Kitokia Lenkija

Lenkija, kurią lietuviai, vykstantys slidinėti į Slovakiją ar Italiją, stengiasi pralėkti kuo greičiau, lieka dar menkai kultūriškai pažįstama šalimi.

Ši šalis - tai ne tik amerikoniško stiliaus dangoraižių prikimšta Varšuva su stalininiu Rudnevo pastatu miesto centre ir kareivines primenančiu Muranovo gyvenamųjų namų rajonu.

Ne tik poetinė senoji abiejų tautų respublikos sostinė Krokuva panaši į Vilnių savo barokinėmis bažnyčiomis, siauromis gatvelėmis, parkais ir žaluma, kur džiaugsminga minia klajoja po “Rynek Glowny” aikštę ir kopia į Vavelio karalių pilį, kurioje palaidotas lietuvis valdovas Jogaila ir Lietuvoje gimęs poetas Adomas Mickevičius.

Lenkija - tai ne tik tūkstantmetis Gdanskas, kurio uosto krantinių ilgis XVI amžiuje buvo didesnis negu Londono, o miesto simbolis „Didžioji Gervė“ (uosto kranas pagal paskirtį naudotas dar XIX amžiuje) – aukščiausias Europoje.

Klaipėdiečiai turi puikią galimybę aplankyti kitokią Lenkiją. Iki Gdansko mums - vos 350 kilometrų, o iki Olštyno - arčiau negu iki Vilniaus.

Anksčiau, kol nebuvo vandens parko Jūrmaloje, Vakarų Lietuvos gyventojai pasimaudyti važiuodavo į Mozūrijos vandens atrakcionų sostinę Mikolaikus, pakeliui užsukdami į šv. Lipos vienuolyną.

Į kitokią Lenkiją vykstama per Kaliningrado sritį, kurioje galima įsipilti pigesnio benzino kelionei, tačiau visada yra pavojus, kad reikės sugaišti daug laiko automobilių eilėse prie Mamonovo ar Bagrationovsko pasienio punktų. Iš Kaliningrado srities patenkama į Varmiją ir Mozūriją.

Lenkijoje jau prasideda kitokia tvarka. Kryžiuočių statytos pilys, skirtingai negu paveldas Kaliningrado srityje, kurioje jis buvo barbariškai suniokotas ir naikinamas iki šiol, Gižycke, Ketryne, Rešelyje, Olštyne, Ryne ir kitur Lenkijos pusėje išliko iki mūsų dienų. Todėl, kad lenkai po karo pradėjo kruopščiai atstatinėti vokiečių kultūrinį paveldą.

Olštynas jaukus Klaipėdos dydžio miestas su senamiesčiu, kurio reikėtų pavydėti, ir įspūdinga ordino laikų pilimi, kurią 1516 -1520 metais administravo Mikalojus Kopernikas, bei didžiule katedra.

Buvusi kryžiuočių ordino sostinė Marienburgas (įspūdingiausia kryžiuočių pilis Europoje) ir jaukus Rešelio miestelis yra įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą.

Giecvalde, kaip ir Šiluvoje ar Lurde, yra pasirodžiusi šv.Mergelė Marija, tačiau šis jaukus miestelis traukia turistus ir dėl specifiškai lenkiškos smuklės su vietiniais patiekalais, kurie tokie panašūs į lietuviškus. Netoli ir Žalgirio mūšio vieta – turbūt švenčiausias Lietuvos geografinis taškas.

Militarizmo tvirtovė

Iki Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsija, kuri šiandien yra padalinta tarp Lenkijos ir Rusijos (jeigu neskaičiuosime Klaipėdos krašto), buvo laikoma prūsiškojo nacionalizmo ir militarizmo tvirtove.

Mozūrijoje yra išlikę daugybė įdomių karo ir technikos objektų. Tačiau skirtingai, negu mano daugelis, iš 700 Mozūrijoje esančių tvirtovių tiktai trečdalis buvo pastatyta Antrojo pasaulinio karo metais.

Dar baltų gentys - galindai, jotvingiai ir sembai - pradėjo šiose vietose statyti pirmuosius įtvirtinimus. Įėjimai į karines baltų slėptuves būdavo kruopščiai maskuojami, o šventos girios garbinamos ir saugojamos. Atvykęs pas prūsus skelbti Dievo žodžio, šventasis Adalbertas (Vaitiekus) buvo nužudytas už tai, jog iškirto tokią šventą giraitę ir naikino pagoniškų dievų stabus.

Galindų gentys statė įtvirtinimus vietose, kurios, kaip teigiama, turėjo magiškų galių. Kryžiuočiai, nukariavę prūsus, tose pačiose vietose statydavo savo mūrines pilis, taip siekdami perimti magiškąsias galias. Mozūrijoje požeminius stebuklus dažnai pridengia gamta – kaip Martialų vietovėje, kurioje medžių lapija maskuoja didžiulį bunkerį.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Mozūrijoje fortifikaciniai renginiai buvo svarbi Prūsijos gynybinių linijų sistemos dalis. XIV-XV amžiais kryžiuočių Šv. Marijos ordino riteriai čia, strateginėse vietose, statė pilis, kurias paimti šturmu būdavo labai sunku.

Kažką panašaus iš kryžiuočių paveldo teko matyti Mažojoje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose – Anamuro ir Akros pilyse. Nenuostabu, nes kryžiuočiai į baltų žemes atvyko iš Rytų. Tad ir jų fortifikaciniai įrenginiai Mozūrijoje yra ne mažiau įspūdingi negu vermachto pastatyti įtvirtinimai. Mozūrijos karinis paveldas gali būti palyginamas tik su Prancūzijos ir Vokietijos pasienyje esančia Mažino linija, kurią prancūzai surentė karui su vokiečiais, bet užpuolikai ją apėjo iš kitos pusės.

Šiandien Mažino liniją sudaro apie 50 turistinių kompleksų, kuriuos kasmet aplanko apie 2 milijonai žmonių. Yra keletas fortifikacijų ir mūsų Baltijos pakrantėje – Melnragėje, „Juodoji tvirtovė“ Giruliuose, fortų liekanos Palangoje, Jokūbave ir Smiltynėje. Tačiau niekas šioje Europos dalyje negali prilygti „Vilko guoliui“ Gerlošče netoli Ketžyno.

Vilko guolis

„Vilko guolis“ yra žinomiausia Hitlerio būstinė ne tik šiaurės, bet ir visoje Europoje. O jų būta dvylikos – Vokietijos pietvakariuose, Prancūzijoje, Vinicoje (Ukraina), Austrijos ir Bavarijos kalnuose...

Kaip rašo britų magijos žinovas Naidželas Penikas, “Wolfsschanze”, arba “Vilko guolis” - Hitlerio būstinė Gerlošče, netoli Ketžyno, buvo pastatyta magiškų galių turinčioje vietoje.

Teisybė tai ar legenda - neaišku, bet tikrai yra žinoma, jog Hitleris, kaip ir kiti Trečiojo reicho vadovai, naudojosi astrologų paslaugomis ir įsiklausydavo į jų nuojautas.

1941-1944 metais šioje pelkynėje buvo pastatyta apie 70 objektų Hitlerio apsauginiams iš SS dalių ir saugumo tarnyboms, stenografistams, ryšių tarnybai, pavaduotojui Bormanui, maršalui Geringui, generolui Keiteliui... Iš čia buvo vadovaujama karo veiksmams Rytų fronte.

Bunkerį, kuriame Hitleris praleido apie 800 dienų, suprojektavo architektas Albertas Šperas, kuris savo dienoraštyje bunkerį palygino su Egipto piramidėmis.

Bunkeriai iš tiesų atrodė tarsi mažos masyvios piramidės, pastatytos taip dar ir todėl, kad pelkėta vietovė neleido giliai kastis į žemę.

1944 metų rudenį, artėjant sovietų armijai, bunkerius buvo nuspręsta susprogdinti. Vienam bunkeriui buvo skirta iki aštuonių tonų trotilo. Tačiau net ir toks kiekis negarantavo visiško efektyvumo – 8 metrų storio gelžbetoninės sienos išsiskėtė į šonus, bet nebuvo sunaikintos, tad ir šiandien turistai gali apžiūrėti likučius.

Kasmet „Vilko guolį“ aplanko apie 200 tūkstančių turistų iš trisdešimties pasaulio šalių. Pernai „Vilko guolį“ apžiūrėjo amerikiečių generolas Normanas Švarckofas.

Daugiausiai lankytojų atvyksta liepos 20 dieną. Tą dieną 1944 metais pulkininkas Klausas fon Štaufenbergas padėjo bombą norėdamas nužudyti Hitlerį. Pasikėsinimas nepavyko – fiurerį apsaugojo masyvus ąžuolo stalas ir tai, kad dėl karštų orų posėdis buvo perkeltas į medinį pastatą, kuriame bomba prarado savo naikinamąją galią. Jeigu sprogimas būtų įvykęs masyviame bunkeryje, Europos istorija galėjo pakrypti kita linkme.

Nacistų paveldas

„Vilko guolis“ nėra didžiausiais ir geriausiai išsilaikęs karinis kompleksas Mozūrijoje, tačiau jis yra populiariausias. O geriausiai išsilaikęs bunkerių kompleksas yra Mamerkuose, 18 kilometrų nuo Gerloščio.

29 pagrindiniuose ir 200 pagalbinių Vyriausiosios vermachto vadovybės komplekso objektų karo metais gyveno pusantro tūkstančio kariškių, tarp jų - 40 vermachto generolų.

Yra žinoma, jog būtent čia, vietovėje, kurią vokiečiai vadino „Mauervalde-Ana“, buvo parengtas sąmokslo prieš Hitlerį planas.

Hochvalde (lenkiškai - Pozerdze) savo būstinę turėjo esesininkų ir policijos vadas Heinrichas Himleris. Dalis reicho kanceliarijos buvo įsikūrusi Venduloje (dabar - Radzieje). Vestfalijoje (dabar Štynorcas), Lendorfo rūmuose, buvo įsikūrusi užsienio reikalų ministro Joachimo fon Ribentropo rezidencija.

Prie Godlapės savo būstinę turėjo aviacijos vadas maršalas Hermanas Geringas. Šioje Robinsono vardu pavadintoje būstinėje yra keli šimtai metrų koridorių, vedančių į požeminius bunkerius, kuriose buvo įkurtos aviacijos padalinius aptarnaujančios ryšių tarnybos ir specialios SS mokyklos.

Ten sklandančios istorijos yra ne mažiau įdomios negu legendos apie Hitlerio bunkerį. Šioje vietoje buvo filmuojamas Folkerio Šliondorfo filmas „Ogras“ apie žmogų - Geringo patikėtinį, kuris apylinkėse ieškojo vaikų “hitlerjugendo” organizacijai.

Karo metais čia veikė speciali SS mokykla, o tarp vietinių gyventojų sklido gandai apie Kaltenborno vilkolakį arba „ogrų karalių“... Ogras - tai mitinė viduramžių būtybė, grobianti vaikus.

Romintos girioje, kuri mums žinoma kaip šventa baltų genčių giria, buvo Hermano Geringo medžioklės plotai. Pasakojama, kad jis kartais atvykdavo pamedžioti ir į Kuršių neriją, bet tai tik gandai.

O štai Romintos girioje Geringas pasiekė medžioklės pasaulio rekordą. Jis nušovė elnią, kurio ragų plotis siekė du metrus. Tam, kad maršalas Geringas galėtų ramiai medžioti, giria buvo aptverta ir budriai saugoma. Iki “liuftvafės” bunkerių buvo nutiesta speciali geležinkelio linija.

Iki šiol Stančykuose gali pamatyti tiltus, kurie vadinami Romintos girios akvedukais. Čia galima išgirsti pasakojimų, jog Mozūrų kanalas, vedantis iš Elbingo į Ostrodą, tarnavo kaip vandens kelias į jūrą vokiečių povandeniniams laivams. Legendos sklando ir apie lobius, kurie yra užkasti Varmijos ir Mozūrijos miškuose.

Keletą metų šiose vietose nesėkmingai buvo ieškoma nacistų pagrobto ir dingusio Gintaro kambario. Lenkiškoje Rytprūsių dalyje po karo buvo aptikta daug vertybių, kurias vokiečiai buvo pagrobę Rytuose.

Mozūrijoje sklando daugybė legendų ir paslapčių, kurias būtų galima sėkmingai eksploatuoti. Lenkai sako, kad jos gali tapti aukso gysla. Tačiau legendų čia tiek daug, jog vyksta savotiška jų devalvacija. Turistams pabosta klausytis tiek daug informacijos. Galbūt atėjo laikas įtraukti karinius objektus į UNESCO kultūros paveldo sąrašą?