Antonina Kuznecova pareikalavo, kad dalinio vado pavaduotojas Nikolajus Choriovas pasiaiškintų. "Mes naudojame savo kareivius ten, kur norime", – išgirdo iš jo senolė. Po mėnesio Antonas jau dirbo kitoje gamykloje.

Užsitęsusi "tarnyba"

Tarnyba kariuomenėje Antonui Kuznecovui, kaip ir daugeliui kitų šauktinių, turėjo baigtis po dvejų metų. Tačiau parduotas vergauti į plytų fabriką, jis "tarnavo" dar trejus metus, kol galiausiai sugebėjo pabėgti, rašo Vokietijos leidinys "Der Tagesspiegel".

"Jo akyse – susitaikymo su lemtimi žvilgsnis, jo galva ir pečiai nevalingai nusvirę, jo plaukuose matyti pirmi žili plaukai", – taip susitikimą su 23 metų A.Kuznecovu aprašė laikraščio korespondentas Christianas Weisflogas.

Jaunuolio gimtinė – Lipeckas, kuris yra maždaug už 400 km nuo Rusijos sostinės Maskvos. Čia jis gimė ir visą gyvenimą gyveno su savo močiute, kuri jį užaugino. Čia prasidėjo odisėja, kuri trunka jau penkerius metus ir dar nežinia, kada baigsis.

Ne pagal įstatymus

Vos sukako 18 metų, Antoną pašaukė į kariuomenę. Tradicinis parengiamasis keturių mėnesių kursas ir jis jau buvo permestas į nuolatinės dislokacijos vietą. Būdamas našlaitis pagal Rusijos Federacijos įstatymus jis turėjo tarnauti netoli savo namų.

Tačiau vadovybė nusprendė kitaip. Dar vaikystėje be tėvų likęs vaikinas buvo nukreiptas į Dagestaną. Su Čečėnija besiribojančioje respublikoje į Rusijos kareivius daug kas žiūri kaip į okupantus, jie dažnai tampa sukilėlių taikiniu. Žūti per vos ne kasdien rengiamus teroro aktus Dagestane yra daug lengviau, nei išgyventi.

Vos atvykusiam į dalinį Antonui jau po kelių dienų buvo liepta susirinkti daiktus ir vykti į naują dislokacijos vietą. Bijodamas užrūstinti vadovybę – juk kareivis be klausimų turi vykdyti įsakymus – jaunuolis net nepaklausė, kur jį perveda.

Elgėsi kaip su galvijais

Naujoji tarnybos vieta paaiškėjo gana greitai. "Štai kur tu tarnausi", – pareiškė jam vienas lydinčių karininkų, kai sunkvežimis atvežė jį prie vietos plytų fabriko. Šiam vadovavo dagestanietis, turėjęs pasamdęs visą pulką prižiūrėtojų, kurie baudė Antoną ir dar maždaug 20 nelaimėlių už kiekvieną prasižengimą. Kad vergais patapę žmonės neprarastų darbingumo, mušė juos per kepenis ir inkstus.

"Su mumis elgėsi kaip su galvijais, – prisiminė A.Kuznecovas. – Maitino du kartus per dieną, o jeigu kas nors nepadarydavo darbo dienos normos, galėdavo ir visai negauti valgyti. Miegojome ant šieno, ant kurio buvo numesti skudurai, o vietoj tualeto mums pastatė kibirą."

Nei Antonas, nei kiti 20 fabrike besidarbavusių žmonių už savo darbą negaudavo jokio atlygio. Didžioji dalis darbininkų (dauguma jų – civiliai) buvo apgaule, žadant gerą uždarbį, atvežti į fabriką.

O Antoną į vergovę pardavė jo dalinio karininkai. Mainais į nemokamą darbo jėgą dalinys gaudavo statybinių medžiagų.

Tarnaus, kur įsakysim

Po kelių savaičių vergovės, su į gamyklą statybinių medžiagų atvykusiais kareiviais Antonui pavyko perduoti laišką močiutei į Lipecką. Laiške jaunuolis aprašė savo padėtį ir prašė pagalbos. 80 metų senolė susiruošė į Dagestaną.

Tai sužinojusi vadovybė pasirūpino, kad A.Kuznecovas būtų atvežtas atgal į dalinį. Tačiau "bendravimo" su prižiūrėtojais žymių paslėpti nebuvo įmanoma. Mėlynės akivaizdžiai bylojo, kad Antonas buvo žiauriai mušamas.

Iš viso per savo "tarnybos" (kuri truko ne dvejus, o penkerius metus) laiką A.Kuznecovas dirbo aštuoniose plytų gamyklose. Kelis kartus jis bandė pasprukti, tačiau visuomet būdavo sugaunamas, o vėliau žiauriai baudžiamas. Galiausiai su vietos vaikinu Saidu jam pavyko pasprukti ir pasiekti gimtąjį Lipecką. Visą kelią, beveik 2 tūkst. km, jis įveikė keliaudamas autostopu.

Kaltų neras

Manydamas, kad galiausiai išvydo taip trokštamą laisvę, A.Kuznecovas kreipėsi į karinę prokuratūrą, tačiau vos prisistačiusį vaikiną iš karto suėmė ir apkaltino dezertyravimu. Pasirodė, kad norėdama paslėpti savo nusikalstamą veiklą, Machačkalos dalinio vadovybė, likus dar penkiems mėnesiams iki Antono tarnybos termino pabaigos, paskelbė jo paiešką. Tad namo iš vergovės grįžusiam Antonui dar grėsė septyneri metai nelaisvės.

Dar daugiau, savo vadovybę apkaltinęs jaunuolis pradėjo baimintis, kad su juo bus susidorota. Josifo Stalino laiku išmintis ir dabar Rusijoje labai gaji: "Nėra žmogaus – nėra problemos." Jį gali nušauti "per apiplėšimą", jis gali "iškristi iš traukinio" ir t. t.

Antonui, nors byloje jis figūruoja kaip įtariamasis, kol kas leista gyventi pas močiutę Lipecke. Ši niekaip negali suprasti, kaip valstybė, kuriai ji atidavė visą savo gyvenimą, galėjo taip pasielgti su jos anūku. Senolė pasiruošusi ieškoti teisybės iki pergalės, vilties jai suteikė ir neseniai per centrinę televiziją parodytas reportažas apie "vergą" A.Kuznecovą.

Kad kai kurie kareiviai iš tiesų dirba gamyklose, pripažino ir jau į pensiją išėjęs N.Choriovas. Tačiau buvęs Machačkalos dalinio vado pavaduotojas neigia, kad jie prekiavo žmonėmis. Prasidėjęs tyrimas atskleidė visą tiesą, kas vyko Dagestano fabrikuose, tačiau nustatyti, kas pardavė A.Kuznecovą į vergovę, tyrėjams nepavyko. Buvęs vergas netiki, kad ras. "Prokuratūra nenorės purvintis rankų", – įsitikinęs jis.

Šiuo metu Antonui svarbiausiai pasiekti, kad jis būtų išteisintas. Jaunuoliui turėtų padėti advokatė Jelena Mochotajeva iš Kareivių motinų komiteto. Ji žino, kad sunkiausiai kariuomenėje tarnauti našlaičiams – šie neturi, kas juos užstotų, todėl tai daryti tenka kitų kareivių motinoms.

"Kare – kaip kare"

A.Kuznecovo istorija neįprasta, tačiau tik tuo, kad ji buvo paviešinta. Labai retas Rusijos kariuomenėje suluošintas jaunuolis gali tikėtis, kad su juo bus pasielgta garbingai – nevalia gadinti įvaizdžio. Geriausiu atveju nukentėję turi tenkintis nedidele valstybine pensija, bet dauguma lieka be jos. Mažai paguodos ir tiems, kurių sūnūs, neatlaikę patyčių, nusižudė arba žuvo per nelaimingus atsitikimus. "Kare – kaip kare", nors oficialiai Rusija su niekuo nekariauja.

Kariškiams taip pat nė motais šauktinių kančios ir ilgiau tarnaujančių patyčios. Tokia sistema, kuri susikūrė su sovietine kariuomene ir kurios pakeisti beveik neįmanoma. Vadovybės nuomone, ji padeda ugdyti kariui reikalingas savybes.

Argi yra kuo stebėtis, kad visi, kurie tik gali, stengiasi išvengti tarnybos tėvynei. Tokių kasmet vis daugėja. Pavyzdį rodo ir pirmųjų Rusijos asmenų vaikai. Niekas nematė kariuomenėje tarnaujančių buvusio gynybos ministro Sergejaus Ivanovo sūnų.

Nevilioja ir perspektyva tapti neįgaliu, kaip eilinis Andrejus Syčiovas. Išžagintas o vėliau keletą valandų priverstas tupėti eilinis neteko abiejų kojų ir lyties organų. Tad gal geriau išmainyti tarnybą į pabėgėlio statusą, kaip tai padarė į Gruziją dezertyravęs jaunesnysis seržantas Aleksandras Gluchovas? Kiekvienas renkasi pats.