Įsimylėjusios Italiją, arba Šalis, kur norisi sugrįžti nuolat

Monteroso - vienas iš Ligurijos pajūrio kaimelių, saugomų UNESCO.

Šią šaltą ir lietingą vasarą, kai saulėtų ir karštų dienų nebelaukė net didžiausi optimistai, pora savaičių, praleistų Italijos Rivjeroje prie Ligūrijos jūros, man primena nuostabų sapną. Karšta saulė, gaivinančios smaragdinės jūros bangos, ant uolėtų skardžių sutūpę pajūrio miesteliūkščiai, prabangiausios pasaulyje jachtos ir romantiški italų vyrai, pasiryžę moteriai padėti kiekvieną žingsnį, – ko gi reikia daugiau, kad atostogos prabėgtų puikiai ir labiau panašėtų į Holivudo susuktą kino filmą nei į paprastą vasaros kelionę į pietus.

Pliažai - mokami

Niekada nemėgau keliauti su turistų grupėmis. Mat tada labai sunku pažinti tikrą kitos šalies gyvenimą, žmonių papročius, įpročius, džiaugsmus ir godas. Tad kai pažįstama, jau trejus metus gyvenanti Italijoje, pasiūlė atvažiuoti ir apsigyventi jos draugų, tuo metu poilsiavusių kažkur Ispanijoje, vasaros apartamentuose, mes su drauge ilgai nedvejojome. Jau prieš kelionę svaigome nuo jos kalbų, kad būsime pavargusios nuo komplimentų ir kaimelio prie jūros pavadinimo “Luni di Mare” (“Jūros mėnulis“).

Preilos dydžio kaimelyje, buvo vos penkiolika triaukščių pastatų, savo išore ir vidumi primenančių sovietinių laikų sanatorijas. Viduje galėjome įsitikinti, kad italai mėgsta senovinius baldus, žalvarines lempas, protėvių fotografijas bei kryžiuku siuvinėtus paveiksliukus. Keraminių plytelių grindys ir langinės – taip pat neatsiejami italų būsto atributai. Bet juk dovanotam arkliui į dantis nežiūrima! Tad ir mes su Jolanta buvome laimingos turėdamos atskirą trijų kambarių butą su dideliu balkonu į žydinčių magnolijų gatvę.

Jau pirmą rytą išsiruošėme į pliažą, iki kurio – pusantro kilometro. Tik žygiuoti iki jo teko ne pušų paunksme, o kukurūzų laukais. Bet mūsų džiaugsmui Marineloje pliažas buvo nemokamas! O tai tikra retenybė Italijos pajūryje. Nors pagal šios šalies įstatymus penki metrai nuo jūros priklauso liaudžiai, bet kaip į juos pateksi, jei aplinkui viskas aptverta, o pliažo prižiūrėtojai nepageidaujamus lankytojus gąsdina karabinieriais! Vieta pliaže – tai yra skėtis ir du gultai, per mėnesį kainuoja nuo 400 iki 1000 eurų! Neturintiems tokių galimybių tenka ilgai ieškoti atokesnės vietelės arba tiesiogine prasme tenkintis bendru pliažu. Bet kaitri saulė ir šiltos bangos atperka visus nepatogumus! O iš Lietuvos ateinančios žinutės, kad tėviškėje šalta ir lyja, tą malonumą padidina keletą kartų.

Paplūdimyje ramybės tikėtis neverta. Ne, prie jūsų tikrai nesikabinės italai, net jeigu saulėje kaitinsitės ir be liemenėlės, bet nuo pliažų prekeivių tikrai pavargsite. Juodos kaip derva Afrikos dukros ant galvų didelėse pintinėse nešioja šlepetes ir rūbus, indai siūlo sidabrinius papuošalus ir kompaktines plokšteles, laibutės tailandietės meiliai šypsodamosi įtikinėja susigundyti masažu ar pasidaryti tatuiruotes. Ne, ačiū, mums nieko nereikia – saulės ir jūros mums per akis...

Pirmasis komplimentas

Grįžus iš paplūdimio namo, mūsų laukė siurprizas. Niekaip negalėjome atrakinti buto durų. Ir vienaip bandėm, ir kitaip.Gal valandą laužėm, spardėm, stumdėm ir gražiuoju įkalbinėjom dureles atsidaryti, bet jos nejudėjo iš vietos. Sėdėjom ant akmeninių laiptų ir liūdnos mąstėm: “Taip, nuotykiai Italijoje prasideda...” Kai jau buvom praradusios viltį savarankiškai įveikti durų spyną ir nusprendėme eiti pagalbos prašytis į vienintelį kaimelio barą-parduotuvę, ant laiptų pasirodė vyriškis.

Puolėm jo maldauti pagalbos. Jis porą kartų pasuko raktą spynoje ir lyg niekur nieko... atidarė duris. “Kaip jums pavyko? Kaip jums pavyko?“ – krykštavom mes iš nuostabos. O jis pusiau angliškai, pusiau itališkai paaiškino: “Durys rakinamos pagal laikrodžio rodyklę, o atrakinamos – prieš, kvailelės jūs...” Toks buvo pirmasis komplimentas mums garsiojoje komplimentų šalyje Italijoje. Manėme, kad čia pavargsime nuo komplimentų, o jau pačią pirmą dieną pavargome nuo durų rakinimo... Tiesa, paskui pačios išsiaiškinome, kad durų negalėjome atidaryti dėl stringančio spynos liežuvėlio. Tad užklijavome jį pleistru. Svarbiausia juk - išradingumas!

Toks buvo mūsų pirmas nuotykis. Tačiau jis nuotaikos nesugadino. Mes labai greitai pamilome mūsų kaimelį. Kas rytą bariuke išgerdavome “cafe americano“, tai yra itališkos kavos, atskiestos karštu vandeniu. Žinoma, pagarbos nenusipelnėme, kad itališka espresso – vieno gurkšnio dinamitinė kava, kuri niekuo neužsigeriama, – mums pasirodė per stipri. Bet jei norite, kad vietiniai iš jūsų nesišaipytų, patarčiau užsisakyti bent jau cafe lungo ( dviejų gurkšnių gėrimas, truputį silpnesnis nei espresso)... Tiesa, kavos kainos jūsų tikrai neišgąsdins, puodelis pajūryje kainuoja tik 80 centų.

Į paplūdimį kulniuoti pėsčioms kitomis dienomis mums taip pat nebereikėjo. Vis atsirasdavo pašaliečių, norinčių dvi merginas pavežti tuos porą kilometrų. Kartą net suėmė juokas, kai vienas senukas su motociklu, suvokdamas, kad dviejų ant savo žirgo nepasisodins, nuskuodė namo ir grįžo su prabangiu automobiliu...

Apie italų vyrus

Susidarė toks įspūdis, kad bent jau šiame Italijos regione labai daug vienišų pagyvenusių vyriškių, kaip jie patys save apibūdina “solo e triste“ - vienišų ir liūdnų. Tarsi jie visą gyvenimą dirbo, taupė pinigus ir, kai jau atsistojo materialiai ant kojų, kai namus pasistatė ir atėjo laikas susirasti gyvenimo moterį, pasirodė, kad jų traukinys seniai nuvažiavo. Tokie senukai yra ypač paslaugūs ir draugiški. Vienas ūkininkas mums visą valandą rodė savo vynuogynus ir fermą, kurioje, guodėsi, taip trūksta moteriškos rankos... Bet likusią gyvenimo dalį praleisti vynuogynuose taip nė viena ir nesusigundėme...

Dar vienas pensininkas, pamėtėjęs mus iki netoliese esančio Serzano miesteliuko, dvi valandas prastovėjęs, bet taip ir nesulaukęs savo eilės policijoje, kad sumokėtų baudą už greičio viršijimą, metė viską, kad tik dvi lietuvaites parvežtų namo...

Ir jaunesni vyrukai mielai paplūdimyje mus vaišindavo kava ar sultimis, kad tik pasipuikuotų prieš draugus. Išties Italijoje lietuvaitėms susirgti žvaigždžių liga visai nesunku... Tad visoms, kam nepavyko savo laimės surasti Lietuvoje, patarčiau išbandyti likimą Italijoje...

Tačiau, bendraujant su italais, yra būtina prisiminti keletą dalykų. Pirmiausia į akis jums kris firminiai akiniai nuo saulės, brangus laikrodis ir stilingi batai. Tai būtini italo atributai. Nustebino ir auksinių grandinėlių ir pakabukų gausa, tiek ant kaklo, tiek ant rankų. Na, dėl skonio nesiginčijama...

Kai šešiasdešimtmečio Pino paklausiau, koks yra tipiškas italas, jis atsakė : “Italai daug ir garsiai kalba, mosikuoja rankomis, net kur nėra jokių problemų, sugeba jų pridaryti vien tam, kad būtų apie ką pasiginčyti. Ir 20 procentų jų kalbų – tai grynos fantazijos”. Trisdešimtmetis Vincentas apibūdindamas savo tautiečius pasakė taip: ”Italai kalbėdami sako tiesos nedaug, apie 80 procentų – fantazijos ir melas“. Na, kadangi sunku išvesti statistiką iš šių dviejų skaičių, nutariau, kad fantazijų kiekis priklauso nuo amžiaus grupės... Bet viena įsikaliau į galvą: tikėti tuo, ką sako italai, neverta... Tiesa, su italais susišnekėti nėra taip paprasta, šnekančių angliškai – labai nedaug. O pramokus kelis žodžius itališkai, reikia prisiminti, kad šioje šalyje yra net 70 dialektų, tad milaniečiai ne visada susikalba su neapoliečiu ir gestai tampa pagrindine bendravimo priemone.

Įdomus buvo vienos ispanės Evos pastebėjimas. Lygindama ispanų ir italų vyrus, ji prasitarė, kad ispanės visada pirmenybę teiks italams, nes šie – tikri romantikai. Ir išties – stebėdamas, kaip italai iš susijaudinimo virpančiomis kojomis, ištikimu žvilgsniu žiūri į moteris ir lyg maldą kartoja “Bellisima! Bellisima dona!”, supranti, kad jausmai ir emocijos jiems būtini kaip duona kasdieninė. Jeigu italas įsimyli, tai savo jausmams apibūdinti jis pasitelkia visas stichijas: jo širdis plati kaip dangus, o jausmai gilūs kaip jūra...

Kai italų paprašiau apibūdinti tipišką italę, nepriklausomai nuo vyriškių amžiaus, gavau vieną ir tą patį atsakymą – italės labai pavydžios... Tikriausiai iš naivumo vieno paklausiau :”Kodėl?”, o šis nusišypsojo ir atsakė: ”Na, nejaugi jos neturi pagrindo?...”

Pica Pizoje

Kadangi pažįstami į Florenciją vykti nerekomendavo dėl vasarą čia tvyrančio nežmoniško karščio ir begalės turistų, nutarėme aplankyti bent vieną turistinę įžymybę – garsųjį Pizos bokštą. Italijoje važinėti po įvairiausias vietoves patogiausia traukiniais. Tai nėra brangu, o kartu išvengsite automobilių kamščių.

Pirmas įspūdis Pizoje buvo toks, lyg būtume atsiradusios Vilniuje, tik ant langų langines kažkas užkabino. Siauromis senamiesčio gatvelėmis nukeliavome į aikštę. Pizos bokštas išties įspūdingas. Beje, tai vienintelis bokštas šiame mieste, nes per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečiai su savo bombonešiais baimindamiesi snaiperių sugriovė visus... Toks pat likimas buvo numatytas ir garsiajam pasvirusiam bokštui, tačiau, likus vos penkioms minutėms iki bombardavimo, įsakymas buvo atšauktas.

Pradėtas statyti 1173 metais kaip varpinė ( juk kiekvienas save gerbiantis miestas privalo turėti varpinę!), Pizos bokštas buvo užbaigtas po 200 metų. Du kartus statyba nutraukta dėl karo su Florencija. Jau po penkerių metų statybos buvo pastebėta, kad bokštas krypsta, bet statoma buvo toliau. Dabar aštuonių aukštų 56 metrų pastatas yra tapęs neatsiejamu Italijos simboliu. Nusipirkęs bilietą už 15 eurų kartu su trisdešimt kitų turistų per pusvalandį gali 294 laipteliais kopti į viršų, kur įrengta apžvalgos aikštelė. Beveik dvylika metų Pizos bokštas buvo restauruojamas bandant sustabdyti jo krypimą. Ir tik 2001 gruodžio 15 dieną vėl atidarytas lankytojams. Keista detalė, bet Pizos bokštą yra pamėgę savižudžiai. Nepraėjus nė metams po Pizos bokšto rekonstrukcijos, viena 61 metų italė kaip paprasta turistė, nusipirkusi bilietą į bokštą, iššoko iš šeštojo jo aukšto... Deja, tai ne vienintelis atvejis šioje istorinėje vietovėje...

Kadangi mes į istoriją tokiu būdu įeiti nenorėjome, o itališka saulė mums žadino tik beprotišką norą gyventi, nutarėme, kad Pizoje reikia pasmaguriauti pica. Ir nors oficialia picos tėvyne laikomas Neapolis, šis sąskambis Piza ir pica mums žadino fantaziją. Išties italai valgo be galo daug picų bei kitų miltinių patiekalų. Bet picos čia yra tikrai mėgstamos. Ir kainos nedidelės. Už 5 eurus gali prisikimšti skrandį iki soties. Duonos paplotėliai su priedais gerai buvo žinomi Senovės Babilone ir Egipte. Tačiau tik italai juos išpopuliarino visame pasaulyje. Pirmoji tikra picerija buvo atidaryta Neapolyje 1830 metais ir veikia iki šiol. Skirtingi picų ingridientai taip pat atsirado ne iš karto. Pavyzdžiui, sūris mozzarella, pradėtas gaminti Indijoje VII amžiuje, Italiją pasiekė tik XVIII šimtmetį. O pomidorai, be kurių dabar neįsivaizduojama pica, į Italiją atkeliavo iš Peru 1522 metais. Iš pradžių buvo manoma, kad šio augalo vaisiai – nuodingi, bet neturtingi neapoliečiai surizikavo ir ... neapsiriko.

Graži istorija yra susijusi su picos Margaritos atsiradimu. 1889 metais Italijos karalius Umbertas I ir jo žmona karalienė Margarita lankėsi Neapolyje. Savo vizito metu jie nusprendė aplankyti garsųjį kulinarą Rafaelį Espositą, kuris šiai progai iškepė tris picas. Vieną – su kiauliena, sūriu ir baziliku, antrą – su česnaku, alyvuogėmis ir pomidorais, o trečią nutarė sukomponuoti kaip Italijos vėliavos spalvos. Tam pasitarnavo raudoni pomidorai, baltas mocarelos sūris ir žalias bazilikas. Karalienė po apsilankymo atsiuntė Rafaeliui laišką, kad jai skaniausia buvo trečioji pica. Tada ir buvo nutarta picą su šiais ingredientais pavadinti Margaritos vardu...

Turtuolių oazėje

Pasakojant apie Italijos Rivjerą, būtų tiesiog didžiausias nusikaltimas nepaminėti garsiojo žvejų kaimelio Portofino, kuris italams yra tas pats, kas prancūzams Kanai ar San Tropezas. Nuostabaus grožio įlankėlę, kurioje puikuojasi milžiniškos prabangios jachtos, ratu apsupę spalvingi namukai. Kadaise čia nuolat švartuodavosi Aristotelio Onasio jachta. Iš pradžių jis atplaukdavo į Portofiną su Marija Kalas, paskui su Žaklina Kenedi. Ant kalvos – prašmatni Berluskonio vila. Lauko kavinėse už aperityvą gali pakloti net 50 eurų. Šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį šį žvejų kaimelį buvo pamėgusios Holivudo žvaigždės – Greta Garbo ir Elizabeta Tailor. Čia vyko ne vienas “Oskaro” šventimo privatus vakarėlis. Ir dabar šiame mažutėliame kurorte galima sutikti Jordanijos karalienę Ranją su vyru ir vaikais, Rodą Stiuartą ir Barbrą Streizand. Kaimelyje gyvena gal 500 žmonių ir beveik pusė jų – garsenybės. Džordžui Armaniui čia priklauso prabangūs rūmai, o Domenikas Dolčė ir Stefanas Gabana rekonstruoja visą vilų kompleksą...

Tad įsivaizduokite, kad trejetas valandų, praleistų Portofine, tiesiog mus užbūrė. Norėjosi ir nugarą labiau ištiesti, ir galvą pakelti, ir grakščiau eiti akmeniniu grindiniu. Draugės vyras italas nutarė, kad bent kampario taurę vietos restoranėlyje tiesiog privalome išgerti. Prie gretimų staliukų puikavosi kvepiančios ponios ir panelės su skrybėlaitėmis, akinančios aplinkinius spindinčiais deimantais, liejosi vynas, šampanas, skardėjo juokas ir girdėjosi rafinuoti pašnekesiai. Realybe net nekvepėjo. Atrodė, kad kažkoks magas netyčia mus įmetė į kokį Holivudo filmą apie aukštuomenės gyvenimą...

Tiesa, be Portofino, visa Ligūrijos pakrantė nuo Genujos iki La Specijos tiesiog užgniaužia kvapą savo grožiu. Ne veltui Porto Venere (Veneros uoste) Baironas nuolat semdavosi įkvėpimo ir jo garbei pavadinta įspūdinga grota. Gamtos ir žmonių sukurto grožio neapsakysi. Viskas čia natūralu, paprasta, jokių nereikalingų detalių. Vietos restoranėliais lietuviai tikriausiai pasibaisėtų. Tentas, metalinis staliukas, apklotas cerata, ir - tau restoranas. Bet italai vertina ne interjerą. Gamta sukūrusi pačią gražiausią aplinką. Svarbu maisto kokybė. Ir jeigu valgančių daug, restoranas laikomas geru...

Jeigu svečiuositės šiaurės vakarų Italijoje, būtinai apsilankykite Cinku Teroje, vadinamosiose Penkiose žemėse. Tai penki nuostabūs ant skardžių įsikūrę pajūrio kaimeliukai, sunkiai pasiekiami vingiuotais kalnų keliais. Užburiantis grožis tiesiog atima žadą. Ne veltui ši teritorija 1997 metais įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Pabuvojusi čia, niekaip negalėjau suprasti, kodėl Lietuvoje niekada nebuvau girdėjusi apie tokias nuostabias vietas. Italija – tikrai ne tik Roma, Venecija ar Piza... Italija - kur kas daugiau... Ir jeigu tik turėsite progą, važiuokite į Italiją pasisemti įkvėpimo ir nuostabiausių emocijų... Nepasigailėsite...