Grėsminga statistika

Ilgus metus Pekinas tryško pasitikėjimu savimi ir, skelbdamas apie ekonomikos stebuklą bylojančią statistiką, perspektyvą piešė šviesiausiomis spalvomis. Tačiau šiandien dangus virš Kinijos vis labiau niaukiasi. Gegužės duomenys rodo, kad per metus eksportas sumenko 7,5 proc., importas – 4,5 proc.

Gamyba, NT pardavimas, mažmeninė prekyba, darbo rinka – nerodo jokio stiprėjimo ženklo.

Jaunimo nedarbas miestuose gegužę pasiekė rekordinį lygį – 20,8 proc. Nors šaliai, kurios valdžia, kilus grėsmei, be skrupulų pasitelkia represijos struktūras, jaunimo nedarbas nereiškia socialinių neramumų rizikos augimo, įtampa visuomenėje neišvengiama.

Per pirmuosius penkis mėnesius parduota vos 10,6 mln. automobilių, tad abejojama, ar bus pasiektas pastarųjų septynerių metų vidurkis – 27 mln. per metus. Siekdamas paremti ekonomiką, Kinijos centrinis bankas buvo priverstas mažinti palūkanų normas ir į ekonomiką įlieti 237 mlrd. juanių (30,6 mlrd. eurų). Tačiau ekonomistai abejoja, kad tai padės išspręsti problemas.

Pasak Pasaulio ekonomikos instituto ekspertų, mažėjančios NT kainos ir daugelio šios rinkos vystytojų finansinės problemos ne tik sumažino statybų aktyvumą, bet ir neigiamai paveikė vartotojų išlaidas.

Demografinė krizė

Tačiau Kinija turi ne tik trumpalaikių sunkumų. Esama ženklų, bylojančių, kad šalis susiduria su ilgalaikiais iššūkiais, o šalies ekonomikai geriausi metai – jau praeityje.

Prieš kelis dešimtmečius šis faktas būtų skambėjęs neįtikinamai, tačiau šiandien Kinija atsidūrė demografinėje krizėje: visuomenė sensta ir traukiasi. Pernai, pirmą kartą per daugiau nei šešis dešimtmečius, Kinijoje mirė daugiau žmonių nei gimė. 2023-iaisiais gimė tik 9,6 mln. kinų, prieš metus per tą patį laikotarpį buvo milijonu daugiau. Mirus 10,41 mln. žmonių, Kinijoje oficialiai sumažėjo 80 tūkst. žmonių. Nuo šiol šis procesas spartės – tai ilgalaikis vieno vaiko politikos padarinys.

Tikėtina, kad gyventojų skaičiumi Indija jau aplenkė Kiniją. Demografai skaičiuoja, kad artimiausiais metais Kinijoje kasdien mažės po 10 tūkst. žmonių. JT prognozuoja, kad iki 2050 m. gyventojų skaičius sumažės 109 mln.

Kinija laikosi labai konservatyvaus požiūrio į imigraciją, todėl visuomenei gresia dideli socialiniai sukrėtimai. Konfliktai neišvengiami tiek dėl sveikatos priežiūros, tiek dėl pensijų sistemos. Kartu mažės darbo jėgos, trauksis vartotojų rinka. Kinijos ekonomikos vystymosi modeliui, grįstam vidaus vartojimu, gresia negrįžtama degradacija.

Nacionalinė sveikatos komisija prognozuoja, kad iki 2035 m. pensininkų skaičius padidės nuo 280 mln. iki daugiau kaip 400 mln. Kinijos vadovybei tai sukels didžiulių finansavimo problemų.

Xi Jinpingas neseniai pasisakė už grįžimą prie marksistinių ekonominių vertybių tuo ne juokais išgąsdindamas užsienio investuotojus.

 

Pavojingas egocentrizmas

Didele problema ekspertai vadina ir Kinijos izoliaciją. Didžioji kinų siena, kuria senieji kinų imperatoriai bandė apsiginti iš pradžių nuo puldinėjančių klajoklių, o vėliau – ir apskritai nuo svetimšalių, tapo nūdienos aktualijas puikiai iliustruojančia metafora.

Xi Jinpingo valdoma valstybė turi labai mažai tikrų sąjungininkų. Skirtingai nei Vakarai, susibūrę į analogiškas vertybes puoselėjantį aljansą, dėl savo kultūrinių aplinkybių – unikalios kalbinės aplinkos, visuomenės normų, tapatybės – ir politikos Kinija yra vieniša. Beveik visos tiesioginės kaimynės yra arba atsiribojusios nuo Kinijos, su ja konkuruoja, arba yra atvirai jai priešiškos.

Išsivaduoti iš izoliacijos Pekinas bando augindamas karinę galią. Tai liudija represinė Honkongo aneksija ir karinis spaudimas Taivanui, konfliktai su Filipinais, Japonija ir Vietnamu Pietų Kinijos jūroje, nuolatiniai susišaudymai su Indija.

Rizika, kad Kinija netrukus pradės karą, dabar yra reali. Tai savo ruožtu reiškia, kad vis daugiau ir vis didesnių pasaulio šalių siekia sumažinti savo priklausomumą nuo Kinijos, kuri tampa vis nesaugesnė ir agresyvesnė.

Norėdamos išsklaidyti riziką, o ir spaudžiamos demokratines vertybes vėl akcentuojančių vartotojų, Vakarų bendrovės stengiasi perkelti savo veiklą į kitas šalis – keliasi į JAV arba į žmogaus teises labiau gerbiančias šalis. Analitikai prognozuoja, kad 2023 m. Vietnamo ar Indijos BVP augs sparčiau nei Kinijos. Pernai Kinija jau sudarė tik 50,7 proc. viso JAV importo iš Azijos; 2013 m. šis rodiklis dar viršijo 70 proc.

Eksporto pokyčiai

Naujoji realybė dar blogesnė tuo, kad vadinamasis Kinijos ekonomikos stebuklas, keturis dešimečius fiksuotas ūkio augimas, buvo pagrįstas NT bumu šalies viduje ir agresyviu gamybos produktų eksportu į užsienį. Abu šio ekonomikos modelio ramsčiai sugriuvo.

Eksporto mastas silpnėja, nes Kinija nebėra pigios gamybos vieta, spaudžia tiek pasaulinė konkurencija, tiek naujoji Vakarų politika. Pavyzdžiui, investicijas stabdo JAV taikomi apribojimai lustų eksportui į Kiniją, tai sulaiko investicijas.

Kinijai gresia perspektyva pralaimėti šaltąjį technologijų karą tarp Kinijos ir JAV. Tokiomis Kinijos problemomis gali džiaugtis Indija. Paradoksas, tačiau Kinija atsidūrė tokioje padėtyje, kai yra daug labiau priklausoma nuo Europos ir JAV, o ne atvirkščiai.

Pernai Kinija į Europą eksportavo 6,4 mln. 40 pėdų konteinerių, o atvirkštine kryptimi keliavo tik 1,6 mln. konteinerių. ES eksporto į Kiniją vertė pernai buvo tik 23 proc. didesnė nei ES eksporto į Šveicariją. Tokiomis sąlygomis Pekinas negali nebūti suinteresuotas ryšių su Vakarais gerinimu.

NT rinka neatsigauna

Ne ką geresnė padėtis ir su antruoju šalies ūkio verslo modelio ramsčiu – NT rinka, sudarančia 30 proc. Kinijos ekonomikos. Šalyje yra daugiau kaip 50 mln. neparduoto būsto objektų, net didelės kompanijos susiduria su mokėjimo sunkumais.

Į sunkią padėtį patekusi šios rinkos milžinė „Evergrande“, kurios akcijos dėl įsiskolinimų 2021 m. per mažiau nei metus Honkongo akcijų biržoje prarado 85 proc. vertės, buvo tik pradžia. Dar trys dešimtys kitų rinkos dalyvių neįvykdė įsipareigojimų grąžinti skolas investuotojams arba pradėjo restruktūrizaciją.

Daugiausia parduodanti Kinijos NT grupė „Country Garden“ konstatuoja, kad NT rinką sparčiai apima depresija. Statybos bendrovės, siekdamos užsitikrinti likvidumą, reikalauja parduoti objektus dar prieš pradedant statybas. Pardavimo mastui smukus, prasidėjo grandininė finansinių sunkumų reakcija. Pirmąjį 2023 m. ketvirtį būsto, komercinių patalpų pardavimais sumažėjo 22 proc. Kad paskatintų paklausą, kai kuriuose Kinijos miestuose pardavėjai pirkėjus vilioja premijomis.

Daugiausia parduodanti Kinijos NT grupė „Country Garden“ konstatuoja, kad NT rinką sparčiai apima depresija.

 

NT rinkos griūtis turi ir politinį poveikį. Daugelį metų Kinijos vietos valdžios institucijos pelnėsi daugiausia parduodamos žemę NT bendrovėms. Dabar jos, kaip ir milijonai privačių asmenų, susiduria su finansiniais sunkumais.

Bėga nuo represijų

Skirtingai nei galima būtų manyti, vertinant Xi Jinpingo įtakos augimą šalies viduje, Kinija išgyvena politinę sisteminę krizę. Griežta kovos su pandemija politika, galiausiai išprovokavusi kinus seniai nematytiems protestams, pakirto pasitikėjimą politine vadovybe.

Vyksta atvira kova dėl valdžios tarp naujojo ekonominio elito ir partijos vadovybės, o politinius sprendimus priimantys komunistų partijos nariai iš nevilties ir negebėjimo kurti dialogą su visuomene vis dažniau pasikliauja represijomis. Xi Jinpingas neseniai pasisakė už grįžimą prie marksistinių ekonominių vertybių tuo ne juokais išgąsdindamas užsienio investuotojus.

Nors vis dar yra sričių, kuriose privatus verslas gali būti itin pelningas, pvz., elektromobilių gamyba arba atsinaujinančioji energija, technologijų sektoriuje tvyro didelis netikrumas. Išskirtinę kompetenciją turintys žmonės kraunasi lagaminus ir bėga iš šalies. Bauginimo kampanija, nukreipta prieš bankininkus, kaltinamus hedonizmu, duoda atvirkščią efektą.

Nesijaučia saugūs

Situaciją puikiai iliustruoja praėjusią savaitę įvykęs politinis trileris, kurio pagrindinis herojus buvo kanadietis Bobas Pickardas, dirbęs Azijos infrastruktūros investicijų banke (AIIB).

Praėjusį trečiadienį buvęs banko komunikacijos vadovas tviteryje pranešė palikęs postą. „Kaip patriotiškai nusiteikusiam kanadiečiui, tai buvo vienintelė galimybė. Banke dominuoja komunistų partijos nariai, jame taip pat viena nuodingiausių kultūrų. Nemanau, kad darbas AIIB tarnauja mano šalies interesams“, – paskelbė kanadietis. Jei kitu atveju toks įrašas reikštų viso labo darbuotojo nuoskaudą, B. Pikardo atvejis kitoks.

Apie tai, kad išėjo iš darbo AIIB, jis paskelbė tik tuomet, kai pasijuto saugus. Tik kai nukeliavo tūkstančius kilometrų – iš pradžių lėktuvu iš Pekino nuskrido į Tokiją, o iš ten – į Vankuverį. Nuo pernai kovo banke dirbusio kanadiečio teigimu, AIIB visi darbuotojai – o jų esama 65 tautybių – bijojo Kinijos komunistų partijos narių.

Į B. Pikardo pareiškimą Pekinas reagavo per valstybinę žiniasklaidą, kuri menkino kanadiečio vaidmenį AIIB ir akcentavo Kinijos indėlį į „pasaulinės taikos palaikymą, abipusio vystymosi skatinimą ir pasaulinių iššūkių įveikimą“.

Po B. Pikardo pareiškimo Kanados vyriausybė paskelbė persvarstysianti šalies narystę AIIB. Šis bankas buvo įkurtas 2016 m. kaip alternatyva Pasaulio bankui, kuriame dominuoja JAV. Institucija, kuri skelbė daugiausia dėmesio skirianti infrastruktūros projektų Azijoje finansavimui, laikoma Pekino geopolitinės strategijos, kuria siekiama plėsti įtaką, galią ir minkštąją galią Azijoje, įrankiu.