Kinijos komunistų partija uoliai stengiasi paslėpti nuo visuomenės ir pasaulio savo beribio viešpatavimo požymius. Tačiau jie nepraslydo pro patyrusio žurnalisto Richardo McGregoro akis.

Raudonasis telefonas

JAV laikraštyje "The Wall Street Journal" jis pristatė įžvalgas iš savo naujos knygos "Partija: paslaptingas Kinijos komunistinių valdovų pasaulis".

50-ies didžiausių Kinijos valstybinių bendrovių vadovų kabinetuose ant stalo stovi raudonas telefonas. Kai jis suskamba, visi pašoka ant kojų. Kiekvienas žino, kad nepakėlus ragelio gali kilti rimtų nemalonumų.

Nepaisydami to, daugelis svajoja apie raudonąjį telefoną, kurio numerį sudaro tik keturi skaitmenys ir kuriuo galima paskambinti tik į tokį pat telefoną kitoje bendrovėje arba valstybės institucijoje. Jeigu jis stovi ant tavo stalo, tai reiškia, kad ne tik užkopei į aukščiausią postą bendrovėje, bet ir pakliuvai į aukščiausius partijos bei vyriausybės sluoksnius.

Štai kodėl raudonasis telefonas yra geresnis už bet kokią naujausią ir šiuolaikiškiausią ryšio priemonę. Jį turi maždaug 300 žmonių, kontroliuojančių penktadalį žmonijos.

Telefono ryšys yra koduojamas, siekiant apsisaugoti ne tik nuo užsienio šalių žvalgybos tarnybų, bet ir nuo bet kokių kitų asmenų, nepriklausančių partijai.

Elitinės grupės

Šiuolaikiniame pasaulyje yra daug elitinių tinklų pavyzdžių. Didžiojoje Britanijoje gyvavo vadinamasis buvusių studentų tinklas, kuriam priklausė aukštesnių sluoksnių atstovai, baigę nevyriausybines aukštąsias mokyklas.

Japonija turi "Todai" elitą, kuris vienija Tokijo universiteto teisės mokyklos absolventus ir atveria kelią į aukščiausius postus Liberalų demokratų partijoje, Finansų ministerijoje bei stambiose verslo organizacijose. Jungtinės Valstijos turi Gebenės lygą, K gatvę ir panašias įtakingas grupes, kurios nariai mėgaujasi paprastiems piliečiams neprieinamomis privilegijomis.

Tačiau niekas negali prilygti Kinijos komunistų partijai, kuri per raudonuosius telefonus valdo daugybę valstybės rankų, įskaitant ir valstybines bendroves, kurias pasaulyje bandoma pristatyti kaip nepriklausomus verslo subjektus.

Naujas valstybės modelis

Kinijos komunistų partija milžiniška. Praėjusiais metais jai priklausė 76 mln. narių, arba vienas iš dvylikos suaugusių kinų.

Perprasti Kinijos valdymo modelį labai sunku. Ar tai geranoriška Singapūro stiliaus autokratija? Neokonfucionizmas sumaišytas su rinkos ekonomika? Dar vienas posovietinės Rusijos pavyzdys, kur elitas pasisavino valstybės ir jos žmonių turtą, o naudoja jį savo reikmėms? O gal tai visiškai naujas valstybės modelis, kurį dabar madinga vadinti Pekino konsensusu?

Šiandien nedaug kas vadina Kiniją komunistine šalimi. To nedaro net pati Komunistų partija. Anksčiau ji buvo revoliucinė jėga, o dabar – valstybės aparatas. Komunistai veržėsi į valdžią skelbdami kovą su korupcija, bet dabar juos ėda ta pati problema. Aukščiausi vadovai viešai garbina marksizmą, nors yra priklausomi nuo negailestingo privačiojo sektoriaus. Partija skelbia lygybę, nors kinų pajamų skirtumai milžiniški.

Praraja tarp partijos kuriamos fikcijos, kad Kinija yra socialistinė valstybė, ir realybės kasdien vis didėja. Bet norėdama išlaikyti politinį status quo partija priversta ginti ir puoselėti šią fikciją.

"Kinijos aukščiausias interesas yra išlaikyti savo pamatinę sistemą ir užtikrinti valstybės saugumą", – sakė įtakingas Kinijos politikas ir diplomatas Dai Bingguo. Kitaip tariant, svarbiausia, kad partija liktų valdžioje. Visi kiti prioritetai: valstybės suverenumas, teritorinis vientisumas, ekonominė plėtra, yra antraeiliai.

Vakarams patogiau užsimerkti

Kinijos komunistų partija uoliai stengiasi paslėpti savo beribio viešpatavimo ženklus nuo visuomenės ir viso pasaulio akių. Šaliai įžengus į XXI a., viską kontroliuojančios partijos būstinėje nėra jokių veiklos išorinių požymių. Ant pastato nėra jokių iškabų, nėra ir telefonų sąrašo.

Vakarams irgi patogiau įsivaizduoti, kad partija yra kažkur nuošalyje, o Kinijoje vystosi normali vyriausybinė sistema, turinti pranašumų ir trūkumų, kaip bet kuri kita. Klestintis komercinis gyvenimas ir globalizacija daugeliui leido užmerkti akis prieš tai, kad komunizmas neprarado traukos. Tarsi "Starbucks" kavinės prie kiekvieno kampo būtų politinės pažangos ženklas.

Pažvelgus giliau į Kinijos valstybinį modelį galima pamatyti, kad vidus yra visai kitoks negu išorė. Komunistinio valstybės modelio tėvas Vladimiras Leninas greitai atpažintų savo kūrinį. Kad ir kokias vykdytų reformas per pastaruosius tris dešimtmečius, komunistų partija nepaleido iš rankų trijų savo pagrindinių ramsčių: personalo kontrolės, propagandos ir Liaudies išlaisvinimo armijos.

Partija nepalaužiama

1949 m. paėmusi valdžią suvienytoje Kinijoje, partija susodino savo žmones į visus pagrindinius postus. Žiniasklaidą pradėjo kontroliuoti propagandos departamentas, kuris sugeba efektyviai dirbti net interneto laikais. Jeigu kas nors išdrįstų mesti iššūkį sistemai, partija po ranka turi didžiausią pasaulyje kariuomenę. Ir mažuose kaimeliuose, ir milžiniškuose didmiesčiuose policija griežtai kovoja su disidentais ir užčiaupia juos dar nespėjusius prabilti.

Kinija atsisakė senojo stiliaus centrinio planavimo ir sukūrė didžiausią savo naujovę – hibridinę rinkos ekonomiką. Ir vis tiek valstybė išsaugojo daugybę bruožų, būdingų XX a. komunistiniams režimams.

Kinijos komunistų partija nuginklavo politinius priešininkus, panaikino teismų ir žiniasklaidos savarankiškumą, apribojo religiją ir pilietinę visuomenę, apjuodino visas kitas valstybingumo idėjas, centralizavo politinę valdžią, sukūrė platų policijos tinklą, o disidentus suvarė į darbo stovyklas.

Kinijos komunistų partija kelis kartus buvo pasiekusi pavojingą ribą – kai prasidėjo Mao Dzedongo smurto kampanijos, kai 1989 m. armija užgniaužė protestus Pekine ir kituose miestuose. Žlugus Sovietų Sąjungai, partija išgyveno egzistencinę krizę. Tačiau po kiekvieno nuopuolio ji sugebėdavo atsitiesti ir sustiprinti savo gretas, rasdavo būdų išgyventi, pergudrauti, pralenkti arba tiesiog atsikratyti savo kritikų.

Nušluostė nosį visiems

Kinijos pergalę ir Vakarų pralaimėjimą pailiustravo JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton vizitas į Pekiną 2009 m. vasarį. Ankstesnių Jungtinių Valstijų administracijų, kurioms vadovavo Billas Clintonas ir George'as W.Bushas, atstovai atvykdavo į šią šalį griežtai nusiteikę. O H.Clinton dar prieš vizitą viešai pareiškė, kad žmogaus teisių klausimas nebėra labai svarbus. Išvykdama iš Pekino ji švytėdama prašė Kinijos vyriausybės toliau supirkinėti JAV skolas, lyg būtų prekybos agentė, keliaujanti ir mojuojanti prekių sąrašu.

Kinija meistriškai išnaudojo strategiją, kurią prieš kelis dešimtmečius suformulavo politikas ir diplomatas Dengas Xiaopingas: "Slėpk savo spindesį, lauk geros progos." Šalies vadovų vizitai po Afriką, Pietų Ameriką ir Australiją, valstybinių milžinų, tokių kaip "PetroChina" ir "Industrial & Commercial Bank of China", vertybiniai popieriai užsienio vertybinių popierių rinkose, augantis vaidmuo Jungtinėse Tautose bei ekonominė galia išvedė Kiniją į pirmaujančias gretas pasaulio arenoje.

Kai sprogo Vakarų finansų sistema ir sumenko pasitikėjimas Jungtinėmis Valstijomis, Europa ir Japonija, Kinija pakilo dar aukščiau. Per pirmus 2009 m. mėnesius ji skyrė papildomus 50 mlrd. JAV dolerių Tarptautiniam valiutos fondui, pratęsė 25 mlrd. dolerių vertės paskolą apyvartinių lėšų pritrūkusioms Rusijos naftos bendrovėms, pasiūlė dešimtis milijardų dolerių įvairioms Pietų Amerikos ir Pietryčių Azijos šalims.

Augant šalies įtakai pasaulyje, didėjo ir jos ambicijos. Kinijos centrinis bankas 2009 m. pradžioje pasiūlė pakeisti dolerį kaip pasaulio rezervinę valiutą, nors dar prieš keletą metų nebūtų drįsęs šitaip prabilti. Reaguodamas į Prancūzijos parodytą svetingumą Tibeto lyderiui Dalai Lamai, Pekinas atšaukė susitikimą su ES lyderiais. Švęsdama laivyno 60-metį, Kinija sukvietė visą pasaulį pasigrožėti savo naujais branduoliniais povandeniniais laivais.

"Vis tiek ateisite"

Kinijos rinka tapo labai svarbi. Artėjant tarptautinei automobilių parodai Šanchajuje 2009 m. balandį keleivinių automobilių Kinijoje buvo parduota daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje, netgi Jungtinėse Valstijose.

Po mėnesio Kinijos vicepremjero Wango Qishano vadovaujama ministrų delegacija Briuselyje susitiko su tuomete ES prekybos komisare Catherine Ashton ir dar tuzinu aukštų pareigūnų. Europiečiai skundėsi susiduriantys su kliūtimis, norėdami patekti į Kinijos rinką. W.Qishanas pripažino, kad problemų yra, bet jo atsakymas buvo trumpas: "Žinau, kad turite skundų. Bet Kinijos ekonomikos žavesiui sunku atsispirti."

Apžvalgininkai vicepremjero žodžius išaiškino taip: kad ir kokie būtų jūsų skundai, rinka tokia didelė, kad jūs vis tiek į ją ateisite. Susitikimo dalyviams teko tai pripažinti.

Nauja komunistų karta

Kinijos iškilimas yra didelis fenomenas, kuris gali pertvarkyti pasaulio ekonomiką. Vakarų pasaulį labai erzina, kad šiai šaliai vadovauja komunistai, nes vos prieš kelis dešimtmečius Vakarai šventė liberalios demokratijos pergalę.

Tik vienai kartai pasikeitus, Kinijos komunistų partija iš niūrios maoistų ir ideologinių žmogžudžių minios pavirto turtinga ir verslui palankia valdančiąja klase. Šiandien partija pasirengusi sėsti į globalizacijos traukinį, tikėdamasi padaryti ekonomiką efektyvesnę, gauti didesnę grąžą ir užtikrinti politinį stabilumą.

Kadangi Kinijoje nėra demokratinių rinkimų ir atvirų debatų, sunku įvertinti, kaip liaudis iš tikrųjų vertina partiją. Bet ekspertams nekyla abejonių, kad po Mao Dedongo įvykdytos reformos padidino jos populiarumą. Dabartiniai Kinijos komunistų partijos lyderiai niekada nesvajojo užaugę gyventi vakarietiškoje valstybėje. Atrodo, bent artimiausioje ateityje jų troškimai liks išsipildę.