Kai rūmai tampa tavo namais

Anglų grafo patarimai senųjų Lietuvos dvarų savininkams

Su septintuoju Lesterio (Leicester) grafu Edvardu Duglasu Coke susitikau vienoje paveldui skirtoje konferencijoje Škotijoje. 67 metų vyriškis spinduliavo aristokratiška ramybe ir tyliu pasitikėjimu savimi. Grafas, 1973 metais paveldėjęs didžiulius Holkhamo rūmus, 100 000 ha žemės viename nacionaliniame parke, nusidriekusiame net 15 kilometrų pajūrio ruožu, ir 300 namų yra ir Didžiosios Britanijos istorinių pastatų asociacijos prezidentas. Šiai organizacijai priklauso net 1500 narių, visi jie – privačių rūmų bei dvarų savininkai. Grafas mielai sutiko pasidalinti savo džiaugsmais ir rūpesčiais, susijusiais su tokių didelių valdų priežiūra.

- Papasakokite apie savo paveldėtą turtą.

- Aš esu išties laimingas žmogus. Holkhamo rūmuose mano šeima gyvena daugiau nei tris šimtus metų. Ta vieta turi ypatingą dvasią. Čia nakvojo karaliai ir karalienės, puotavo princai ir princesės. Mane su šia vieta sieja meilė ir prieraišumas. Tačiau išlaikyti rūmus, kuriuose yra apie 150 kambarių – ne taip ir lengva. Juose darbuojasi 170 žmonių, tiek pat, kiek ir prieš šimtą metų. Rūmų išlaikymas per metus kainuoja apie 300 000 svarų sterlingų. Seniau didžiausias pajamas gaudavome iš žemės ūkio, apie 70 procentų reikiamų pajamų, bet dabar šis skaičius sumažėjo iki 30. Tad teko permąstyti visą nuosavybės valdymo strategiją ir pradėti kurti naujas paslaugas. Manau, kad aš tęsiu šeimos tradicijas, nes Antrojo pasaulinio karo metais rūmai buvo pritaikyti kariškių poreikiams ir pakankamai nuniokoti. Teko juos restauruoti, o tam reikėjo nemažai pinigų. Tad mano pirmtakas jau 1952 metais eksperimento tvarka atidarė rūmus lankytojams. Šis bandymas pasiteisino ir dabar vasarą kasdien turime iki 3000 lankytojų, kai šalimais kaimelyje gyvena vos du tūkstančiai vietinių gyventojų. Rūmai ir šalia esantis parkas tapo kultūrinio ir gamtinio turizmo traukos objektu, o visai kaimo bendruomenei – savotišku pajamų šaltiniu. O jeigu kalbėsime apie visus Didžiojoje Britanijoje esančius privačius istorinius pastatus, tai per metus jie susilaukia net 12 milijonų lankytojų. Kaip matote, kultūrinis turizmas tikrai turi ateitį. Mes, istorinių pastatų savininkai, priversti stengtis dar ir todėl, kad iš valstybės nesulaukiame jokios pagalbos. Mes ne tik negauname jokios finansinės paramos, bet niekaip neišsikovojame ir mokestinių lengvatų, esame priversti už savo nuosavybę mokėti didelius turto mokesčius.

- Su kokiomis problemomis susidūrėte, kai tapote tokių rūmų savininku?

- Pirmiausia bandžiau surasti ir išpirkti šeimos per karą išparduotą turtą – paveikslus ir stalo sidabrą su šeimos herbu. Didėjant turistų srautui, teko pagalvoti ir apie kempingo įkūrimą netoliese. Kaimelyje mūsų šeimai priklausė ir viešbutėlis, kurį šeima nuomojo kitiems savininkams.

Bet aptarnavimas ten buvo tiesiog baisus. Netyčia užklydusiems viešbučio restorano svečiams patiekalų reikėdavo laukti valandą ar dvi. Šeimos rate nutarėme, kad taip tęstis nebegali. Viešbučio valdymą perėmėme patys. Mano 38 metų sūnus Tomas buvo tikras reorganizacijos entuziastas. Jo žmona mėnesį keliavo po Indiją ir pirko įvairius daiktus viešbučio interjerui, kad kiekvienas kambarys turėtų savo individualų veidą. Sūnui rūpėjo ir pačių rūmų atnaujinimo klausimas. Šešis restauratorius jis trims mėnesiams išsiuntė į Švediją studijuoti senųjų medžio dažymo ir atnaujinimo tradicijų paslapčių. Nusprendėme kaimelio smuklėje ruošti patiekalus tik iš savo pagamintų ekologiškų produktų. Mūsų išauginti jaučiai į skerdyklą keliauja vos tris kilometrus, tad streso nepatiria, nes ir ten naudojamos moderniausios technologijos. Brandiname ir savo alų, o kad jo mėgėjams nereiktų vargintis vairuojant automobilį, nutiesėme miniatiūrinį geležinkelį iš viešbučio į smuklę. Taip pat pasipriešinome prekybos centro statybai šalia kaimelio, nes tai neabejotinai neigiamai paveiktų vietinius amatus ir smulkųjį verslą. Turizmas ir kaimo bendruomenė dabar klesti.

- Ar nesibijote įleisti smalsuolių į namus?

- Iš 1500 pastatų savininkų, priklausančių mūsų asociacijai, savo namus atvėrę lankytojams yra trys šimtai. Mūsų šeima iš savo 150 kambarių rūmuose lankytojams atvėrė beveik pusę. Jie gali su batais ir be jokių šlepečių vaikščioti kilimais, nėra jokių virvių, atitveriančių vertingus antikvarinius baldus. Kiekvienas čia gali jaustis kaip namie. Ir tai yra labai svarbu. Juk rūmai, virtę muziejumi, yra dažnai neįdomūs. Žmonės, gyvenantys juose, kuria dvasią ir atmosferą, tad lankytojai tą turi ir pajusti. Ypatingo sterilumo tikrai nesilaikome, nes ir mano žmona su mielu noru vaikščioja su mūsų šunimis po kambarius, o mūsų augintiniai tikrai mėgsta pasivolioti. O kilimus, kai reiks, pakeisim. Juk namai – kaip sodas, reikia juos prižiūrėti, kiekvieną kartą gerai apgalvojant, ką norime keisti, o ką išsaugoti. Savo namuose organizuojame ir gimtadienio vakarėlius, ir vestuvių puotas. Mūsų dvare buvo filmuojamas ir “Įsimylėjęs Šekspyras” bei kiti kino filmai. Tad prisitaikome prie modernaus gyvenimo diktuojamų sąlygų. Nors pagrindinė tokių pastatų kaip mūsų paskirtis – tapti gyvais istorinio, socialinio ir kultūrinio praėjusių epochų konteksto liudytojais.

- Ką galėtumėte patarti lietuviams, po nepriklausomybės atkūrimo atgavusiems savo dvarus ar sodybas?

- Suprantu, kad istorijos vėjai nebuvo palankūs Lietuvos diduomenei, ir jų turtas, ko gero, buvo suniokotas ar iššvaistytas. Atgavus nuosavybę, yra būtinas pasišventimas. Ir žinoma, finansiniai ištekliai. Gerai, jeigu jų yra, bet jeigu ne, tai pasiūlyčiau lietuviams pabandyti pasinaudoti mūsų eksperimentu ir atverti savo duris lankytojams. Juk atvykusiems turistams visada daug įdomiau sužinoti, kaip gyvena realūs žmonės, o ne apsilankyti kokiame muziejuje. Senieji pastatai apjungia abi galimybes – čia gali pajusti istorinę dvasią ir susipažinti su realiu žmonių gyvenimu. O kas geriau, jeigu ne tikrasis savininkas globos, prižiūrės ir saugos paveldo objektus? Juk paveldą globojančioms organizacijoms jų turtas vis tiek nėra taip svarbus emocine prasme kaip tikrajam savininkui, kuris visą širdį ir jėgas pasiryžęs atiduoti, kad išsaugotų savo šeimos istoriją ir