Narkotikų kontrolės departamento duomenimis, 8,2 proc. Lietuvos gyventojų bent kartą gyvenime yra bandę narkotikų. Tačiau tikrasis skaičius, anot Kauno jaunimo narkologijos centro socialinio darbuotojo Hario Urvinio, yra mažiausiai triskart didesnis. Lietuvoje įsigali kvaišalų kultūra, interviu dienraščiui sakė ekspertas.

– Kokio amžiaus žmonės Lietuvoje vartoja narkotikus?

– Tai priklauso nuo vartojamų narkotikų. Pavyzdžiui, šiuolaikinis jaunimas daugiausia vartoja amfetaminus, ekstazį, LSD. Vyresnioji kartą – tie kam dabar apie 35–40 metų, labiau linkę į heroiną arba "žolę". Nors nemažai jų irgi gauna metodono, kitaip tariant, žingsniuoja su laiku.

– Kokios tendencijos? Ar narkomanų Lietuvoje daugėja, o gal mažėja?

– Skaičiai išties nedžiuginantys. Narkomanija plinta, ypač tarp paauglių. Vis jaunesni žmonės pradeda vartoti narkotikus ir kas baisiausia – netgi tėvai tai vertina kaip normą.

Štai buvo atvejis, kai man paskambino viena mama ir sako, jog nerimauja dėl sūnaus. Anot moters, anksčiau jis tik savaitgaliais parūkydavo "žolės", o dabar jau, atrodo, pradėjo vartoti heroiną.

– Kas lemia, kad priklausomų nuo kvaišalų žmonių Lietuvoje daugėja?

– Visų pirma, tai priklauso nuo pasiūlos. Yra didelė kvaišalų pasiūla. Dabar galima gauti labai daug ko, ypač naktiniuose klubuose, per įvairias jaunimo sueigas. Taip ir platinami narkotikai.

– Kitaip tariant, narkotikų vartojimas yra šiuolaikinio jaunimo kultūros dalis?

– Taip, būtent. Bet ne tik jaunimo. Pavyzdžiui, "žolė". Gatvėse galima pamatyti nemažai žmonių, ant kurių drabužių pavaizduoti kanapių lapai. Tėvai patys perka savo mažamečiams vaikams tokias kepures. Tai iš tikrųjų tampa kultūros dalimi ir tai blogai.

– Kaip manote, kodėl tėvai taip palankiai žiūri į "žolės" rūkymą?

– Dėl informacijos trūkumo, dėl nežinojimo. Jeigu tėvai, pavyzdžiui, konsultuotųsi su mūsų centru, o neklausytų, ką šneka vaikai, galbūt padėtis būtų geresnė.

– Kas dažniausiai tampa narkomanais? Gal vaikai iš nestabilių šeimų? Ar turite tokių duomenų?

– Rečiausiai narkotikus vartoja vadinamosios vidurinės klasės šeimų vaikai. Turtingų ir vargingai gyvenančių tėvų vaikai dažniau patenka į rizikos grupes. Tai, mano galva, priklauso nuo dėmesio stokos.

Kaip įprasta, nei turtuoliai, nei vargšai neskiria savo vaikams per daug dėmesio ir todėl jie gauna gatvės išsilavinimą. Vidurinės klasės šeimose labiau rūpinamasi atžalomis, daugiau skiriama dėmesio, bendraujama, todėl jų vaikai neieško kokios nors paguodos ar papildomų linksmybių.

– Ar patys narkomanai dažnai kreipiasi į jūsų organizaciją?

– Taip, skambina ir artimieji, ir jie patys. Po skambučio mes dažniausiai pasikviečiame juos pokalbio, įvertiname padėtį ir tada siūlome variantus. Kai kam užtenka skirti lankymąsi anoniminių narkomanų klubuose, kitiems reikia ilgesnio ir griežtesnio kurso. Kartais reikia ir ilgalaikės reabilitacijos – metų kurso.

– Ar šios programos mokamos?

– Taip, Lietuvoje yra skirtingų programų, kurios siūlo intensyvias programas. Jos gali būti specializuotos, pavyzdžiui, su religine pakraipa ar sportine. Kiekvienas, atsižvelgęs į savo pajamas ir polinkius, gali pasirinkti jam tinkamą programą. Kainos skiriasi – nuo 350 litų per mėnesį iki tūkstančio ar daugiau.

– Ar šios programos sėkmingos?

– Dalis, maždaug apie pusę, vis tiek atkrenta. Tačiau mes sakome: jei nors vienas žmogus išgydomas, ir tai jau gerai.

– Ką būtų galima padaryti, kad narkomanų Lietuvoje sumažėtų?

– Reikėtų daugiau reabilitacijos programų. Kai kurie žmonės laukia reabilitacijos po kelis mėnesius. Turėtų būti platinama informacija, nes daug kas net nežino apie reabilitacijos programas. Ypač praverstų prevencinis darbas mokyklose, kad ir sveikos gyvensenos ugdymas. Tačiau tam trūksta specialistų ir apskritai nėra bazės.