Dėl ugnikalnio pelenų nutraukti skrydžiai daugeliui kelia pyktį ir nusivylimą. Bet kai kas dėkoja baisiajam Ejafjadlajokudliui už tai, kad jis leido pažiūrėti, kaip atrodytų gyvenimas be lėktuvų.

Vėl išgirdo paukščius

Pavasarišką dieną vaikščiodamas Londono karališkajame botanikos sode tarp žydinčių magnolijų ir kininių lazdynų laikraščio "The Guardian" žurnalistas Stuartas Jeffriesas pajuto, kad tokios idilės čia dar niekada nėra buvę. Žolė dar buvo rasota, bet jis neatsispyrė pagundai atsigulti ant žemės ir pažvelgti į dangų. Paprastai nuo 6 val. iki vėlyvo vakaro Karališkajame botanikos sode ir visame Vakarų Londone virš galvos nepaliaujamai ūžia lėktuvų varikliai, bet tą dieną dangus buvo švarus ir tylus.

Bejėgių ir nuolat besiskundžiančių žmonių kultūroje įprasta ieškoti kaltų. Tačiau tąkart britai negalėjo suversti kaltės nei premjerui Gordonui Brownui, nei imigrantams iš Rytų Europos. Jie, lygiai kaip dauguma kitų europiečių, tapo negailestingos gamtos įkaitais.

"Mėgaukitės, kol tai vyksta", – S.Jeffriesui tarė vyresnio amžiaus džentelmenas, prisėdęs ant to paties suoliuko. Žiūrėdamas į Temzę ir parką kitoje pusėje vyras tęsė: "Kaip manote, kiek man metų? Esu tik 57-erių, ir komerciniai skrydžiai čia vyksta nuo Antrojo pasaulinio karo. Taigi aš neprisimenu, kaip pasaulis atrodė prieš oro keliones."

Nutilus lėktuvams, Londono gyventojai vėl pradėjo girdėti garsus, kuriuos užgoždavo reaktyvinių variklių ūžesys. S.Jeffriesas pamanė, kad jeigu Islandijos ugnikalnis dar kurį laiką pasispjaudytų pelenais, jis vėl išmoktų atskirti, kaip kuris paukštis čiulba.

Pamiršta keliavimo prasmė

O kas būtų, jeigu lėktuvų nebeliktų, o oro uostai virstų muziejais, pasakojančiais apie mitinius laikus, kai keleto namų dydžio sudėtingos mašinos pakildavo į dangų ir skraidydavo aukščiau už Himalajus? Apie tai užstrigęs Londono Hitrou oro uoste svarstė šveicaras rašytojas Alainas de Bottonas, knygos "Keliavimo menas" autorius.

Aišku, išnykus lėktuvams technologijos toliau judėtų į priekį. Traukiniai važiuotų vis greičiau, plėstųsi laivyba ir prasidėtų uostų atgimimas, o žmogus vis tiek kiltų į dangų naujais vėjo varomais orlaiviais. Verslininkai ne skraidytų į susitikimus, o bendrautų su partneriais per vaizdo konferencijas. Pasaulis taptų didesnis, miestai vėl taptų užsienietiški, o ne būtų suvienodėję kaip dabar.

Pasak A.de Bottono, gyvenimas smarkiai sulėtėtų, o žodis "užsienis" jau skambėtų kitaip. Nukakti iki Romos prireiktų dviejų parų, o iki Sidnėjaus – viso mėnesio. Bet toks gyvenimas irgi turi savo pranašumų.

Dažnas keliautojas, tą pačią dieną išėjęs iš namų ir atsidūręs tolimame Mumbajuje, Rio de Žaneire, Oklande arba Montego Bėjuje, pasijunta sutrikęs. Arabų posakyje, kad siela keliauja kupranugario greičiu, tikriausiai yra daug tiesos.

Šis "kupranugario žingsnis" šiuolaikiniams keliautojams primintų išmintį, gerai žinotą viduramžių piligrimų, kurie stengėsi keliauti kiek įmanoma lėčiau ir nesinaudojo nei valtimis, nei arkliais. Jie nebuvo buki ir užsispyrę, o tiesiog žinojo, kad jeigu kelionės tikslas yra atsiriboti nuo praeities, tu turi patirti kažką didelio ir reikalaujančio daug laiko, kad pajustum atstumą. Pavyzdžiui, tai mėnesio kelionė per vandenyną arba žygis per kalnus.

Kad ir kokios patogios kelionės lėktuvu, jos pernelyg paprastos ir nepastebimos, todėl trukdo žmogui keliaujant pakeisti save ir patirti daugiau naujovių.

Diena be lėktuvų

Grįžti prie viduramžių piligrimų gyvenimo būdo galbūt yra per didelė utopija. Tačiau išsiveržus ugnikalniui gimusi idėja uždaryti oro erdvę tam tikromis dienomis, pavyzdžiui, kartą per metus, yra arčiau realybės.

Tokį pasiūlymą iškėlė Didžiosios Britanijos gyventojų organizacijos ir žalieji. Pasak jų, susidūrę su oro transporto paralyžiumi žmonės vėl pradėjo vertinti tylą ir ramybę.

"Mes gauname vis daugiau palaikymo laiškų, – sakė su oro uostų plėtra kovojančios organizacijos "Hacan" atstovas Johnas Stewartas. – Atrodo, žmonės pradėjo mąstyti plačiau, kaip turbūt niekada nemąstė prieš išsiveržiant šiam ugnikalniui."

Paskelbti dieną be lėktuvų ragina ir kampanijos "Už Anglijos kaimų apsaugą" aktyvistai.

"Dabar tinkamas laikas pagalvoti apie nacionalinę tylos dieną, kuri nors trumpam primintų mums tai, ką prarandame nuolat skubėdami būti kur nors kitur", – sakė vienas aktyvistų Ralphas Smythas.

Kaip ir reikėjo tikėtis, oro vežėjų atstovai tokį pasiūlymą sutiko priešiškai. Didžiosios Britanijos oro transporto asociacijos generalinis sekretorius Rogeris Wiltshire'as tikino, kad net vienai dienai nutraukus skrydžius, šalies ekonomika patirtų didelių nuostolių.