Ahmedas Fouadas II gyvena ramų atsiskyrėlio gyvenimą Šveicarijos provincijoje, apsuptas savo protėvių paveikslų, biustų ir nespalvotų fotografijų. Jis skaito istorines knygas, puoselėja sodą ir mąsto apie praeitį: "O jei aš būčiau gimęs anksčiau."

Karūnavo 6 mėnesių

Vienas mėgstamiausių vyro paveikslų, kuriame užfiksuota 1937-aisiais vykusi jo tėvo karaliaus Farouko karūnacija. Per ją minios egiptiečių sveikino naująjį monarchą.

58-erių Fouadas, – jis mėgsta, kad taip į jį kreiptųsi, – yra paskutinis Egipto karalius, kaip rašo laikraštis "The Wallstreet Journal". Jis karūnuotas būdamas vos šešių mėnesių, prieš pat 1952 m. perversmą, kai jo tėvas neteko valdžios.

Egipto vyriausybė iki šiol nepripažįsta jo titulo. Tačiau pastaruoju metu simpatijos karališkai šeimai sugrįžta.

"Jie dažnai ir daug kalbėjo blogus dalykus apie mano šeimą, bet dabar viskas radikaliai pasikeitė", – pabrėžė pats Fouadas.

Televizijos serialas apie karalių Farouką tapo vienu populiariausių. Knygos apie monarchijos erą taip pat labai perkamos. Jaunimas keliauja į vietas, kuriose palaidoti karališkosios šeimos nariai.

"Visada būsi valdovas"

Tačiau Fouadas ir toliau gyvena karaliaus be sosto gyvenimą. Jo palydą sudaro tik viena šveicarė padėjėja. Jis mėgsta vaikštinėti kaimo vietovėse, žiūrėti egiptietiškus TV kanalus ir CNN.

Monake išduotame pase jis įvardijamas kaip "Jo aukščiausioji didenybė princas Ahmedas Fouadas Faroukas". Egiptietiškame – tik vardas ir pavardė, jokių titulų. O ir Šveicarijoje į ji dauguma kreipiasi "pone Faroukai". Tik nedaugelis ištikimų monarchijos šalininkų jį vadina "Jūsų Didenybe" arba "karaliumi Fouadu".

"Tu esi ir liksi karalius. Mums tu visada būsi valdovas", – kalbėjo senas Fouado draugas Youssefas Makaras, kuris gyvena netoli.

Teko greitai sprukti

1952-ųjų liepą, prasidėjus revoliucijai, mažasis Fouadas buvo suvyniotas į medvilninį audinį ir atneštas į karaliaus jachtą, kuria su tėvais ir trimis įseserėmis jie paliko Egiptą. Monarchija kaltinta nuolankumu į šalies reikalus besikišusiems britams, karo su Izraeliu pralaimėjimu, puikybe, palaidu gyvenimu ir nelygybe.

Karūnuotas mažylis iš užsienio "valdė" metus, nes jo tėvas tikėjosi, kad egiptiečiai susiburs aplink naująjį karalių. Tačiau netrukus tapo aišku, kad kariškiams, kurie vadovavo perversmams, nereikia nei karalių, nei princų. Egiptas buvo paskelbtas respublika, prie jos vairo stojo pulkininkas Gamalis Abdelis Nasseras, kuris aktyviai dalyvavo revoliucijoje.

Pasmerktas vienatvei

Netrukus Fouado tėvai išsiskyrė. Jo motina grįžo į Egiptą, o tėvas su vaikais persikėlė gyventi į Italiją. Vaikai su angle aukle, prancūze namų šeimininke ir albanu asmens sargybiniu buvo apgyvendinti mažame šveicarų kaimelyje. Tėvas juos aplankydavo tik kelis kartus per metus.

Fouadas lankė valstybinę kaimo mokyklą, kur vynuogynų augintojų vaikai jį erzindavo dėl karališkos jo kilmės. Vėliau Berniukas perėjo į vieną elitinių mokyklų Šveicarijoje.

1965 m., kai Fouadui tebuvo 13 metų, mirė tėvas. "Netekau tėvo, kai jo reikėjo labiausiai", – prisiminė jis.

Užaugęs jis tapo nekilnojamojo turto konsultantu, susidraugavo su Monako princu Rainieriu, bet tuo pat metu ne kartą išgyveno depresiją, asmeninį bankrotą, o du dešimtmečius trukusi santuoka, kurioje gimė trys vaikai, baigėsi skyrybomis. Visos seserys, kaip ir motina, jau paliko šį pasaulį.

"Dabar esu visiškai vienas", – teigė formalus Egipto karalius.

Nenori į politiką

Pastaruoju metu Fouadas gyvena mažame bute Ženevoje ir vasaromis atvyksta į išnuomotą namą provincijoje.

"Man nepatinka kokteilių vakarėliai. Neinu ir į naktinius klubus", – sakė jis, iš pirmo žvilgsnio visiškai neprimenantis karaliaus – nerangus ir drovus.

Fouadas jautriai reaguoja į kalbas, kad jo tėvas iš Egipto pabėgo su pilnais lagaminais brangenybių ir turėdamas pilnas sąskaitas užsienio bankuose. Jis pripažįsta, kad Faroukas turėjo šiokių tokių santaupų, bet išgyveno emigracijoje tik padedamas Saudo Arabijos karališkosios šeimos. Tokią paramą iki šiol gauna ir Fouadas.

Karalius kelis kartus yra lankęsis Egipte. Dabar jis laisvas gali atvykti į gimtinę ir išvykti iš jos, bet vyras baiminasi sukelsiantis problemų ir stengiasi kuo mažiau būti viešumoje tėvynėje.

"Nenoriu, jog žmonės manytų, kad turiu politinių ambicijų. Bet kartais, kai atvykstu, ten viskas tampa labai emocinga", – teigė Fouadas.

Tiesa, jis norėtų grįžti į tėvynę ir tapti kuo nors, tarsi Egipto kultūros ambasadoriumi. Be to, monarchai, kaip Ispanijos karalius Jonas Karolis, padėjo savo šalims tapti demokratiškoms.

Bet kol kas Fouadas laidoja praeitį. Politiškai jo tėvui buvo reikalingas sūnus, "bet aš gimiau labai vėlai". "Esu tikras, jei jis sūnaus būtų sulaukęs anksčiau, viskas būtų buvę kitaip", – mąstė jis.