Staiga iškilęs naujasis Ispanijos mažumos vyriausybės premjeras Pedro Sanchezas, kurio socialdemokratams (PSOE) per pastaruosius rinkimų ciklus teko taikytis su skaudžiais pralaimėjimais, ką tik pasiuntė ispanams labai aiškią žinią – nuo šiol Ispanija eis nauju, kairuolišku ir progresyviu, keliu. Pirmasis dalykas, kurį jis padarė, – suformavo vyriausybę, kurioje daugumą sudaro moterys (didžiausia proporcija visoje Europoje). Po kelių dienų, Italijai atsisakius priimti laivu „Aquarius“ atplukdytus migrantus, P. Sanchezas leido jiems išsilaipinti Valensijoje. Dabar jis jau vadinamas europietiškuoju Justinu Trudeau (pagal liberalųjį Kanados lyderį).

Rašinio autorės įsitikinimu, dabartinė P. Sanchezo vadovaujama Ispanijos vyriausybė kartu su kaimyninės Portugalijos vyriausybe, kurią sudaro centro kairės ir kraštutinės kairės partijų koalicija, galėtų gerokai sustiprinti Europos kairiojo meinstrymo, kurio vizijoje pažangos valstybės siekia gindamos piliečių ir žmogaus teises ir kurdamos taisyklėmis apibrėžtą tarptautinę sistemą, pozicijas.

„Priimdamas sprendimą įsileisti pabėgėlius iš „Aquarius“ ir suformuodamas moterišką kabinetą, jis siunčia žinią ir tarsi stoja į simbolinę kovą – taip įtvirtinamas vyriausybės siekis visuomenę padaryti atviresnę, – sakė Madrido Carloso III universiteto politikos mokslų profesorius Pablo Simonas. – Iberijos pusiasalis galėtų tapti gera laboratorija bandymams, parodysiantiems, ar šie metodai veiksmingi, ar ne.“

Ką atskleidė „Aquarius“ atvejis?

Praėjusią savaitę labai aiškiai pasimatė, kokia Europa susiskaidžiusi: laivą su 629 pabėgėliais iš Libijos iš pradžių atsisakė priimti Italija, paskui ir Malta. Prancūzija griežtai pasmerkė Italiją už „cinizmą ir neatsakingumą“. Italija tuojau pat išsikvietė Prancūzijos ambasadorių ir pavadino Prancūzijos poziciją veidmainiška.

O štai P. Sanchezas, skelbdamas pagarbą žmogaus teisėms bei tarptautinei teisei, pasiūlė laivo įgulai švartuotis prie Ispanijos krantų. Šiuo savo žingsniu jis taip pat leido suprasti, kad migracijos atžvilgiu Ispanija bus pakankamai atvira, palyginti su Italija, kurią, beje, migracijos našta yra prispaudusi kur kas labiau. Naujoji Italijos vyriausybė, kurią sudaro dviejų populistinių partijų koalicija, pergalę iškovojo pažadėdama žaboti imigraciją.

Priešingai negu daugelyje Europos šalių, Ispanijoje nėra nei gyvybingos antiimigracinės, nei kraštutinei dešinei tvirtai atstovaujančios partijos. Tai nulėmė kelios priežastys, tarp kurių – ją pačią slegianti emigracijos problema ir dešiniojo sparno diktatūros patirtis.

Priešingai negu daugelyje Europos šalių, Ispanijoje nėra nei gyvybingos antiimigracinės, nei kraštutinei dešinei tvirtai atstovaujančios partijos.

S. Miller Llana teigia mananti, kad šis P. Sanchezo žingsnis atviresnės Ispanijos link nesulauks tokio atsako, kokio sulaukė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel 2015 m. priimtas sprendimas. Apžvalgininkės teigimu, pernelyg skiriasi šių sprendimų mastas: kur 600 migrantų, o kur šimtai tūkstančių.

Vis dėlto padėtis dar gali keistis, priklausomai nuo to, kokių žingsnių bus imamasi toliau, teigia kraštutinei dešinei prijaučiantis ispanų istorikas Xavieras Casalsas. „Dabar kalbame apie vieną laivą. O jei jų atplauks daug? Koks tuomet vaidmuo teks Ispanijai?“ – svarsto jis. Ispanija galėtų padaryti U formos posūkį ir blokuoti būsimus srautus. Arba, pasak jo, „po šio įvykio imigracijos klausimas galėtų būti įtrauktas į darbotvarkę – iki šiol jo joje nebuvo“.

Ispanijos visuomenė vyriausybės elgesį, bent kol kas, vertina palankiai. Nuomonių apklausose PSOE gerokai šoktelėjo į viršų.

Ispanų dienraščio „La Vanguardia“ apžvalgininkas Enricas Juliana išvedė paralelę tarp nesutarimų Viduržemio jūros regione ir prieštaringame Didžiojo septyneto viršūnių susitikime, palygindamas P. Sanchezą su J. Trudeau, o Italijos kraštutinės dešinės pažiūrų vidaus reikalų ministrą Matteo Salvini su JAV prezidentu Donaldu Trumpu.

„Po susirėmimo dėl pasaulinės prekybos organizavimo Kvebeke vykusiame Didžiojo septyneto susitikime D. Trumpo ir J. Trudeau stilistika vėl susitinka, šįkart – Viduržemio jūros regione. Du brendai, du patentai, du politikos suvokimo būdai, – rašo jis. – Naujasis Ispanijos [lyderis] pasirinko J. Trudeau braižą: blausus liberalusis progresyvizmas, paremtas feminizmu, empatija ir gerais ketinimais.“

Kovoti su korupcija ir siekti lyčių lygybės

Nuo P. Sanchezo darbo pradžios praėjo visai mažai laiko, tad padėties dar negalima laikyti stabilia, teigia S. Miller Llana. PSOE turi 84 iš 350 vietų parlamente, o balsavimas dėl nepasitikėjimo dešiniąja vyriausybe, po kurio P. Sanchezas atėjo į valdžią, buvo rizikingas statymas, nors ir padėjo pelnyti pergalę.

Tačiau, kaip rodo kaimyninės Portugalijos pavyzdys, tokie drąsūs pareiškimai gali turėti išliekamosios galios. Antai Portugalijos ministras pirmininkas Antonio Costa valdančiąją koaliciją suformavo po to, kai 2015 m. jo Socialistų partija liko antra. Fiskalinę drausmę suderinę su augimo politika, jie tebėra populiarūs iki šiol.

Politikos ekspertas iš Lisabonos universiteto Socialinių mokslų instituto Antonio Costa Pinto teigia, kad Portugalijos socialistams viskas daug paprasčiau negu jų kolegoms ispanams. Visų pirma, jiems neteko taip stipriai nerimauti per rinkimus, be to, Portugalijos meinstryminėms partijoms neteko patirti tokio aršaus protesto partijų nusiteikimo. Maža to, portugalams, priešingai negu ispanams, nereikia tramdyti ūmių regionalizmo apraiškų. Didžiausias iššūkis P. Sanchezui dabar – rasti išeitį konflikte, į kurį atvedė Katalonijos sprendimas siekti nepriklausomybės.

Jau minėto A. C. Pinto teigimu, jei dvi Iberijos pusiasalio socialdemokratinės partijos puoselėja viltį susigrąžinti daugiau rinkėjų, nusprendusių pasukti į griežtesnės kairės pusę, ir sėkmingai „atkurti socialdemokratinį paktą“, tuomet jiems svarbiausia – pažaboti korupciją ir rūpintis augimu.

Portugalija – ryškus pavyzdys

Ispanijos kultūros ir sporto ministrui poste išbūti pavyko vos savaitę. Trauktis jam teko paaiškėjus, kad kadaise jis yra padaręs su mokesčiais susijusių pažeidimų. Rašinio autorės įsitikinimu, tai rodo, kad P. Sanchezas kalbėjo rimtai, kai pareiškė, kad jo vadovaujama vyriausybė korupcijos netoleruos. Vis dėlto niekas šalies viduje nesugeneravo tiek antraščių, kaip jo sprendimas į 11 iš 17 ministrų postų skirti moteris. Ispanijos ministrų kabinetas dabar vadinamas fe-ministrais.

Judėjimas „#MeToo“ čia ilgainiui išvirto į reikalavimą užtikrinti lyčių lygybę plačiąja prasme. Kovo 8-ąją, minint Tarptautinę moters dieną, į gatves išėjo milijonai profesinių sąjungų ir aukščiausio rango politikių moterų palaikomų Ispanijos darbuotojų. Pasak ispanų politologės Palomos Roman Marugan, naujasis ministrų kabinetas atspindi savo lyderio gebėjimą suprasti, kad Ispaniją yra apėmusios feministinės nuotaikos. „Ispanija daugelyje su lyčių lygybe susijusių sričių yra pionierė, – sako ji. – Moterys čia nusiteikusios eiti tiek toli, kiek tik įmanoma.“

Dabar ji teigia matanti šviesesnį socialinės demokratijos scenarijų negu bet kada anksčiau per pastarąjį dešimtmetį. „Europos kairė nebuvo pajėgi savęs perkurti tada, ypač finansų krizės laikais, – sako P. Roman Marugan. – Portugalija dabar – ryškus pavyzdys, rodantis, kad kairuoliška politika yra įmanoma. Jei Ispanija prie jos prisijungs, Europos kairei tai galėtų suteikti vilties.“