Pavojingas „deja vu“
2010 m. gruodžio 17 d. jaunas tunisietis Mohammedas Bouazizi suprato atsidūręs aklavietėje. Našlę motiną ir penkis jaunesnius brolius ir seseris išlaikęs vyras pragyvenimui užsidirbdavo prekiaudamas dažovėmis. Tačiau, kai korumpuoti pareigūnai, ilgai šerti kyšiais, atėmė paskutinį M.Bouazizi darbo įrankį – svarstykles, 26-erių vyras priešais Sidi bu Zido miesto meriją apsipylė benzinu ir padegė drabužius. Po trijų savaičių jis mirė.
M.Bouazizi mirtis tapo kibirkštimi, nuo kurios įsiplieskė masiniai protestai visame Tunise. Netrukus ošė ir visas arabiškasis pasaulis, Šiaurės Afrika – nuvilnijo Arabų pavasario banga. Protestus kurstė susikaupusi neapykanta vietos diktatoriams, skurdas ir badas, sukeltas 2007–2008 m. užfiksuoto staigaus pagrindinių maisto produktų kainų šuolio.
Besivystančios šalys susiduria su krizių kaskada: koronaviruso pandemija, klimato kaita, o dabar jų duonos krepšelis bombarduojamas.
Protestai sukėlė ne tik politines permainas, bet ir represijas, kurios savo ruožtu tapo impulsu naujajai migracijos iš Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos bangai. Ne be trečiųjų šalių pagalbos į Europą plūstelėjo pabėgėlių banga. Ar nepasikartos istorija ir dabar? Su tokiu klausimu ekspertai žvelgia ir į Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą.
Vejamas beprotiškos idėjos užvaldyti kaimyninę šalį V.Putinas atvėrė Pandoros skrynią, iš kurios grasinasi ištrūkti ir bado šmėklos. Kam jos kelia didžiausia pavojų: europiečiams, antrą karo dieną iššlavusiems iš parduotuvių druską ir miltus, ar tiems, kam bado jausmas – neatsiejamas kasdienybės palydovas?
Nerimas dėl sėjos
Leidinį „Politico“ cituojanti agentūra ELTA primena: pieno ir mėsos pramonė yra pagrindiniai produkciją eksportuojantys ES žemės ūkio ir maisto sektoriai. Šie ūkio sektoriai apskritai yra tarp didžiausių eksportuotojų pasaulyje. Problema ta, kad didžioji dalis ūkių priklauso nuo importuojamų pašarinių kultūrų iš Ukrainos.
Ukrainoje yra trečdalis visos Europos dirbamosios žemės. Ukraina yra penktoji tarp kviečių, trečioji tarp kukurūzų, pirmoji tarp saulėgrąžų ekportuotojų pasaulyje. Palyginti su 2020 m., pernai Ukrainos javų eksportas išaugo 31 proc., šalis buvo tarp penkių didžiausių žemės ūkio maisto produktų eksportuotojų į ES.
Kaip teigia Ukrainos strateginės komunikacijos ir informacijos saugumo centras, 45 proc. šalies eksporto yra susiję su žemės ūkio produkcija.
Siekdama užkirsti kelią humanitarinei krizei šalyje, kilus karui, Ukraina uždraudė eksportuoti rugius, avižas, grikius, soras, cukrų ir valgomąją druską. Net jei šie tiekimo grandinės sutrikimai būtų pašalinti, problemų greičiausiai išliks. Be to, lieka pavojus, kad karo veiksmai labai pakenks būsimajam derliui.
Ukrainoje pasirodė optimistinių pranešimų apie žemės darbams besirengiančius ūkininkus. Poltavos ir Chmelnicko srities žemdirbiai sėją vadina antruoju frontu. Tačiau, žemės ūkio informacinės agentūros „APK-Inform“ duomenimis, dėl karo veiksmų bent devyniuose šalies regionuose vargiai galės vykti įprastinė sėja.
„Net jei kai kuriose srityse įsivyraus tyla, logistikos problema išliks silpna vieta, sykiu sėklų ar trąšų pristatymas bus praktiškai neįmanomas", – nuogąstauja agentūros autoriai.
Strateginės komunikacijos ir informacijos saugumo centro teigimu, dauguma kviečių naudmenų yra Rytų Ukrainoje, kur vyksta intensyviausios kovos. „Pasaulinės maisto kainos, palyginti su praėjusiais metais, pakilo daugiau nei 30 proc., o karas Ukrainoje dar labiau padidino kainas iki aukščiausio lygio nuo 1974 m.“, – teigia centras.
„APK-Inform“ skaičiavimu, šiemet saulėgrąžų pasėlių plotas Ukrainoje gali būti mažiausias per pastaruosius trylika metų, nes kovos daugiausiai vyksta pagrindiniuose aliejinių augalų regionuose – pietuose (Nikolajevo, Chersono, Zaporižios srityse) ir rytuose (Charkivo, Donecko ir Lugansko srityse). Sėjai centrinėje ir vakarinėje šalies dalyse taip pat gresia pavojus, visų pirma dėl logistikos problemų, darbo jėgos stygiaus.
Sojų pupelėmis užsėjamų plotų sumažės, bet ne tiek daug: pagrindiniai šios kultūros auginimo regionai yra Ukrainos viduryje ir vakaruose. Su rapsais situacija sudėtingesnė. Šios kultūros Ukrainos ūkininkai užsodino didžiausią plotą per pastaruosius dvylika metų, tačiau maždaug pusė jo yra teritorijose, kuriose vyksta karo veiksmai, todėl nemaža dalis pasėlių gali būti prarasta. Be to, Ukrainos žemės ūkiui stinga trąšų dar ir dėl to, kad gamyklos yra atakuojamos Rusijos raketų.
Iššūkių virtinė
Dėl karo Ukrainoje iš maisto rinkos tiekimo grandinės iškrenta ir Rusija. Šalies vyriausybė yra paskelbusi grūdinių kultūrų, cukraus žaliavos eksporto apribojimus, kyla logistikos problemų.
Didžiausia tikimybė, kad galiausiai dėl karo Ukrainoje kilsiančių pagrindinės maisto rinkos problemų deficito aukomis taps Šiaurės Afrikos ir Pietryčių Azijos šalys.
Skaičiuojama, kad nuo Juodosios jūros regione auginamų javų priklauso pusšimtis valstybių. Pvz., 32 proc. Džibučio importuojamų kviečių sudaro ukrainietiška produkcija, Kamerūne ši dalis dar didesnė. Pakistane ji siekia net 50 proc., 42 proc. importuojamų kviečių atsivežama iš Rusijos. Iš Ukrainos ketvirtį reikalingų kviečių importuoja Bangladešas, 23 proc. – Jemenas, 26 proc. – Egiptas, o 18 proc. – Mauritanija.
Tokios šalys kaip Jemenas ar Libanas ir dabar vos įperka po pandemijos pabrangusius kviečius, todėl mažina gyventojams tenkantį racioną. Karas Ukrainoje jį dar labiau sumažins.
„Besivystančios šalys susiduria su krizių kaskada: koronaviruso pandemija, klimato kaita, o dabar jų duonos krepšelis taip pat bombarduojamas“, – apie globalias situacijos pasekmes perspėjo JT generalinis sekretorius António Guterresas.
Bonoje įsikūrusio Vystymosi tyrimo centro direktorius Matinas Qaimas nesiryžta prognozuoti, kiek žmonių atsidurs ties bado slenksčiu. „Remdamasis ankstesnių rinkos svyravimų patirtimi, blogiausiu atveju darau prielaidą, kad dėl Ukrainos karo badaujančių žmonių galime sulaukti iki 100 mln.", – sakė jis.
Nauja pabėgėlių krizė?
Galimas maisto stygius europiečiams kels netiesioginę grėsmę. Infrastruktūros ir efektyvios žemdirbystės gebėjimų stokojantys Afrikos gyventojai be pagalbos iš šalies neįveiktų bado iššūkių, tad veikiausiai vėl leistųsi į lemiamą kelionę senojo pasaulio link. Iš karo ištrūkusius ukrainiečius priimančiai Europai tektų atremti ir kitokių pabėgėlių bangą.
2015 m. migrantų krizė destabilizavo visuomenes ir kai kuriose ES šalyse padėjo iškilti radikaliosioms dešiniosioms partijoms. Todėl dabar politikai jaučia spaudimą ieškoti sprendimų daug greičiau ir ryžtingiau nei prieš septynerius metus.
Londono „Chatham House“ analitikas Timas Bentonas nuogąstauja, kad pasauliui sutelkus dėmesį į karą, antrajame plane atsidūrė bado klausimas. Jo manymu, Europos vyriausybės turėtų stiprinti ir šios problemos paliestų šalių atsparumą.
Pirmiausia į šias šalis turėtų būti daugiau eksportuojama maisto produktų, o kviečiai iš Ukrainos turi būti gabenami saugesniu keliu – traukiniais, o ne jūra. Juodojoje jūroje karo laivų sutelkusi Rusija jau dabar blokuoja, apšaudo ar skandina krovininius laivus. Dauguma šių su Japonijos, Panamos, Filipinų vėliavomis plaukiojančių laivų gabena grūdus.
Senų problemų aidas
Rusijos bombarduojami Ukrainos miestai virsta milžiniškais griuvėsiais, pavasarėjantį peizažą darko sunaikintos karinės technikos liekanos. Jei tai būtų nutapyta drobėje, galėtume kalbėti apie įtaigią metaforą: pasenusi pasaulėžiūra atakuoja ateitį, kurioje stipriai akcentuojama ne tik demokratija, pagarba tarptautiniams partneriams, kaimynams, bet ir tvarumas, ir gamtos tausojimas. Tad karas į gamtosaugininkų stovyklą braunasi ne tik iš fronto linijos, bet ir iš užnugario.
Karo sukelta krizė pakurstė naujas diskusijas apie atskirų ES šalių žemės ūkio orientaciją, efektyvumą. Susiduria dvi stovyklos: vienoje pusėje ES žemės ūkio atstovai, be kita ko, reikalaujantys bent laikinai nuleisti veiklos ekologiškumui keliamą kartelę ir, pvz., nukelti planus atsisakyti pesticidų. Kitoje barikadų pusėje – vizionieriai, manantys, kad dėl Rusijos sukelto karo negalima atsisakyti ambicingų žaliųjų planų.
Tiesa – abiejų pusėje. Jei pirmieji galvoja, kaip čia ir dabar išspręsti ūmiai atsiradusias problemas, antriesiems ši situacija yra aiškus pavyzdys, kur baigiasi pernelyg intensyvi žemdirbystė, monopolijos toleravimas, tad jie siūlo likti toliaregiškiems ir neišsižadėti tvarumo idėjų. Ypač didelė įtampa dėl to kyla Vokietijoje, kurios valdančiojoje koalicijoje – ekologinį, saugų žemės ūkį ir gamtosaugą proteguojantys žalieji.
Priversti keisti planus
Mokslininkai mano, kad iki šiol yra sunaudojama pernelyg daug mėsos, todėl ir pernelyg didelis pašarų poreikis. Anot M.Qaimo, politikai turėtų skatinti, kad pašarams būtų mažiau naudojama kukurūzų ir kitų grūdinių kultūrų. Tiesa, dabar tai sunku įgyvendinti. „Vargu ar gali uždrausti ūkininkui šerti gyvulius, kurie šiuo metu yra tvarte. Negali priversti visuomenės per naktį nustoti valgyti mėsą. Nors vidutinės trukmės laikotarpiu tai yra teisingas kelias, tik vargu ar tai šiais metais išves mus iš krizės“, – sako ekspertas iš Bonos.
Kad kompensuotų dėl karo kilsiantį javų deficitą ir it vakcinomis jais aprūpintų Afrikos ir Azijos šalis, agrarinės ES valstybės turi padidinti javų plotus. Tačiau, pvz., Austrijos, kur nuo rugsėjo būta pernelyg mažai kritulių, ūkininkai planuoja daugiau auginti sojų, mažinti cukrinių runkelių ir grūdinių kultūrų pasėlių plotus. Sojos esą ne tokios reiklios, joms nereikia trąšų, kurių tiekimas dėl karo, paskelbtų sankcijų ar anksčiau paskelbtų eksporto apribojimų taip pat yra sutrikęs. Taip pat grūdų džiovinimo kaštai, išaugus dujų kainoms, būtų labai dideli.
Tiesa, mokslininkai sako, kad kur kas paprasčiau yra kirsti kitą aplinkosaugos šaką: mažinti grūdų suvartojimą bioenergijai kurti. Pvz., Vokietijoje trečdalis kukurūzų perdirbama į biodujas.
