Britų savaitraštis "The Sunday Times" paviešino ištraukas iš Rusijos specialiųjų pajėgų karininko, kariavusio antrajame Čečėnijos kare, dienoraščio. "Kraują stingdanti bausmių, kankinimų, keršto ir nevilties, patirtos per 20 komandiruočių į Čečėniją, kronika", – taip leidinys apibūdina užrašus.

Pjaustė ausis ir nosis

Dienoraščio autorius, kurio asmenybės "The Sunday Times" neviešina dėl jo paties saugumo, per daug nesirenka žodžių. "Kruvina" ir "prakeikta" jis vadina Čečėniją. Sąlygos, kuriomis jam teko tarnauti, iš proto vedė net tokius užgrūdintus vyrus, kaip specialiųjų pajėgų kariai. Jie konfliktuodavo tarpusavyje, tyčiojosi iš čečėnų lavonų, pjaustydavo jiems nosis ir ausis.

Vienoje pirmųjų komandiruočių, pasakoja autorius, pagailėjęs čečėnių moterų, kurių vyrai, sūnūs ar broliai tapo sukilėliais. Užėmus rusams vieną kaimą, dvi moterys paprašė jo paleisti vieną likusių čia sužeistų kovotojų.

"Aš galėjau jį nužudyti vietoje, bet man tapo gaila moterų, – rašo dienoraščio autorius. – Moterys nežinojo, kaip man atsidėkoti ir kišo man į rankas pinigus. Aš paėmiau juos, bet jie man tapo akmeniu širdyje. Pasijutau kaltas prieš savo žuvusius draugus."

Su kitais sužeistaisiais rusai pasielgė visiškai priešingai: "Juos ištempė į lauką, išrengė nuogai ir sukišo į sunkvežimį. Vienas čečėnas, netekęs abiejų pėdų, iššliaužė pats, bet netrukus neteko sąmonės. Kariai jį sumušė, išrengė ir įmetė į sunkvežimį. Man nebuvo gaila belaisvių. Paprasčiausiai vaizdas buvo nemalonus."

"Sušaudėm juos visus"

Visi vietiniai į rusus žiūrėjo su didžiule neapykanta, o ypač sužeisti kovotojai – "ranka pati siekė ginklo", prisipažįsta specialiųjų pajėgų karys.

Per kitą operaciją jo būrys užėmė namą ir surado keletą samdinių, kovojančių čečėnų pusėje.

"Visi jie buvo rusai ir kovojo už pinigus, – rašo autorius. – Jie pradėjo rėkti, maldauti mūsų nežudyti jų, nes jie turi šeimas ir vaikus Kas iš to? Mes irgi neatsidūrėme šioje skylėje tiesiai iš vaikų namų. Sušaudėm juos visus."

Gan daug specialiųjų pajėgų karininko dienoraštyje aprašoma, kaip rusų kariai naikino savo žvėriško elgesio pėdsakus. Vieną nužudytą sukilėlį jie suvyniojo į polietileną, įmetė į purvo pilną šulinį ir apdėję trotilu susprogdino. "Va taip žmonės dingsta be pėdsakų", – konstatavo autorius.

Panašiai jie pasielgė ir su dviem mirtininkėmis. Vienai buvo 40 metų, kitai – 15-iolika. "Jos buvo apsvaigusios ir visą laiką mums šypsojosi. Bazėje jas apklausė. Iš pradžių vyresnioji nenorėjo kalbėti, bet po smūgių ir elektros šoko apsigalvojo", – rašo specialiųjų pajėgų karininkas.

Galiausiai moterys buvo nužudytos, o kūnai susprogdinti, kad neliktų įkalčių. "Jos vis dėlto gavo tai, apie ką svajojo", – ciniškai apibendrina autorius.

Vadai – tikri šikniai

Gana daug dėmesio jis skiria ir armijos vadams, politikams, kurie kitus siunčia mirti, o patys mėgaujasi saugumu ir nebaudžiamumu.

Vieną kartą jo būrį apgavo net jų vadas. Jie pakliuvo į pasalą ir patyrė nuostolių.

"Kai mes grįžome į bazę, vaikinai gulėjo maišuose ant kilimo tako. Mūsų vadas net neatėjo su jais atsisveikinti. Jis buvo visiškai girtas. Jam visada buvo nusispjauti į vaikinus. Jis tik pasinaudojo jais, darydamas karjerą. Vėliau bandė dėl nesėkmės apkaltinti mane. Šiknius. Anksčiau ar vėliau jis užmokės už savo nuodėmes", – liejasi prakeiksmai dienoraštyje.

"Armijos vadovybėje gausu idiotų", – apibendrina karys.

Karas Čečėnijoje paveikė ir autoriaus asmeninį gyvenimą. Būdamas Čečėnijoje jis nuolat ilgėdavosi namų, žmonos ir vaikų, bet grįžęs nuolat pykosi su sutuoktine, gėrė, negrįždavo namo.

"Dažnai galvoju apie ateitį. Kiek kančių mūsų laukia? Dėl ko visa tai? – rašo jis. – Turiu daug gražių atsiminimų, bet visi jie – tik apie vaikinus, kurie išties, rizikavo savo gyvybe dėl dalinio. Tik gaila, kad negalima sugrįžti ir kai ko pataisyti."