Norvegija – šalis, kur duonai užsidirba ne vienas lietuvis. Tačiau pirmąsyk Norvegijos istorijoje prie vyriausybės vairo stos ir prieš imigraciją nusistačiusios Pažangos partijos atstovai. Ar tai reiškia, kad Norvegija nebebus imigrantų rojus?

Grėsmė imigrantams?

Iki 2006 m. Pažangos partijai priklausė 77 žmones Norvegijoje nužudęs Andersas Behringas-Breivikas. Laimė, daugelis norvegų dėl šio kruvino teroro akto šios partijos nekaltino.
Pažangos partijos nariai griežtai pasmerkė skerdynes, atsiribojo nuo A.Behringo-Breiviko komentarų ir gerokai sušvelnino retoriką.

Tiesa, dalį vietų parlamente, palyginti su praėjusių rinkimų rezultatais, ji prarado. Partija gavo 16,4 proc. rinkėjų balsų, nors ankstesniuose rinkimuose susišlavė net 22,9 proc.
Tačiau šį kartą Pažangos partijai pasisekė – jai, tinkamai susiklosčius aplinkybėms, veikiausiai teks formuoti naująją Norvegijos vyriausybę. Tiesa, kartu su rinkimuose sužibėjusiais konservatoriais. Ar partijai pavyks prastumti koalicijoje savo programą, kurioje raginama riboti atvykėlių skaičių ir nesuteikti prieglobsčio tiems, kurie jo prašo, – kol kas sunku spėlioti.
Ekspertai mano, kad Pažangos partijai teks nusileisti dėl kai kurių savo programinių nuostatų. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad simboliškai savo partnerius turės pamaloninti ir konservatoriai, kad koalicija susiklijuotų.

Tačiau problema, kad daugeliui potencialių konservatorių koalicijos partnerių iš centro stovyklos Pažangos partija – ne prie širdies.
"Skirtumas tarp Pažangos partijos ir kai kurių centro jėgų – didelis. Žinoma, vyriausybę suformuoti galima, tačiau bus tikrai sunku", – svarstė Johannesas Bergas, Oslo Socialinių tyrimų instituto ekspertas.

Opiausias klausimas – naftos fondas. Pažangos partija norėtų, kad fondas būtų padalytas į tris dalis ir aktyviau naudojamas vidaus problemoms spręsti, konservatoriai mano, kad fondas turėtų būti padalytas į dvi dalis, tačiau nepalaiko didesnių išlaidų planų.

Tiesa, abi partijos sutaria dėl privatizacijos. Tiek konservatoriai, tiek Pažangos partija mano, kad valstybės turto dalis naftos ir telekomunikacijų sektoriuose – per didelė, todėl palaiko idėją privatizuoti dalį įmonės "Statoil" ir nacionalinės telekomunikacijų bendrovės "Telenor".

Geležinė Erna

Konservatoriams vadovauja Norvegijos geležine ledi vadinama Erna Solberg. Niekas neabejoja, kad ši šviesiaplaukė moteris taps antrąja istorijoje dailiosios lyties atstove, kuriai bus patikėtas Norvegijos ministro pirmininko postas.

Tačiau iššūkių laukia ne vienas. Darbo partija, kurią eliminavo konservatoriai, išlaikė tvirtas pozicijas parlamente, be to, dešiniųjų stovykla nėra tokia jau tvirta.

Jei konservatoriams vis dėlto nepavyktų susitarti su kitais centro dešiniosios stovyklos atstovais, E.Solberg vadovautų mažumos vyriausybei.

Beje, E.Solberg laimėjo rinkimus būtent tuo metu, kai Norvegijoje minimos 100-osios balsavimo teisės moterims suteikimo metinės.

Pastarąjį kartą Norvegijos vyriausybei moteris vadovavo praėjusio amžiaus devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje. Tąkart premjerė buvo Gro Harlem Brundtland.
E.Solberg yra kilusi iš Norvegijos Bergeno uostamiesčio. Į parlamentą pirmąsyk buvo išrinkta 1989 m., kai jai buvo 28-eri.

E.Solberg yra baigusi politologijos ir ekonomikos studijas. Parlamente politikė darbavosi be pertraukos, išskyrus laikotarpį nuo 2001 iki 2005 m., kai buvo vietos savivaldos ir regioninės plėtros reikalų ministrė.
Įdomu tai, kad nors šių metų rinkimų kovoje E.Solberg neeskalavo imigracijos klausimo, Norvegijoje ji garsėja kaip pasisakanti prieš nevaldomą atvykėlių skaičiaus didėjimą.

Būtent dėl griežtos pozicijos imigracijos klausimais politikė gavo geležinės Ernos pravardę.

Vadovauti konservatoriams E.Solberg pradėjo 2004 m., o po metų, partijai prastai pasirodžius per nacionalinius rinkimus, buvo spaudžiama pasitraukti iš posto.

Tačiau ji liko ir atnaujino partiją akcentuodama socialinius klausimus. Naujasis partijos moto buvo "Žmonės, ne pinigai".

"Mes supratome, kad save įsivaizduojame truputį kitaip, nei mus įsivaizdavo žmonės", – tada sakė E.Solberg.

Politikė pradėjo dažniau lankytis ligoninėse, senelių namuose ir mokyklose, bet kartu laikėsi partijos fiskalinės politikos, pavyzdžiui, pažado mažinti turto mokesčius. Ji pabrėždavo, kad neketina ardyti dosnios norvegų gerovės valstybės – veikiau nori perduoti tam tikrų paslaugų visuomenei teikimą privatiems rangovams, kad būtų padidintas efektyvumas.
"Mes esame liberali konservatyvi partija. Mes nedarome revoliucijų. Tai visiškai prieštarauja mūsų ideologijai", – pabrėžė E.Solberg.

Pavargo nuo valdžios

Vis dėlto iki pat šių metų konservatoriams nepavyko įveikti Darbo partijos, centro kairės pakraipos politinės jėgos, vadovavusios Norvegijai nuo 2005 m.

Dauguma rinkėjų net akcentavo, kad balsavo ne už konservatorius, o už pokyčius, nes Darbo partija norvegų akyse esą išsikvėpė.

"Šalis laikosi gana gerai, bet taip yra dėl naftos, ne dėl lyderių, – po rinkimų sakė vienas balsavęs norvegas. – Laikas gauti naują vyriausybę."

Jam pritarė pensininkas iš sostinės Oslo Espenas Ekas. Pasak jo, atėjo laikas permainoms.

"Norvegija yra viena turtingiausių šalių pasaulyje, jeigu ne pati turtingiausia, tačiau ta karta, kuri sukūrė tokią valstybę, kokia ji yra šiandien, negali naudotis vaisiais", – sakė vyras.
Žmonėms pritarė ekspertai. "Manau, kad esminė priežastis, kodėl Darbo partija pralaimėjo, – politinis nuovargis. Jie vadovavo šaliai aštuonerius metus. Tai unikalus atvejis Norvegijoje", – rinkėjų pasirinkimą komentavo ekspertas J.Bergas.

Darbo partijos vedlys Jensas Stoltenbergas pripažino pralaimėjimą. Nors Darbo partija ir jos koalicijos partneriai gavo 72 vietas parlamente, dešiniųjų pozicijos šį kartą buvo gerokai tvirtesnės. Šie gavo 96 vietas iš 169.

J.Stoltenbergas pareiškė, kad atsistatydins iš premjero posto, kai dešinieji suformuos koaliciją.

J.Stoltenbergui valdant Norvegija išlaviravo per ekonomikos krizę ir išsaugojo labai aukštą norvegų gyvenimo lygį.

Vis dėlto J.Stoltenbergo koalicijos silpnas pasirodymas rinkimuose aiškinamas daugiausia nuovargiu nuo valdžios. J.Stoltenbergo koalicija taip pat buvo kritikuojama dėl valdžios nesugebėjimo užkirsti kelią A.Behringo-Breiviko atakoms 2011 m. liepos 22 d.

A.Behringas-Breivikas susprogdino bombą prie vyriausybės pastato Osle, o paskui šaudė į Darbo partijos jaunimo stovyklos dalyvius Utiojos saloje.

Siaubą matė savo akimis

Beje, keturi kruvino teroro akto liudininkai po šių rinkimų matuojasi parlamentarų kėdes. Jiems teko savo akimis regėti A.Behringo-Breiviko skerdynes Utiojoje.
Vegardas Groeslie Wenneslandas Utiojos saloje neteko būrio draugų.

"Mane ir mano draugus bandė nužudyti, tai primena mums, kad darbas, kurį dirbame, labai svarbus. Galima daug ką pakeisti per politiką, dabar esu tuo tikras", – sakė parlamentaras iš Darbo partijos.

Vyras pasakojo, kad per stebuklą išvengė A.Behringo-Breiviko kulkų. Deja, jo 69 kolegoms pasisekė ne taip. Vis dėlto V.G.Wenneslandas sakė nenorėjęs patekti į parlamentą dėl visuomenės gailesčio.

"Džiaugiuosi, kad žmonės mane laiko paprastu kandidatu. Nenoriu būti visą gyvenimą laikomas "išgyvenusiuoju". Aš paprastas jaunas žmogus, kuris tiki, kad patekęs į parlamentą jis gali šį tą pakeisti", – sakė naujai iškeptas parlamentaras.

Pasak jo, A.Behringo-Breiviko atakos buvo išpuolis prieš demokratiją ir daugiakultūriškumą.

Tačiau V.G.Wenneslandas pridūrė, kad Pažangos partiją laiko grėsme.

"Jie visuomet žaidžia imigracijos korta, skatina konfliktus tarp imigrantų ir norvegų. Nors tai retorika, aš manau, kad tokia jų pozicija – klaidinga. Imigrantai suteikė mūsų ekonomikai postūmį, praturtino Norvegijos kultūrą, visuomenę", – kalbėjo V.G.Wenneslandas.

Tačiau Pažangos partijos vadovė Siv Jensen paneigė, kad jos partijos nuostatos atspindi tokių kaip A.Behringas-Breivikas ar kitų kraštutinių dešiniųjų pažiūras.

"Faktas tas, kad Norvegijai reikia sugriežtinti imigracijos politiką, ir dauguma norvegų, esu tikra, su tuo sutinka. Kitas dalykas – reikėtų pagerinti integracijos politiką. Štai tokie mūsų prioritetai, tad nesutinku su palyginimu, kad esame kaip A.Behringas-Breivikas", – sakė S.Jensen.

Norvegijos dienraščio "Aftenposten" apžvalgininkas Kjetilas Kolsrudas pritarė, kad Pažangos partija neturi nieko bendra su A.Behringo-Breiviko pažiūromis.

"Nemanau, kad A.Behringą-Breiviką ir Pažangos partiją kas nors sieja. Taip pat nemanau, kad kuris nors norvegas susietų teroro aktą su šia partija", – sakė žurnalistas.

Tačiau jis pridūrė, kad jei Pažangos partija jungsis prie koalicijos, ji neabejotinai pasuks centro link.

Oslo universiteto Politikos mokslų departamento profesorius Knutas Heidaras pridūrė, kad daugelis Pažangos partijos šūkių seniai tapo priimtini didžiosioms Norvegijos politinėms jėgoms, tarp jų net Darbo partijai.

"Ta politika, kurią Pažangos partija stūmė pastaruosius dešimt metų, seniai įtraukta į didžiųjų Norvegijos partijų politines programas. Kalbu apie imigrantų integraciją, kad imigrantai turi mokytis norvegų kalbos ir t. t.", – dėstė profesorius.

Norvegijoje imigrantai sudaro apie 12 proc. visuomenės. Dauguma jų atvyksta iš Lenkijos arba Švedijos ir tik 13 proc. jų išpažįsta islamą.

Konservatorių partijos atstovai jau pareiškė, kad su Pažangos partija ves derybas imigracijos klausimais. Tačiau jie nerodė noro iš pagrindų keisti imigracijos politiką.

"Yra kai kurių Pažangos partijos pasiūlymų, dėl kurių mes nesutinkame. Pavyzdžiui, nemanome, kad prašantys prieglobsčio turėtų būti įkurdinami pabėgėlių stovyklose. Mes turime savo raudonąsias linijas, kurių neketiname peržengti", – sakė E.Solberg.

Vietų Norvegijos parlamente pasiskirstymas

• Darbo partija – 55 (9 mažiau nei per praėjusius rinkimus);
• Konservatorių partija – 48 (18 daugiau);
• Pažangos partija – 29 (12 mažiau);
• Krikščionių demokratų partija – 10 (parlamentarų skaičius nepakito);
• Centro partija – 10 (1 mažiau);
• Liberalų partija – 9 (7 daugiau);
• Kairioji socialistų partija – 7 (4 mažiau);
• Žaliųjų partija – 1;
• Iš viso vietų parlamente – 169.