Tokia pagrindinė Kylio pasaulio ekonomikos instituto (IfW) ir Stokholmo pereinamojo laikotarpio ekonomikos instituto (SITE) naujos ataskaitos „Endgame: The State of the Russian Economy“ („Endšpilis: Rusijos ekonomikos būklė“) išvada. Naujausią tyrimą rengė tarptautinė Rusijos ekonomikos ekspertų komanda: be jos redaktorių Torbjörno Beckerio ir M. Schularicko, atskirus skyrius parašė Matthew C. Kleinas, Alicia García-Herrero, Elina Ribakova, Lucasas Risingeris, Konstantinas Egorovas ir Iikka Korhonenas.
Autoriai pabrėžia: Rusijos ekonomika nesugriuvo, tačiau jos struktūriniai pamatai eižėja greičiau, nei rodo oficialūs skaičiai. 2026 m. pirmąjį ketvirtį ekonomika susitraukė 0,3 proc., nors valdžios išlaidos kovą buvo net 44 proc. didesnės nei prieš metus. Pati Vyriausybė 2026 m. augimo prognozę sumažino iki 0,4 proc. – ir net šis skaičius, autorių vertinimu, gali pasirodyti pernelyg optimistinis, turint omenyje darbo jėgos stygių, tiekimo problemas ir pagrįstas abejones dėl oficialios statistikos tikslumo.
Susiformavo dviejų greičių ekonomika: su karu susijusios pramonės šakos plečiasi stagnuojančio civilinio sektoriaus sąskaita, investicijos už karinių prioritetų ribų beveik sustojusios, o prekybos apimtys nukritusios iki žemiausio lygio per penkiolika metų.
Atsarginė pagalvė subliuško
Į karą Rusija įžengė turėdama solidų Nacionalinį gerovės fondą – tai buvo fiskalinis buferis naftos kainų šokui amortizuoti. Karo pradžioje jis siekė 6,5 proc. BVP. Šių metų balandį likvidus fondo turtas buvo susitraukęs iki 1,8 proc. BVP. To, kas kadaise buvo reikšminga atsarga, dabar vos pakanka kaip rezervo nenumatytiems atvejams – juk šalis neturi prieigos prie tarptautinių kapitalo rinkų.
Negana to, fondo turinys radikaliai pasikeitė: nuo karo pradžios parduota 40 proc. jame buvusių Kinijos juanių ir 74 proc. aukso (pagal svorį tai sudaro 37 mlrd. dolerių ekvivalentą). Dabar fonde – apie 120 mlrd. dolerių, tačiau šie pinigai egzistuoja tik kaip Rusijos įmonių skolos arba akcijos. Jų Kremlius negali paimti ir išleisti karui ar kitoms skubioms reikmėms.
Biudžeto skylė gilėja akyse: vien per pirmąjį 2026 m. ketvirtį federalinio biudžeto deficitas pasiekė 4,6 trln. rublių ir viršijo visiems metams numatytą 3,8 trln. rublių tikslą. Naftos ir dujų pajamos pirmąjį ketvirtį krito 45 proc., o per pirmus keturis mėnesius – 38 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai. Prie to prisidėjo ir griežtesnės sankcijos didiesiems Rusijos energetikos gamintojams, ir Ukrainos dronų smūgiai eksporto infrastruktūrai – kovą tam tikrais momentais neveikė iki 40 proc. eksportui skirtų naftos perdirbimo pajėgumų.
„Pirmaisiais karo prieš Ukrainą metais Rusijos ekonomika pasirodė esanti atsparesnė, nei daugelis tikėjosi, tačiau dabar rezervai išseko“, – apibendrina IfW prezidentas M. Schularickas.
Injekcijos į karą
Tyrime išsamiai analizuojama, kaip karo finansavimas išstumtas iš oficialių valdžios sąskaitų.
Nuo karo pradžios Rusijos nefinansinių įmonių skola išaugo net 37 trln. rublių – maždaug dvigubai daugiau, nei per tą patį laikotarpį susikaupė valdžios deficitas. Bankai kryptingai perorientavo paskolų portfelius: skolinimas kariniams sektoriams augo 2,4 karto sparčiau nei kitiems. Sudėjus viską kartu, 2025 m. Rusijos verslas išleido apie 150 mlrd. dolerių daugiau, nei uždirbo.
„Esminis suvaržymas, su kuriuo šiandien susiduria Rusija, – ne prieiga prie pinigų, o prieiga prie darbo jėgos, technologijų ir gamybos pajėgumų, – pabrėžia M. Kleinas. – Esant rekordiniam darbo jėgos trūkumui ir sankcijoms, ribojančioms svarbiausių importo prekių prieinamumą, didesnės išlaidos vis labiau rizikuoja kurstyti infliaciją, užuot didinusios karinį pajėgumą.“
Šios įtampos jau matomos finansų sistemoje. Pradelsta įmonių skola siekia 3,8 proc. BVP – karo pradžioje buvo 2,4 proc., probleminės paskolos sudaro 11 proc. viso įmonių paskolų portfelio. Centrinio banko bazinė palūkanų norma, nors ir mažėja nuo 21 proc., šiemet bus apie 14–14,5 proc.
Kiek galima tikėti oficialia Rusijos statistika? Karo sąlygomis BVP, infliacijos ir biudžeto duomenys tapo strateginės komunikacijos dalimi. Ypač abejotini infliacijos skaičiai: oficiali infliacija deklaruojama apie 5,5 proc., tačiau vartotojų lūkesčiai siekia 13 proc. Nepriklausomas ROMIR kainų indeksas iki jo uždraudimo rodė dvigubai didesnę infliaciją. Jei infliacija sąmoningai mažinama, automatiškai pervertinamas ir realus BVP augimas.
Sąvoka „beribė partnerystė“ pridengia augančią asimetriją. Tai virsta priklausomybe, o ne lygiaverte partneryste.
Asimetriška partnerystė
Viena pagrindinių ataskaitos išvadų – Rusijos posūkis į Kiniją tapo gelbėjimosi ratu, kuris nuosekliai perkelia svertus iš Maskvos į Pekiną.
Kinijai šiandien tenka apie 35 proc. visos Rusijos užsienio prekybos, o ES dalis Rusijos eksporte susitraukė nuo maždaug 38 iki vos 7 proc. Tokia partnerystė turi kainą. Rusija tapo, ataskaitos autorių teigimu, belaisviu tiekėju – žaliavas vieninteliam dominuojančiam pirkėjui ji parduoda su didele nuolaida. Už rusiškas dujas Kinija moka beveik 40 proc. mažiau nei kiti „Gazprom“ klientai.
Rusijos karinis pramoninis kompleksas jau per 80 proc. dvigubos paskirties importo gauna iš Kinijos. Be to, už eksportą Rusija kaupia ne konvertuojamą valiutą, o juanius, todėl jai vis sunkiau rasti alternatyvių importo šaltinių. Tuo tarpu Kinijos bankai, bijodami antrinių sankcijų, ne kartą stabdė mokėjimus iš rusiškų sąskaitų. „Sąvoka „beribė partnerystė“ pridengia augančią asimetriją. Tai virsta priklausomybe, o ne lygiaverte partneryste“, – teigia ekonomistė A. García-Herrero. Iškalbingas pavyzdys – dujotiekio „Sibiro galia 2“ epopėja: pernai rugsėjį pasirašytas „teisiškai įpareigojantis“ memorandumas nepalietė esminių komercinių klausimų, pvz., dujų kainos. Gegužę Vladimiras Putinas iš Pekino vėl grįžo be sutarties – net pasaulinė energetikos krizė nesuteikė Maskvai pakankamai svertų. Ataskaitoje šis modelis apibūdinamas formule „prekyba – taip, investicijos – ne“.
Kinija yra pagrindinė sankcijų apėjimo grandis, tiekianti Rusijai 62 proc. kritinių karinių komponentų. Mikroprocesorių rinkoje niekas nepasikeitė – išskyrus maršrutą: 97 proc. importo sudaro tie patys Vakarų prekių ženklai („Intel“ ir AMD), tačiau dabar 76 proc. jų plaukia per Kiniją.
Mažėja atotrūkis
Tyrime atskleidžiamas ir netikėtas karo efektas – regioninių pajamų konvergencija. Kariniai užsakymai skurdiems regionams ir išmokos kariams lėmė, kad pajamos sparčiausiai augo būtent žemiau medianos buvusiose vietovėse. Nedarbas pasiekė rekordinį 2,1 proc. žemumą. Tačiau, kaip perspėjo centrinio banko vadovė E. Nabiullina, „kai dirba praktiškai visa darbo jėga, ekonomika negali augti sparčiau nei darbo našumas“. Ši konvergencija pasiekta ilgalaikio potencialo sąskaita, o fiskalinis stresas plinta: deficitą fiksuoja daugiau nei du trečdaliai Rusijos regionų.
Receptas Vakarams
Visus ataskaitos skyrius jungia viena išvada: lemiamas Rusijos karinio pajėgumo kintamasis – eksporto pajamos. Subliuškus fiskalinei pagalvei, Kremliaus galimybės tęsti karą „labiau nei bet kada tiesiogiai susietos su einamosiomis angliavandenilių eksporto pajamomis“. Tai parodė ir 2026 m. pradžia: vasarį naftos eksporto pajamos pirmą kartą nuo pandemijos nukrito žemiau 10 mlrd. dolerių, Kremlius nusprendė 10 proc. apkarpyti visų su saugumu nesusijusių sričių išlaidas.
Padėtį laikinai pakeitė tik įtampa Hormuzo sąsiauryje, tačiau nauda Rusijai išlieka ribota dėl didelio „Urals“ ir „Brent“ kainų skirtumo.
Ataskaitos autoriai siūlo Vakarams tris politikos prioritetus. Pirma – sankcijos. Griežtas kainų lubų užtikrinimas ir kova su Rusijos šešėliniu laivynu, taikant antrines sankcijas apėjimą aptarnaujančioms finansų įstaigoms.
Antra – eksporto kontrolė Kiniai. Siūloma Kinijos eksportuotojų prieigą prie Europos rinkos susieti su patikrinamu eksporto kontrolės laikymusi.
Trečia, ambicingiausia, priemonė – paramos Ukrainai muitas toms prekėms, kuriomis ES vis dar prekiauja su Rusija (suskystintosios dujos, chemijos produktai, trąšos). Muitas ir mažina prekybos apimtis, ir dalį Rusijos eksporto rentos perima į ES biudžetą, nukreipiant lėšas Ukrainos atstatymui.
„Europos uždavinys – turėti įrankius, kurie ekonominį spaudimą paverstų ilgalaikiu Rusijos strateginių skaičiavimų pokyčiu, – reziumuoja M. Schularickas. – Nesugebėjimas apriboti Rusijos karo mašinai prieinamų išteklių Europai kainuos milžiniškai.“
Naujausi komentarai