Rusijoje vadinamasis „užsienio agentų“ įstatymas draudžia nevyriausybinėms organizacijoms gauti bet kokį finansavimą iš užsienio. Šio įstatymo viena iš autorių Vladimiro Putino partijos „Vieningoji Rusija“ narė, Dūmos saugumo ir antikorupcijos komiteto pirmininkė Irina Jarovaja, kuri taip pat yra laikoma kito ne mažiau prieštaringo įstatymo, praminto „Didžiojo brolio“ vardu, viena iš rengėjų. Pagal šį įstatymą, saugumo tarnyboms suteikta teisė sekti mobiliojo ryšio telefonų ir interneto vartotojus, o ryšio operatoriai ir socialiniai tinklai privalo saugoti visus pokalbius ir kitą medžiagą. Įstatymu numatoma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė už tarptautinį terorizmą ir baudžiamoji atsakomybė nuo 14 metų amžiaus.

Kai buvęs Jungtinių Valstijų žvalgybos darbuotojas Edwardas Snowdenas 2014-aisiais pasirodė jį priglaudusio Rusijos prezidento spaudos konferencijoje, dažnas analitikas jį galutinai susiejo su V. Putino komanda. Todėl dabar apžvalgininkai suka galvas – kodėl E. Snowdenas pastaruoju metu išdrįso kritikuoti masiniam sekimui kelią atveriančius naujus įstatymus, o šią savaitę jis net pareiškė, kad Rusijos pastangos perklasifikuoti Levados socialinių tyrimų centrą kaip užsienio agentą esą tik patvirtina nerimą dėl siaubingo užsienio agentų įstatymo, priimto dar 2012-aisiais V. Putinui sugrįžus į prezidento postą.

Pagal šį įstatymą, pelno nesiekiančios nevyriausybinės organizacijos privalo užsiregistruoti kaip užsienio agentės, jei gauna bent dalį finansavimo iš užsienio. Po registracijos Rusija rengia specialius kontrolės auditus. Vienintelis didelis nepriklausomas Levados tyrimų centras kurį laiką sugebėjo išvengti minėtos registracijos, nes akivaizdžių dotacijų iš užsienio valstybių neturėjo, nors ir bendradarbiavo su šiek tiek pinigų siunčiančiais Amerikos universitetais ar privačiomis bendrovėmis.

Tačiau pavasarį dar labiau sugriežtinusi įstatymą, o rudenį esą patikrinusi kažkokius dokumentus, kurių nedetalizavo, Rusijos valdžia nurodė centrui persiregistruoti. Pasak centro vadovo Levo Gudkovo, dabar valdžia galės stipriai apriboti Levados veiklą ir jau įspėjo – centras negali skelbti jokių tyrimų duomenų, susijusių su Rusijos rinkimais į Dūmą kitą savaitę.

Paskutinė Levados apklausa, kuriomis, kaip vienintelėmis patikimomis, paprastai remiasi tarptautinė žiniasklaida, rodė smunkantį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ palaikymą nuo 39 iki 31 procento. Valdžios apklausos rodo 40 proc. viršijantį palaikymą ir, jei Levados apklausos rinkimų dieną stipriai nesutaptų su rinkimų rezultatais, – kiltų rimtas pagrindas protestuotojams eiti į gatves.

Viena pagrindinių asmenybių, galinčių juos surinkti – Aleksejus Navalnas, kuris iškilo dėl interneto plėtros. Kai liepą įsigaliojo dauguma įstatymų, vadinamų pagal juos inicijavusios I. Jarovajos vardą, interneto erdvė Rusijoje tapo ne ką mažiau pavojinga už įprastą viešąją erdvę. Minėti I. Jarovajos įstatymai numato iki 7 metų kalėjimo bausmę už nuomonę socialiniuose tinkluose, jei ji pateisina terorizmą, kurį Rusija supranta labai plačiai, ir juo kaltina politinius valdžios kritikus. I. Jarovajos reforma taip pat numato iki 10 metų kalėjimo bausmę už neramumų organizavimą, kurį valdžia irgi supranta plačiau – ir kaip įprastus protestus. O svarbiausia – jei apie minėtų veiklų organizavimą piliečiai girdėjo, bet nepranešė teisėsaugai – įstatymas ir tokiems numato iki metų kalėjimo.

Tačiau daugiausiai Vakarų kritikos sulaukė nuostatos, kurios įpareigoja komunikacijų bendroves pusmetį laikyti ir valdžiai atskleisti visą skambučių, žinučių ir interneto srauto turinį bei suteikti galimybę FST saugumui įsiskverbti, jeigu tinklalapių duomenys yra šifruojami. Tiesa, šie reikalavimai įsigalios tik po dvejų metų, o yra pasiūlymų terminą nukelti net šešeriems metams dėl milžiniškų technologinių iššūkių.

Net ir Rusijos valdžiai patarinėjančiai ekspertų tarybai priklausanti Irina Levova prognozuoja, kad tokiai programai prireiks 39 milijardų dolerių. Tai – penktadalis pernai surinktų biudžeto pajamų. Vakaruose teisėsaugai taip pat įmanoma dažniausiai teismui suteikus specialų leidimą sekti tam tikrų įtariamų asmenų telekomunikacijas. Rusija anksčiau tai leido ir be specialių orderių, o apie visų telekomunikacijų vartotojų duomenų kaupimą įstatymuose prabyla be precedento ir daug kritikų sako, kad surinkti ar apdoroti tokią gausybę duomenų kol kas tiesiog neįmanoma.

Tačiau kai kurie analitikai sako, kad čia visai ne įstatymo trūkumas, nes jei bendrovės nesugebės tokiu mastu rinkti ir perduoti duomenų valdžiai, ši jau turės pagrindą bausti ar kažko reikalauti mainais. O svarbiausia – taip griežtai kalbėdama apie interneto sekimą, Rusija tarp piliečių jau sėja visa matančios valstybės baimę, turinčią paralyžiuoti tuos, kurie anksčiau manė, kad internete kalbėti apie protestus prieš valdžią dar saugu.

Galbūt dėl to net ir Rusijos propagandos banginis „RT“ skelbė minėto E. Snowdeno pareiškimą, esą I. Jarovajos įstatymai – tai „Didžiojo Brolio“ įstatymai. Rašytojo George`O Orwello romane apie supertotalitarinę valstybę pastaroji pirmiausia primindavo, kad Didysis Brolis nuolat stebi ir, jei piliečiai jam nepaklūsta, imasi griežtesnės kontrolės.