Kataro piliečiams galėtų pavydėti net Vakarų europiečiai. Jie vairuoja didelius automobilius, gyvena didžiuliuose namuose ir gauna didžiules paskolas, kuriomis sumoka už prabangų gyvenimą. Tačiau jie vis tiek save laiko nuskriaustais, rašo JAV dienraštis "The New York Times".

Tik 15 proc. gyventojų

Gausybė statybininkų iš užsienio stato milžiniškus dangoraižius ir dirba bet kokį darbą. O Kataro naftos ir dujų rezervai atrodo neišsenkami ir jų užteks dar dešimtmečius tokiam gyvenimui palaikyti.

Tačiau daug katariečių jaučiasi tarsi mažuma savo gimtoje valstybėje. Tik 15 proc. visų Kataro gyventojų (1,6 mln.) yra piliečiai. Viena vertus, pilietybė suteikia daug privilegijų. Kita vertus, ji verčia jaustis nejaukiai.

"Prioritetas visada teikiamas užsieniečiams", – skundėsi 23 metų Ali Khaledas, kuris baigė valstybės finansuotus mokslus Londone.

Jaunuoliui visiškai pritarė pusbrolis 24 metų Omaras Ali – aukštojo mokslo nebaigęs elektros bendrovės technikas: "Jie mano, kad užsienietis tinka bet kokiam darbui geriau nei katarietis, net jei šis užduotis atlieka puikiai."

Visiški lepūnėliai?

Iš dalies jie teisūs.

"Katariečiai labai išlepinti," – teigė ne Kataro pilietis, dirbantis šios šalies Mokslo ir technikos parke Mohammedas Saffarini.

Kataras garsėja įvairiose srityse: tarptautinių santykių, meno, aukštojo mokslo ar žiniasklaidos. Tačiau šalyje gausu trinties tarp tikrųjų katariečių ir atvykėlių, pykčio ir nusivylimo.

"Visa tai yra apgaulė. Visa tai tik išorinis blizgesys, – pasakojo daktaras Momtazas Wassefas, kuris atvyko iš JAV dirbti Kataro aukščiausioje sveikatos taryboje, bet dabar nusivylęs planuoja grįžti. – Jie (katariečiai – red. past.) niekada nepripažįsta savo klaidų. Jie tik ir sako, kad yra geriausi pasaulyje."

Patys katariečiai nemano esantys išlepę. Žinoma, jie neturi mokėti už elektrą, vandenį, išsilavinimą ar sveikatos apsaugą. Be to, kai jie veda, jiems suteikiamos paskolos su minimaliomis palūkanomis namui pastatyti. Bedarbiai gauna dosnias pašalpas ir gali leisti sau nedirbti, kol ras tinkamos veiklos.

"Darbe – tarsi Indijoje"

Tačiau katariečiai skundžiasi, kad jų algos neprilygsta užsieniečiams, kurie užima didžiąją dalį darbo vietų tokiose srityse kaip finansai, aukštasis mokslas ir žiniasklaida. Be to, dažniausiai vartojama verslo kalba tapo anglų, o ne arabų. Restoranuose, ligoninėse, turguose ir kitose viešose vietose – minios užsieniečių.

"Krizė. Užsieniečiai išstumia mus", – teigė Kataro universiteto politikos mokslų profesorius Muhammadas al Mesferas.

"Iš viso pas mus dirba apie 300 žmonių ir tik 4 ar 5 yra katariečiai, – kalbėjo elektros bendrovės technikas O.Ali. – Darbe jaučiuosi, tarsi būčiau Indijoje."

Pasak jo, užsieniečiai nenori jo išmokyti naujų įgūdžių, todėl jis prarado bet kokią motyvaciją dirbti: "Dirbu čia trejus metus ir iki šiol normaliai nepradėjau darbuotis. Į darbą einu atsigerti arbatos ir paskaityti laikraščio."

Neapykantos apraiškos – ypač dažnos sostinės Dohos gatvėse. "Aš esu katarietis, tai mano šalis", – rėkavo taksi vairuotojas, susiginčijęs dėl automobilio stovėjimo vietos su kanadiečiu.

Panašios problemos būdingos ir Dubajui, Jungtiniams Arabų Emyratams.

Tokia padėtis susidarė, nes nėra jokių bandymų mažinti skirtumus ir atotrūkį tarp tikrų vietinių ir atvykėlių. Atvirkščiai – dažnai tie, kurie apie tai drįsta kalbėti, sulaukia sankcijų: užsieniečiai išvejami iš šalies, katariečiai netenka postų.

Kita vertus, daliai katariečių šios problemos – nė motais. "Atvirai, man viskas puiku, atlyginimai geri, – pasakojo 29-erių aukštojo mokslo nebaigęs prekybos centro apsaugininkas Ibrahimas al Muhairy, kuris uždirba 41 tūkst. JAV dolerių (apie 113 tūkst. litų) per metus. – Kiekvienas gauna tai, ko yra nusipelnęs, ir dar daugiau."