Mažytė, apie 800 narių turinti Krymo karaimų bendruomenė, vartojanti tiurkų grupės kalba ir išpažįstanti judaizmui artimą tikėjimą, yra daugiausia prorusiška ir tikisi, kad Maskvos įvykdyta pusiasalio aneksija padės jiems išsaugoti savo senovinę kultūrą.

Šių autochtoninių Krymo gyventojų tikėjimas pagrįstas Senuoju Testamentu, tačiau karaimai nepripažįsta Talmudo – judėjų sakytinių įstatymų sąvado.

Vienoje tankioje ąžuolų giraitėje yra senovinės Krymo karaimų kapinės: apie 7 tūkst. senovinių kapų su kalkakmenio antkapiais, kurių daugelis apžėlę samanomis ir kerpėmis, tačiau ant daugelio tebematomi hebrajiški užrašai.

„Mums tai šventa vieta. Žmonės ateina čia melstis“, – sakė šios bendruomenės narė ir jos istorijos tyrėja Ana Polkanova.

Eidama prie kapinių, kurios, anot jos, yra įkurtos prieš „du tūkstantmečius“, A.Polkanova pridengė chna dažytus plaukus tradicine vilnone skara ir pradėjo pasakoti apie karaimų senovę.

„Mes savęs nelaikome žydais“, – aiškino A.Polkanova, pabrėždama, kad jos tauta kultūriškai skiriasi nuo Rytų Europoje gyvenančių karaizmą išpažįstančių žmonių, tokių kaip Lietuvos arba Lenkijos karaimai.

Kad apsisaugotų nuo carinės Rusijos imperijoje galiojusių antisemitinių įstatymų, Krymo karaimai sąmoningai atsiribojo nuo judaizmo XIX amžiuje. Šis žingsnis jiems taip pat padėjo išvengti persekiojimų per nacių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais.

Saugomos tradicijos 

Smulkaus sudėjimo, bet energinga 74 metų Svetlana Šergenė yra viena iš nedaugelio žmonių Krymo pagrindiniame Simferopolio mieste, šeštadieniais tebelankančių rytines karaimų pamaldas.

Sėdėdama savo rausvoje svetainėje, pilnoje senų šeimos nuotraukų ir keramikos niekučių, S.Šergenė sakė, kad meldžiasi dukart per dieną, kaip reikalauja jos tikėjimas. Rankose ji laikė maldaknygę žalios spalvos viršeliu – „Krymo karaimų šeštadieninės maldos“.

„Labai svarbu išsaugoti mūsų tradicijas“, – sakė į pensiją išėjusi vaistininkė, dabar laisvalaikiu siuvanti karoliukais siuvinėtas karaimiškas kepuraites arba gaminanti tradicinius patiekalus, tokius kaip kibinai.

Tikintieji, kurių dauguma yra pagyvenę žmonės, priversti rengti pamaldas vienoje mokykloje, nes Simferopolyje nėra karaimų maldos namų, apgailestavo ji.

Karaimų maldos namai – kenesa – paprastai yra dviaukštis pastatas, kuriame vienas aukštas skirtas vyrams, o kitas – moterims. Į ją tikintieji gali įžengti tik apsiplovę rankas ir veidus bei nusiavę batus.

Kryme išlikusios tik dvi veikiančios kenesos – viena Eupatorijoje, o kita – netoli Bachčisarajaus esančioje Čufut Kalės urvų tvirtovėje, kurios pavadinimas turkų kalba reiškia „Žydų tvirtovė“. Kiti karaimų maldos namai perėjo valstybės žinion Sovietų Sąjungos laikais.

„Mes nieko negavom“

Ant XIX amžiuje pastatytos puošnios Simferopolio kenesos Dovydo žvaigždę pakeitė komunistinė raudonoji žvaigždė, o sovietiniais laikais joje buvo įsikūrusi vietos televizijos stotis.

„Tik pažiūrėkit – ši kenesa nebuvo remontuota nuo jos pastatymo!“ – piktinosi Krymo karaimų bendruomenės vadovas Vladimiras Ormelis, rodydamas į apsilaupiusias pastato sienas.

Savo bendruomenės vardu V.Ormelis ilgai stengėsi susigrąžinti karaimų kapines, kenesas ir Čufut Kalės tvirtovę iš Ukrainos valdžios.

„Mes nieko negavom, tik pažadų“, – sakė jis.

Dėl šios priežasties daugelis Krymo karaimų sveikino pusiasalio prisijungimą prie Rusijos Federacijos.

„Dauguma mūsų nusiteikę viltingai“, – sakė V.Ormelis, tvirtindamas, kad jo tautos „kultūra artimesnė rusiškajai, o ne ukrainietiškajai“.

Dėl sovietinio režimo politikos beveik išnyko karimų kalba, artima vartojamai Krymo totorių – musulmoniškos mažumos, kurią Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas prievarta ištrėmė iš Krymo 1944 metais.

V.Ormelis, kuris pats karaimų kalbos nebemoka, sakė, kad jo senelė nemokėjo rusiškai, tačiau vengė viešai vartoti gimtąją kalbą, nes bijojo būti palaikyta totore ir deportuota.

Mūsų dienomis karaimų kalba gerai moka tik saujelė žmonių.