Bijoti ar nebijoti?

Nepriklausomos žiniasklaidos priemonės, skelbiančios necenzūruotą informaciją apie Rusiją, – praktiškai sunaikintos. Didžiausi laisvi portalai paskelbti užsienio agentais. Šis statusas įpareigoja leidinius skelbti savo finansinius šaltinius, tačiau problema – ne tariamasis skaidrumo reikalavimas, bet gresiančios baudos ir grėsmingai skambantis pavadinimas. Užsienio agentų žurnalistams kyla problemų dėl akreditacijų, vengia bendrauti įsibaiminę pašnekovai. Be to, jis atgraso reklamos užsakovus: traukiasi tiek valstybinės organizacijos, tiek privatus verslas, išsigandęs sąsajų su valdžios nemalonėje atsidūrusiu leidiniu.

Nebegalėdami pakelti finansinės naštos, portalai nutraukia veiklą arba maksimaliai apriboję savo kaštus bando išgyventi iš sutelktinio finansavimo kampanijų.

Opozicijos atstovų puolimas prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo įkalintas A.Navalnas, tačiau po žiemą kilusių protestų represijos tapo masinės. Vieni opozicijos aktyvistai jau atlieka laisvės atėmimo bausmes, kitiems arba jau iškeltos administracinės, baudžiamosios bylos, arba jie dar tylomis sprendžia labai žmogišką dilemą – bijoti ar nebijoti?

Abeji Rusijos parlamento rūmai jau pritarė įstatymui, kuris uždraus kandidatuoti rinkimuose ekstremistinių organizacijų lyderiams, rėmėjams, eiliniams nariams. Prokurorai jau anksčiau yra prašę Maskvos teismo pripažinti teroristinėmis ir ekstremistinėmis organizacijomis A.Navalno regioninių štabų tinklą bei jo įkurtą Kovos su korupcija fondą. Naujasis įstatymas taps nauja priemone kovai su opozicija: ekstremistinėmis pripažintų organizacijų lyderiai penkerius, o eiliniai nariai ar rėmėjai – trejus metus negalės dalyvauti parlamento rinkimuose.

Pritempti kaltinimai

Tiesa, pseudoteisines atakas valdžia tęsia net ir nesant aiškiam pretekstui. Pirmadienį iš lėktuvo buvo išlaipintas ką tik veiklą nutraukusios organizacijos "Atvira Rusija" vadovas Andrejus Pivovarovas. Dėl to, kad žiemą socialiniuose tinkluose pasidalijo kito asmens kvietimu dalyvauti protesto akcijose, A.Pivovarovui iškelta baudžiamoji byla dėl bendradarbiavimo su "nepageidaujama organizacija". Gresiant maksimaliai šešerių metų laisvės atėmimo bausmei, visuomenininkas sulaikytas dviem mėnesiams.

Antradienį atėjo vieno aktyviausio Kremliaus kritiko, buvusio Valstybės Dūmos nario Dmitrijaus Gudkovo eilė. Kad ir kaip absurdiškai skamba, tačiau vienintelis pretekstas pasiųsti prieš jį teisėtvarkos desantą – įtarimai, kad jo tetos Irinos Jermilovos vadovaujama organizacija pagal 2015–2017 m. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį liko skolinga Maskvos municipalitetui 1 mln. rublių.

41-ų politiko butą Maskvoje, vasarnamį, jo tėvų, buvusio ir esamo spaudos atstovų butus krėtė kone 100 pareigūnų. Pas politiko tėvus radus patronus nuo buvusiam FSB karininkui, šiandien taip pat kritikuojančiam Kremlių, Genadijui Gudkovui priklausančio vardinio pistoleto, iškelta byla dėl neteisėto šaudmenų laikymo.

Dvi paras tardymo izoliatoriuje praleidę D.Gudkovas ir I.Jarmilova, ketvirtadienį buvo paleisti, tačiau baudžiamoji byla "dėl itin didelės turtinės žalos padarymo sukčiaujant ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu" pakibo virš politiko. Įdomu tai, kad, prieš atliekant kratas, Kremliuje buvo išnagrinėti D.Gudkovo reitingai: politikas ketino dalyvauti po kelių savaičių vyksiančiuose partijos "Jabloko" pirminiuose rinkimuose, kur bus renkami šios partijos kandidatai dalyvauti Valstybės Dūmos rinkimuose.

Skuba spėti iki rinkimų

Dėl tolesnio Kremliaus elgesio scenarijaus nuomonės išsiskiria. Optimistų teigimu, prasidėjus oficialiai rinkimų kampanijai, gniaužtai kiek atlaisvės.

Pasimokiusi iš 2019-ųjų, kai su valdžiai oficialiai oponuojančiais politikais buvo atsikratoma kampanijos metu – jie buvo neregistruojami kandidatais, šiandien valdžia elgiasi sumaniau ir politinį foną nuo nepageidaujamų veidų pravalo dar prieš prasidedant kampanijai. Tokiu būdu piliečių akyse esą valdžia nekels asociacijų su represijomis ir galbūt išgelbės savąją partiją "Vieningoji Rusija", kurios reitingas dabar rekordiškai žemas: Maskvoje už ją balsuotų 15 proc. rinkėjų, kitur šalyje – 27-28 proc.

Priimtas įstatymas, ribojantis ekstremistinių organizacijų (kuriomis gali būti paskelbiama praktiškai bet kuri oficialią politiką kritikuojanti jėga) narių ir rėmėjų rinkimų teises, todėl vietoj daug negatyvių žinių paskleista tik viena.

"Valstybinis smurtas – labai blogas rinkimų kampanijos fonas. Fonas turėtų būti teigiamas. Kampanijos metu būtina kalbėti apie šviesias šalies perspektyvas", – Kremliaus strategiją įžvelgia polittechnologas Abasas Galiamovas.

Pagrindinė valdžios viltis – kad nepasitenkinimas represijomis neturėtų įtakos piliečių nusiteikimui per rinkimus ir nepadidins protesto aktyvumo. Nors pastarojo potencialo, anot A.Galiamovo, tikrai esama. Net šalies provincijoje per potencialių kandidatų susitikimus su rinkėjais žmonės atvirai demonstruoja nepasitenkinimą kalbomis apie šviesias perspektyvas: akivaizdu, kad A.Navalno kova su korupcija pasėjo nepasitikėjimo dabartine valdžia sėklą.

Tą, regis, pajuto ir Kremlius, vicepremjero Andrejaus Belousovo lūpomis šią savaitę pabandęs nukreipti piliečių dėmesį nuo V.Putino aplinką demaskuojančių naujienų į kitus priešus: nesileisdamas į detales, viename interviu panaudodamas bravūrišką kitapus etiškos leksikos esantį išsireiškimą, jis apkaltino metalurgijos pramonės atstovus nesumokėjus į biudžetą 100 mlrd. rublių.

A.Galiamovui iškalbinga atrodo naujausia Levados nuomonių tyrimų centro apklausa apie Rusijos gyventojų baimes. 58 proc. apklaustųjų prisipažino bijantys valdžios savivalės ir neteisėtumo – tai 11 proc. daugiau nei pernai. 52 proc. bijo masinių represijų (pernai – 39 proc.). Ir tai, anot eksperto, – ne nežymi dinamika, bet akivaizdus įrodymas, kad daugumą žmonių yra užvaldžiusi baimė. Žmonės masinių represijų bijo labiau nei skurdo (jo bijo 46 proc. – tiek pat, kiek prieš metus). Tas pats pasakytina ir apie baimę prarasti darbą – 31 proc.

Tad, galiausiai bandydamas sukurti optimistinę atmosferą prieš aktyviąją rinkimų fazę, Kremliaus politinių technologijų meistrai prigesins karingąjį falangą, mano ekspertas.

Tokia valdžia suteikia galimybių eiliniam žmogui sočiai ir patogiai gyventi, tačiau tuo pat metu opozicijai sukuriamos nepakeliamos sąlygos.

Naujo lygio autoritarizmas

Pesimistai nuogąstauja ir įspėja, kad represijos nesiliaus net ir prasidėjus rinkimų kampanijai, nes pernai, pakeitus Konstituciją, įvyko didysis lūžis. Užtikrinus teisines sąlygas V.Putino kadencijų tęstinumui iki pat 2036 m., Kremliaus režimas pasiekė naują raidos etapą – uždarą autoritarizmą, kuriam turi būti priderinama ir visuomenė.

Apie 2000-uosius Rusijoje buvo galima kalbėti apie konkurencingą autoritarizmą, kai vadinamoji valdančioji partija per rinkimus užsitikrina 60–70 proc. balsų, o 25–30 proc. lieka opozicijai. Tolesnis autoritarizmo raidos etapas – kai valdančioji jėga užsitikrina 75–90 proc.

Trečiojo tipo autoritarinės valstybės – tai uždari režimai, kuriuose rinkimai iš viso nerengiami arba kai valdančioji jėga nuolat užsitikrina 95 proc. balsų. Anot politologo Kirilo Rogovo, pagal pastarąjį autoritarizmo standartą ir turi būti sunaikinta politinės opozicijos infrastruktūra. "Tai tęsis ir po rinkimų, – mano jis. – Tai – jau nauja valstybė."

Maištas neišvengiamas

A.Navalno bendražygiai bandė mobilizuoti piliečius. Į jų paskelbtą protesto akciją įkalintam opozicionieriui palaikyti registravosi 456 tūkst., į gatves išėjo ketvirtadalis. "Taip veikia tironija. Ji gąsdina, demoralizuoja žmones, slopina organizacines struktūras, kurias žmonės turėtų palaikyti", – sako K.Rogovas.

Paprasti piliečiai, anot jo, daug mažiau dėmesio skiria politikai nei aktyvistai, žurnalistai ar didmiesčių intelektualai. Ne atsitiktinai ir A.Navalno populiarumas jį įkalinus šiek tiek sumažėjo. Eiliniai žmonės pradėjo dvejoti: gal tikrai A.Navalnas nėra šventas?

Norint, kad eilinis žmogus pradėtų galvoti apie politiką, reikia jam apie tai nuolat kalbėti. Nutildžius tokius balsus, žmogus kurį laiką gali gyventi politiškai neutralų gyvenimą, tačiau, jei jam kažkas nutiks, pvz., sumažės pajamos, jis pats pradės ieškoti tribūnos.

Kita vertus, autoritariniai režimai žino žmonių silpnybę – baimę netekti patogaus gyvenimo. Tokia valdžia suteikia galimybių eiliniam žmogui sočiai ir patogiai gyventi, tačiau tuo pat metu opozicijai sukuriamos nepakeliamos sąlygos. Kiekvienas komforto zonos gyventojas supranta: vos paliks savąjį kiautą, bus sutryptas. Vis labiau spaudžiamos opozicijos retorika tampa vis labiau radikalesnė ir atgrasi patogiai gyvenančiam eiliniam piliečiui.

"Tai gana dramatiška situacija, tačiau autoritariniai režimai taip veikia. Kodėl režimui reikia vis daugiau represijų? Jei ne ši baimė, kad bet kas gali būti pasodintas ar nužudytas, aikštėse jau būtų milijonai žmonių. Tačiau, kadangi ši baimė nuolat auga, žmonių skaičius aikštėse nesikeičia nuo 2011 m., nors valdžios populiarumas krenta", – sako K.Rogovas.

Ir vis dėlto tai – ne pabaiga, įsitikinęs ekspertas. Jis siūlo prisiminti istoriją ir žvelgti į Baltarusiją. "Kokia bebūtų situacija, jei visuomenėje atsiranda tam tikra politinė mobilizacija, tikslas, veiksmų programa, režimas patiria krizę. Aliaksandras Lukašenka autoritarinės hegemonijos režimą išlaikė gana ilgą laiką – jam buvo savaime suprantama per rinkimus surinkti 75–78 proc. balsų. A.Lukašenka suėmė visus įmanomus konkurentus, tačiau vis tiek kažkas atsitiko, – televizijai "Dožd" sakė A.Rogovas. – Nesakau, kad žinau, kaip tai gali atsitikti, bet mobilizacijos vyksta skirtingais autoritarinių režimų degradavimo lygiais. Jos atsiranda staiga, jų scenarijai dažnai atrodo nenuspėjami."