Didžiausia krizė

Idomenis, Gevgelija, Preševas, Rioskė, Tovarnikas, Brežicės, Špylfeldas – tai mažų, daugeliui galbūt negirdėtų pietrytinės Europos pasienio miestelių pavadinimai. Iki 2015-ųjų vasaros autorius teigia taip pat apie juos žinojęs ne kažin ką. Tuomet į šiuos ramius ir tykius miestelius ėmė plūsti šimtai tūkstančių pabėgėlių iš kariaujančių Sirijos, Irako ir Afganistano regionų.

Dirbdamas reporteriu, K. Lazarevicas pasakoja nuolat matydavęs vis tuos pačius vaizdus: tūkstančiai žmonių, išsekusių, alkanų, ligotų ir vis tiek kupinų tikėjimo taikia ateitimi, miegančių ant žemės ir besigrūdančių į perkimštus autobusus ir traukinius. Daugelis iš jų šiems išmėginimams ryžosi todėl, kad jų namai per karą buvo sugriauti, o pabėgėlių stovyklos Libane, Jordanijoje ir Turkijoje – per mažai finansuojamos ir pernelyg perpildytos, kad jose būtų galima rasti vietos. Taip pat todėl, kad kasmet vilties, jog karas baigsis ir pagaliau jie galės grįžti į namus, buvo vis mažiau.

Metų metus Europa stebėjo, kaip brendo viena iš didžiausių pabėgėlių krizių nuo Antrojo pasaulinio karo laikų – Sirijos, esančios vos už kelių šimtų kilometrų nuo Europos išorinės sienos, pabėgėlių krizė. Europa ją stebėjo taip, tarsi jos padariniai būtų svarbūs tik artimiausioms Sirijos kaimynėms. Kai – po Berlyno sienos griūties prabėgus 26 metams – „Europos tvirtovėje“ atsirado įtrūkimas, akimirksniu pridygo tvorų: ne tik Europos širdyje, bet ir tarp ES valstybių narių. Taip žengtas pirmas žingsnis kitokios Europos link, įsitikinęs K. Lazarevicas. Jei Angela Merkel būtų paklausiusi savo kritikų ir uždariusi Vokietijos sienas, tokiai Europos Sąjungai, kokioje gyvename dabar, būtų iškilusi labai rimta grėsmė. Gerai, kad nepaklausė, rašo žurnalistas.

Prarastos europietiškos vertybės

Šiandien „Europos tvirtovė“ vėl stovi išdidi. Mažų Vakarų Balkanų maršruto miestelių niekas nebeprisimena. Apie tūkstančius žmonių, neturinčių stogo virš galvos ir šąlančių minusinėje temperatūroje, retai kada viešai užsimenama Berlyne, Vienoje ar Stokholme.

Europos Sąjunga turi du svarbius sąjungininkus, padedančius jai išvengti atsakomybės įsileisti pabėgėlius, – tai turkų autokratas Recepas Tayyipas Erdoganas ir Viduržemio jūra. 2016 m. Viduržemio jūroje nuskendo mažiausiai 5 022 pabėgėliai. Europos Sąjunga sako, kad tai „sienų saugumo politika“, tačiau iš tikrųjų tai karas, kurį ji vykdo prieš tuos desperatiškai Europą pasiekti mėginančius žmones, rašo K. Lazarevicas.

Europos Sąjunga tvirtina, kad kovoja su prekyba žmonėmis, tačiau nusikaltėliai už savo paslaugas prašo kaip niekad daug. Bet juk Europos Sąjunga pati sukuria paklausą prekiautojams žmonėmis, nes teisėtų būdų atvykti į Europą arba prašyti prieglobsčio iš užsienio nelabai yra. Gali susidaryti įspūdis, kad Europos institucijos visą dėmesį skiria kovai su prekyba žmonėmis. O kai kas nors paklaus, kas kaltas dėl daugybės pabėgėlių mirties, Europai nereikės pakėlus akių pažvelgti į veidrodį, mat jau bus pričiupusi „blogiuką“, rašo žurnalistas.

Visa tai turi mažai ką bendro su nuolat pabrėžiamomis europietiškomis vertybėmis. K. Lazarevico teigimu, krizė Europą ištiko ne todėl, kad Sirija dega. Krizė Europą ištiko todėl, kad dešiniojo sparno populistai mėgina prikelti ketvirtojo dešimtmečio vaiduoklius.

Europa ir pabėgėlių problema

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje gimusi žydų kilmės amerikiečių politikos teoretikė Hannah Arendt teigė, kad Jungtinių Tautų priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija neteko prasmės, kai į įvairias šalis ėmė plūsti milijonai pabėgėlių. Taip buvo todėl, kad ginti savo teisių jie paprasčiausiai negalėjo. Šiandien verta iš naujo perskaityti H. Arendt tekstus ir susiprasti, kad tūkstančiams Viduržemio jūroje kasmet nuskęstančių žmonių šios šakėmis ant vandens rašytos deklaracijos apie žmogaus teises yra nieko vertos.

K. Lazarevico nuomone, jei Europos valstybės nebūtų priėmusios milijonų pabėgėlių po Antrojo pasaulinio karo, Europa šiandien nebūtų tokia, kokia yra. Tokia, kokia yra, ji nebūtų ir tuo atveju, jei laisvosios Europos šalys nebūtų atvėrusios savo sienų iš socialistinio režimo mėginusioms išsivaduoti valstybėms, kaip ir pabėgėliams, anuomet sprukusiems iš etniniais ir nacionalistiniais sumetimais užkurtos Jugoslavijos karų beprotybės.

Tarp Bosnijos ir Hercegovinos ir Vokietijos nėra vandenyno, kuriame būtų galima nuskęsti. Autorius atkreipia dėmesį, kad jo šeima, bėgdama nuo Bosnijos karo, nerizikavo gyvybe. Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje vien į Vokietiją suplūdo šimtai tūkstančių žmonių iš buvusiosios Jugoslavijos, Varšuvos pakto valstybių ir posovietinių šalių. Dėl to, anot K. Lazarevico, Vokietijoje nepasidarė blogiau, priešingai – pasidarė geriau.

Ar todėl dabar Europai gresia griūtis, kad valstybės narės su 510 mln. piliečių niekaip negali susitarti, kaip turėtų elgtis su 2 mln. pabėgėlių? Net jei iš viso pasaulyje yra daugiau nei 65 mln. pabėgėlių? Jei Europa taip ir nesiryš padėti, nemažai to, kas buvo pasiekta po Antrojo pasaulinio karo ir Berlyno sienos griūties, bus prarasta, įsitikinęs K. Lazarevicas. Tai jau bus kitokia Europa.