Metalurgija ir verslas
Kremliaus propagandos kariuomenės elitas nėra gausus. Pagrindinių valstybinių televizijos kanalų politinių laidų vedėjų pavardėms suskaičiuoti pakaktų dviejų rankų pirštų. Greta Margaritos Simonjan, Tigrano Keosajano, Olgos Skabejevos, Jevgenijaus Popovo, Dmitrijaus Kiseliovo, Antono Krasovskio visu ryškumu šviečia ir V.Solovjovas, dažnai vadinamas pagrindiniu Kremliaus propagandininku.
Kai 1980-aisiais, brežnevinio sąstingio metais, baigė elitinę mokyklą su sustiprintu anglų kalbos mokymu, Maskvos inteligentų (tėvas buvo politinės ekonomikos dėstytojas, motina – menotyrininkė) atžala dairėsi į studijas Maskvos inžinerijos ir fizikos universitete. Tačiau, kaip mėgsta aiškinti pats, dėl savo žydiškos kilmės nebuvo priimtas. Galiausiai mokėsi Maskvos plieno ir lydinių institute – tame pačiame, kur ir kiti Vladimiro Putino rato atstovai: Vladislavas Surkovas, Michailas Fridmanas.
Nors su pagyrimu baigė metalurgijos inžinerijos studijas, perspektyva tapti gamybininku jo neviliojo. 1986–1988 m. V.Solovjovas dirbo SSRS jaunimo organizacijų komitete – struktūroje, kuravusioje tarptautinius ryšius su užsienio jaunimu, buvusioje ne vieno KGB agento užuovėja, dėstytojavo, apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją (darbo tema susjusi su inovacijomis JAV ir Japonijos pramonėje).
1990 m. A.Solovjovas persikėlė į JAV – dėstė ekonomiką Alabamos universitete. Čia jis taip pat įsitraukė į politinę veiklą, net rinko pinigus ir parašus už George'ą Bushą. JAV paragavęs verslininko duonos, jos neatsisakė ir 1992 m. grįžęs į Rusiją. Viešai prieinamuose šaltiniuose nurodoma, kad V.Solovjovas vadovavo aukštųjų technologijų bendrovei, tačiau, vardydamas jos produkciją, yra minėjęs viso labo diskotekų apšvietimo įrangą.
Karjera: iki tapo propagandistu,V.Solovjovas buvo aštrialiežuvis pokalbių laidų vedėjas, laisvalaikiu rašęs knygas – be kita ko ir apie savo lieknėjimą. / Vikipedijos nuotr.
Kelias į žurnalistiką
1998 m. V.Solovjovas iš aktyvaus verslininko virto pasyviu, o savo energiją ir komunikacijos sugebėjimus ėmė kreipti kita linkme. Pardavęs verslą, investavęs į "Gazprom" akcijas, jis atsidūrė prie radijo stoties "Sidabrinis lietus" laidų vedėjo pulto. Kaip vėliau prisiminė stoties savininkė Natalija Sindejeva, gana atsiktinai akiratyje atsidūręs V.Solovjovas buvo žmogus, kokio tuo metu ieškota naujai pokalbių laidai: mokėjo anglų kalbą, buvo iškalbingas ir lengvai bendraujantis. Tiesa, ilgainiui V.Solovjovo iškalba virto politiniu angažuotumu, todėl su juo buvo nuspręsta atsisveikinti.
Peržengęs žurnalistams šventą ribą, skiriančią faktus nuo pramano, informaciją nuo propagandos, su jį maitinančiu režimu V.Solovjovas dalijasi ir nemalonumais.
Kai žiūrovai V.Solovjovą pirmą kartą išvydo televizorių ekranuose, kitokia nei dabar buvo ne tik Rusijos televizija, bet ir jis pats. Apkūnus, ūsuotas, laida iš laidos dėvintis tą patį aptįsusį megztinį jis buvo visiškas kontrastas šių dienų V.Solovjovui, savo retoriką mėgstančiam sustiprinti neverbalinėmis priemonėmis, pasirenkamu įvaizdžiu. Pažinęs gyvenimo Vakaruose pranašumus, tenykštę verslo laisvę, anumet jis nepuolė liberalių vertybių, negrasino Rusijos kaimynams ir NATO. Tik iškalba, pomėgis provokuoti pašnekovus buvo toks pats.
Boriso Jelcino ir V.Putino erų sankirtos metais V.Solovjovo biografija buvo marga įrašų: jis kalbino ir politikus, ir populiariosios kultūros atstovus, dirbo geriausiu eterio metu ir naktinėse laidose. Šiandien sunku patikėti, tačiau būsimasis V.Putino propagandininkas vedė laidas legendinėje NTV, iki ją perėmė Kremliui artimas koncernas "Gazprom", kitose vėliau uždarytose nepriklausomose televizijose.
Vladimiras Solovjovas. / Vikipedijos nuotr.
"Mūsų pareiga – užtikrinti, kad žiūrovas turėtų teisę rinktis. Ne prezidentui Putinui ją atimti", – NTV užgrobimo kontekste šiuos žodžius taip pat yra sakęs V.Solovjovas, prieš du dešimtmečius nuogąstavęs Rusijos bizantėjimu. Šiandien jo retorika kitokia. Paniekos jam neslepia nei buvę kolegos, nei kitos TV žvaigždės, jo laidų turinį mėgstančios vadinti lakštingalų mėšlu – su aliuzija į dainingąjį nakties paukštį reiškiančią jo pavardę.
Tarp V.Putino ir B.Mussolini
Sulyg atėjimu į valstybinę televiziją "Rossija-1" prasidėjusią tolesnę V.Solovjovo karjeros kryptį puikiai nusako vienas faktas: 2012 m. V.Putino dekretu jis buvo įtrauktas į Visuomeninės televizijos tarybą.
Duete su Dmitrijumi Peskovu V.Solovjovas šiandien yra pagrindinis Kremliaus atstovas ryšiams su Rusijos visuomene ir pasauliu. Tik pirmasis – oficialusis, orientuotas į užsienio auditoriją, tad ir kalbantis taktiškiau. Antrasis – kone V.Putino alter ego, lygiai taip pat mėgstantis globaliuose kontekstuose vartoti socialinių paribių leksiką ir kaltinti pasaulį dėl Rusijos nesėkmių.
Nuo 2010 m. V.Solovjovas yra pagrindinis populiariausios pokalbių laidos "Vakaras su Vladimiru Solovjovu" vedėjas. Dažniausias propagandinio fronto snaiperio taikinys – liberalai, "išsigimę Vakarai", nuo 2014 m. – dar ir Ukraina ir jos sąjungininkai.
Kalbėdamas šalies, kurioje milijonai žmonių tapo fašizmo aukomis, balsu, jis aukština fašizmą. Jau vykstant aktyviajai karo Ukrainoje fazei, V.Solovjovas prisiminė 2013 m. paties režisuotą filmą "Mussolini: saulėlydis", pacitavo recenzentą, akcentavusį, esą ši juota taiso seną klaidą: fašizmo įkūrėjas Rusijos visuomenėje esą buvęs neteisingai pristatomas. Jis esą buvęs puikus žmogus, padėjęs suklestėti Italijos pramonei, parodęs pasauliui trečiąjį kelią, kuriuo šiandien iš dalies seka ir Rusija.
Areštuotas už akių
Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centro populiariausiu Rusijos žurnalistu vadinamas V.Solovjovas puikiai manipuliuoja savo auditorija, ją paklaidindamas savo demagogijos džiunglėse.
Jis vienu metu gali kalbėti apie sovietų pergalę prieš fašizmą ir girti Hitlerio organizacinius sugebėjimus, prisistatyti antinacionalistu ir rusų patriotu; viešai šmeižti priešus ir apeliuoti į teisingumą ir sąžinę, kalbėti apie abu jo senelius prarijusį karą ir kviesti vėl leistis į karo žygius. Kalbėdamas tariamai Rusijos gyventojų daugumos vardu, jis iš valstybės biudžeto perdien uždirba daugiau nei jo gerbėjai per mėnesį. Gindamas tradicines vertybes, anaiptol nėra ištikimo sutuoktinio pavyzdys, save vadindamas patriotu jis jau daugiau kaip dešimtmetį turi Italijos rezidento statusą ir ištaigingų vilų prie Komo ežero.
Panašiai V.Solovjovas elgiasi ir su savo kilme. Neseniai, komentuodamas atskleistą tariamą pasikėsinimo į jį planą, V.Solovjovas sakė tapęs Ukrainos prezidento suburtų nacių taikiniu. Tai, kad versija apie žydų kilmės Volodymyro Zelenskio samdomus nacius susidoroti su kitu žydu skamba absurdiškai, netrikdo nei V.Solovjovo, nei, atrodo, jo auditorijos.
Peržengęs žurnalistams šventą ribą, skiriančią faktus nuo pramano, informaciją nuo propagandos, su jį maitinančiu režimu V.Solovjovas dalijasi ir nemalonumais.
Kai Rusija pripažino tariamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų suverenitetą, V.Solovjovas buvo įtrauktas į ES sankcijų sąrašus kaip asmuo, "kenkiantis Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei", o Italija areštavo abi Komo pakrantėje esančias jo vilas.
Vėliau V.Putino ruporo pavardė atsidūrė ir Kanados bei Jungtinės Karalystės asmeninių sankcijų adresatų sąraše, o Ukrainos prokuratūra dėl viešų raginimų pakeisti Ukrainos valstybinę sieną paskelbė areštą už akių ir tarptautinę jo paiešką.
