei erzinančių smulkmenų.

Pakviesta vadovauti pirmajai Minsko prabangių kosmetikos prekių parduotuvei „Zvezda“, S.Mockutė šią patirtį vadina neįkainojama. Pasak jos, du šimtus dvidešimt litų kainuojančią kelionę į kaimyninę šalį galėtų patirti visi, nebijantys neįprastų nuotykių. Minske yra ką pamatyti, ir ką veikti, o ir apsipirkti – apsimoka.

Pasiūlė gerą algą

Atidaryti į mūsiškę „Kristianą“ panašią kosmetikos parduotuvę, S.Mockutę pakvietė po atrankos pokalbio ir pažintinės kelionės į Minską. Ji dar dabar prisimena, kad jos vadovui parodžius gražiausias Minsko vietas, sugrįžusi draugams pasakojo, kad tokio gražaus miesto dar niekada nėra mačiusi. Kai Minske ji pradėjo gyventi kasdien, suprato, jog niūrių daugiabučių kvartalų, apleistų užkaborių ir išraustų gatvių čia yra daugiau nei išblizgintų prospektų. Vis dėlto mergina tvirtina, kad Minske daugiau švaros nei Klaipėdoje. Gatvėse ryte ir vakare nuolat pamatysi dirbančius šlavėjus ir valytojus.

S.Mockutė ėmėsi vadovauti kosmetikos parduotuvei. Viliojo ne tik galimybė išbandyti save, bet ir finansinis motyvas – baltarusiai pasiūlė gerą atlyginimą. Ji susikrovė porą lagaminų ir autobusu Palanga-Minskas per kelioliką valandų pasiekė miestą, kuriame dirbo vienuolika mėnesių. Klaipėdietė atrinko ir apmokė parduotuvės „Zvezda“ pardavėjas konsultantes, užsakė ir išdėstė parduotuvės prekes, aiškino, kokiu principu tokios parduotuvės veikia Lietuvoje. Kosmetikos parduotuvės verslui įsibėgėjus jos kontraktas baigėsi ir mergina grįžo į Klaipėdą.

Pasak S.Mockutės, minskietės ne prasčiau nei klaipėdietės išmano grožio ir stiliaus dalykus.

Garsių kompanijų kosmetika joms nebuvo naujiena. Įsigyti prabangių prekių moterys važiuodavo į Vilnių ar Maskvą. Kosmetikos kainos Minsko centre atsidariusioje parduotuvėje buvo panašios į lietuviškas. Vienintelis skirtumas tas, kad Minske reta kuri studentė gali sau leisti įsigyti gerus kvepalus, o Lietuvoje – gali.

Priminė vaikystę

Nors pirmasis jos įspūdis apie miestą buvo puikus, priekaištų dėl klientų aptarnavimo nuo pat pirmosios dienos ji galėjo vardyti bent po keliolika per dieną. Po nakvynės ir rytinių maudynių kukliame Minsko viešbutyje vonios kambaryje ji pastebėjo nemažą balą. Nuėjusi pas viešbučio administratorę mergina jai papasakojo apie problemą. Reikėjo pamatyti viešnios veidą, kai administratorė įbruko į rankas padėvėtą skudurą ir mestelėjo: „Jei tau šlapia, tu ir išsivalyk“.

S.Mockutei teko patirti šimtus panašių kuriozų, o po kurio laiko grįžusi namo į Lietuvą ji vis nustebdavo, kaip aplink klientus šokinėja mūsų pardavėjai ir padavėjai. Minske įprasta, kad padavėjas, atnešęs ne tą patiekalą, ginčysis, jog klientas norėjo būtent šio, įprasta ir atidžiai perskaičiuoti sąskaitą restorane.

Kai pirko vaistus vaistinėje, S.Mockutė nenorom prisiminė vaikystę. Ten dar galioja ta pati tvarka, kad prie vieno langelio turi pateikti receptą, prie kasos sumokėti už vaistus, o prie trečio langelio juos atsiimti. Tenka atstovėti tris eiles. Ji prisiminė ir situaciją, kai gastronome pirko šokoladą. Pardavėja jos neaptarnavo tol, kol ji nepasiėmė krepšelio. Nesvarbu, kad mergina norėjo tik vienos prekės, teko imti krepšelį ir darsyk atstovėti eilę.

Važiuoja prekeiviai

Į Klaipėdą mergina grįždavo bent kartą per mėnesį. Labiausiai ją erzino tai, kad tekdavo po keletą valandų užtrukti muitinėje. Baltarusiai muitininkai būdavo labai lėti ir priekabūs. Kadangi į Minską vis dar važinėja prekeiviai, pareigūnai naršydavo jų krepšius. Mergina juokdamasi prisimena, kad apsukrūs turgaus verslininkai į Minską vežamus gintarinius paveikslus stengdavosi išdalyti visiems autobuso keleiviams. Taisyklės leidžia įvežti po tris paveikslus. Ji pamena, kad inteligentiškas lietuvis prie jo pristojusiam muitininkui turėjo aiškintis, kam jam reikalingi trys vienodi paveikslai. Vyriškis tarstelėjo: „Trys paveikslai į tris skirtingus kambarius“. Įsiutęs muitininkas, pamatęs dar dešimt keleivių su vienodais paveikslais, barėsi, kad lietuviai baltarusius kvailiais laiko.

Panaši prekių dalybų ir teisinimosi sistema veikdavo, kai lietuviai grįždavo iš Baltarusijos. Jie įsiveždavo batus, drabužius, degtinę ir cigaretes. Ten šios prekės pigesnės.

Lietuviams pavydi

Nauji S.Mockutės pažįstami, sutikti Baltarusijos sostinėje, neslėpė pavydo, kad lietuviai daugiau uždirba, geriau gyvena ir jau įstojo į Europos Sąjungą. Klaipėdietę nustebino, kad apie politiką ir jaunimas, ir vyresnės kartos žmonės kalba tik pašnibždomis. Jei aplinkui yra daugiau ausų – stengiasi kalbą pasukti kita linkme. Baltarusiams smalsu, koks yra vidutinis lietuvių atlyginimas, kiek mūsų pensininkai gauna pensijos. Išgirdę skaičius, jie nustemba. Nors Lietuvoje ir Baltarusijoje daugelio produktų kainos panašios, gerai uždirbančiu Minske laikomas ir tas, kuris stabiliai gauna 200 JAV dolerių (apie 560 litų) algą.

S.Mockutė sakė, kad užsienietiški produktai Minske kainuoja panašiai ar truputį daugiau nei Lietuvoje, tačiau baltarusiškos prekės – pigios. Ji prisipažino, kad apsipirkinėjo centrinėse miesto parduotuvėse, tačiau iš parduotuvėje dirbančių merginų girdėjo, kad tos pačios prekės turguose, bazėse yra pigesnės. Minske nedaug kainuoja degtinė, 1-1,5 Lt pigesnės ir kokybiškos cigaretės.

Kol dirbti į tą pačią S.Mockutės parduotuvę neatvažiavo prancūzaitė Kildin, klaipėdietė nesidomėjo baltarusių disidentais ar pogrindžio grupėmis. O prancūzė, vos tik atvykusi į šalį, susisiekė su totalitarinei Baltarusijos tvarkai prieštaraujančiais žmonėmis, keletą kartų buvo su jais susitikusi. S.Mockutė sakė padariusi išvadą, jog ir disidentai turi mažai vilčių ir įžvelgia nedaug perspektyvų, kad politika Baltarusijoje demokratiškės.

Kalba rusiškai

S.Mockutė juokėsi prisiminusi, kaip ragavo nacionalinių Baltarusijos valgių. Tie patys bulviniai blynai, burokėlių sriuba ir cepelinai, tik kitaip pavadinti. Minske net linas ir gintaras – nacionalinis ir, beje, pigesnis pasididžiavimas. Parduotuvėse daug suvenyrinių į lietuviškas panašių lėlių, aprengtų tautiniais drabužiais, daug dirbinių iš vytelių, šiaudų. Panašiai kaip pas mus.

Mergina sakė, kad šie panašumai privertė ją dar kartą atsiversti istorijos vadovėlį ir paieškoti Lietuvos ir Baltarusijos sąsajų. Jų būta nemažai.

S.Mockutė teigė, kad vos porą kartų autobuse girdėjo kalbant baltarusiškai, daugelis aplinkinių kalba rusiškai. Net didžioji dalis laikraščių ir televizijos programų – rusiškos. Jos bendraamžiai nežinojo daugelio baltarusiškų žodžių, nors šios kalbos mokėsi mokykloje. Merginai susidarė įspūdis, kad ten kalbėti baltarusiškai laikoma blogo tono ženklu, o kalbantys gimtąja kalba neretai pavadinami kaimiečiais.

Ir nacionalinė valiuta – baltarusiški rubliai ten tik dėl akių. Įprasta kainas skaičiuoti ir atsiskaitinėti doleriais. Valiutos keitimas vis dar vyksta gatvėse ir pakampėse. Keisti rublius į dolerius labiau apsimoka pas privatų žmogų nei banke.

Į S.Mockutės biurą ateidavo ar būdavo iškviečiamas nuolatinis valiutos keitėjas. Algą gavę tūkstančiais baltarusiškų rublių, darbuotojai čia pat ją išsikeisdavo į dolerius.

Pramogos - brangesnės

Pasak S.Mockutės, Minske daugiausiai tenka mokėti už pasilinksminimus. Įėjimas į gerą naktinį klubą kainuoja iki 25 dolerių, alaus bokalas – 15 dolerių. Vakarienė gerame restorane taip pat gerokai patuština piniginę. Prabangiausiame Minsko klube „Madison“ galima pasijausti kaip gražuolių manekenių suvažiavime – merginos daug dėmesio ir pinigų skiria savo išvaizdai puoselėti. Klaipėdietė šypsodamasi prisiminė, kad ją nustebino baltarusių vaikinų mada nešioti tik smailianosius batus. Ypač keistai tokia mada atrodė prancūzaitei Kildin. Vis dėlto baltarusių vaikinai daugiau dėmesio skiria savo išvaizdai nei lietuviai. Ir į kosmetikos parduotuvę pirkti kremų, kvepalų, dezodorantų užsuka daugiau vyrų nei Lietuvoje.

Šventė gegužės 9-ąją

Tarybinės atributikos gausu ne tik Minsko gatvėse, bet ir kasdieniame minskiečių gyvenime. S.Mockutė stebėjosi, kad aikštėse dar stovi Lenino skulptūros, paminklai kariams, darbo didvyriams. Netgi jaunavedžiai turi paprotį gėlių padėti prie memorialo žuvusiems Afganistano kare.

Ji prisimena, kad kolegų pasiūlymas gegužės 9-ąją nusipirkti gėlių ir gatvėje įteikti kuriam nors karo veteranui, jai atrodė kaip pokštas. Pasirodė, kad kolegos visai nejuokavo. Toks paprotys. Klaipėdietė dalyvavo šventiniame gegužės 9-osios – Pergalės dienos parade, klausėsi prezidento Lukašenkos kalbos ir netgi iš arti jį nufotografavo. Įprasta, kad po šventinės kalbos daugelio nekenčiamas prezidentas eina į minią ir gerą valandą bendrauja su žmonėmis.

Tiki, kad pagerės

S.Mockutė teigė, kad nemaloniausias dalykas gyvenant Minske – nuolat jaučiama valdžios, milicijos įtaka. Minske labai dažnai sutiksi milicininką. Mergina jau buvo įpratusi nesišnekėti su draugėmis, kai pro šalį eina pareigūnai. Jie turi teisę bet kada patikrinti asmens dokumentus ir galbūt prie nežinia ko prisikabinti. Kasdieniuose pokalbiuose išvengiama politikos tema arba politikavimas pašnibždomis, vengimas kritikuoti valdžią kūrė slogią atmosferą.

Vis dėlto S.Mockutė sakė, kad Minske žmonės gyvena taip pat, kaip ir visur. Vieni daugiau, kiti mažiau laimingi. Visi kuria ateities planus ir tiki, kad kada nors gyvenimas pagerės.