Rusija bando griežti pirmuoju smuiku kare Sirijoje, rengdama oro atakas prieš įtaką prarandančio Sirijos prezidento Basharo al-Assado priešus. Kaip Rusijos įsitraukimas į karą keičia padėtį tarptautinėje politikoje? Ar Rusija, besiimdama prieštaringos lyderystės Sirijos kare, gali tokiu būdu spausti Vakarus, kad jie atšauktų sankcijas Rusijai? Ko dar galima laukti iš Vladimiro Putino? Apie tai – pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Leonidu Donskiu ir savaitraščio „Veidas“ vyriausiuoju redaktoriumi Rimvydu Valatka
– Pone Donski, kaip viešas ir aiškus Rusijos įsitraukimas į karą Sirijoje keičia tarptautinę padėtį?
– Tai, kas vyksta, gali būti traktuojama kaip tam tikras politikos spektaklis, skirtas Rusijos fiasko Ukrainoje pridengti. Akivaizdu, kad Ukrainoje yra visiškai pralaimėta. Ukrainos heroizmas ir Vakarų sankcijos, didžiulis pralaimėjimas viešosios nuomonės sferoje lėmė, kad dabar reikia visa tai uždengti kitu siužetu ir parodyti, kad Vladimiras Putinas tebeturi didelės, reikšmingos valstybės vadovo kompetenciją. Tai yra vidinis viešieji ryšiai ir beprotiška ambicija grįžti prie vieno stalo su galingiausios pasaulio valstybės prezidentu Baracku Obama.
– Pone Valatka, ką Jūs manote apie tarptautinės padėties pokyčius šiomis dienomis?
– Tiek politikoje, tiek krepšinyje yra baisu žaisti su nemokančiu žaisti ir nemokančiu pralaimėti. Pritariu ponui Donskiui, kad Putinas blefuoja. Neturėdamas kortų, jis bando išlošti. Ukrainoje jis iš tiesų pralošė, bet Rusijos doktrinoje niekada nebuvo pralaimėjimo pripažinimo. Taip, pralaimėjimą Ukrainoje bandoma pridengti įsitraukimu į karą Sirijoje, bet tai labai pavojinga. Sirijoje ir taip jau veikia 7–8 kariuomenės. Ir ateina beprotis, kuris neva bombarduoja „Islamo valstybę“, o pataiko į civilius žmones. Taigi, Putinas atsisėdo prie stalo su prastomis kortomis. Kitoje stalo pusėje kortos taip pat ne pačios geriausios. Dabar svarbiausia, ar Vakarams užteks kantrybės palaukti, kol paaiškės, kad Putinas neturi jokių kortų.
– Pone Donski, iš viešosios informacijos darosi akivaizdu, kad tai nėra joks įsitraukimas į karą siekiant sunaikinti „Islamo valstybę“. Tai yra tiesiog Sirijos prezidento priešų dorojimas nesiaiškinant, kas jie tokie?
– Tai yra mėginimas siųsti žinią, kad Rusija yra supervalstybė, turinti Sirijoje karines bazes, gabaliuką laivyno. Susikryžiuoja du dalykai: Putino narcicizmas ir asmeninė drama, baimė, kad po Basharo al-Assado gali ateiti ir jo eilė, nes visi diktatoriai pralaimi. Putiną labai sukrėtė Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio žūtis, pribloškė Egipto visagalio valdovo Hosnio Mubarako pasitraukimas. Jeigu kristų Assadas, tai Putinui reikštų, kad ateina jo eilė. Todėl jis pasąmonėje palaiko Assadą. O kalbant apie racionalesnę doktriną, rusai turi vienintelę likusią teritoriją ir gali pasakyti Amerikai: štai matote, turite reikalus derinti su mumis, nes čia karo teatras, kuriame ne jūs vieni. Ši beprotiška ambicija kažkiek veikia, tačiau rizika yra didžiulė. Jungtinės Valstijos gali padaryti tai, ką padarė buvusio JAV prezidento Jimmio Carterio administracija. Ji leido Sovietų Sąjungai įsitraukti į pražūtingą karą Afganistane. Jeigu tai dabar pasikartos, šį kartą vargas bus baisus. Tai bus įsitraukimas į karą prieš sunitų pasaulį.
– Rusija labai rizikuoja, nes realiai teturi du sąjungininkus – „Hezbollah“ ir Iraną. O amerikiečių pusėje yra turtingiausios arabų valstybės. Ką apie tai manote?
– (R. Valatka) Šiuo atveju yra greičiau atvirkščiai – Rusija yra Irano sąjungininkė. Irano tikslas – kontroliuoti dujas, rastas Sirijos teritorijoje. Iš esmės ir karas kilo dėl to, pro kur eis dujų vamzdis – per Saudo Arabiją ar Iraną. Taigi, Iranas turi rimtą tikslą, o Rusija yra pagalbinis darbuotojas, šlavėjas. Situacijos palyginimas su įvykiais Afganistane yra geras ir parodantis, kaip tai pavojinga. Tačiau prisiminkime, kad Sovietų Sąjunga į Afganistaną įėjo 1979 metais. Tais laikais ji turėjo galingą armiją, ekonomiką. O dabar Amerikos bendrasis vidaus produktas yra per 18 trilijonų dolerių, o Rusijos – tik 1,2. Jeigu tais laikais Sovietų Sąjungos ir JAV išlaidos gynybai buvo beveik vienodos, tai dabar JAV gynybai skiria 660 milijardų dolerių, o Rusija – apie 85 milijardus. Tai taip pat parodo, kad Putinas blefuoja, esą jam gali užtekti galios kelioms savaitėms, keliems mėnesiams. Galbūt galvojama: „užtempsiu“ karą kaip Ukrainoje. Tačiau akivaizdu, kad ir rezultatas bus kaip Ukrainoje – atėjo savanoriai, sudaužė geriausius rusų tankus ir visa kita. Tada rusams teko netgi nužudyti savo sąjungininkus, kad kiti paklustų Kremliui. Tačiau Sirijoje taip nepadarysi, sunitai to gali nepamiršti 100 metų. Ir pačioje Rusijoje visi musulmonai yra sunitai.
– Ar pasinaudodamas įsitraukimu į karą Putinas gali spausti Vakarus dėl ekonominių sankcijų?
– (L. Donskis) Neįsivaizduoju, kokios turi būti sąlygos, kurios priverstų Vakarus atšaukti sankcijas Rusijai, tuo net nekvepia. Karas Sirijoje visų pirma skirtas vidaus vartojimui, Putinas siunčia žinią savo aplinkai, kad jis esą yra sėkmingas žmogus, jį pasaulio galingieji prisileido prie stalo ir karas Sirijoje privers Vakarus skaitytis. Kita vertus, tai yra dar vienas spektaklis tiems, kurie Rusijoje vien tik žiūri televiziją ir kuriuos ponas Kiseliovas ir panašūs gali lengvai apkvailinti. O Vakarams toks Rusijos elgesys – nieko nauja, kažką panašaus galima buvo įtarti. Galbūt Vakarams buvo netikėta, kad taip grubiai viskas vyks, kad bus atvirai daromos nesąmonės ir atakuojami civiliai. Aš matau tik beprotišką ambiciją ir pokerį, tačiau racionalumo nėra jokio. Be jokios abejonės, Vakarai neatšauks sankcijų Rusijai.
– Kas turi kantrybės žiūrėti rusišką televiziją jau pamatė, kad Rusijoje keliamas naujas milžiniškas vajus, vėl kalbama apie Rusijos lyderystę, supervalstybę, esą visas pasaulis laukė Putino kreipimosi į Jungtines Tautas ir panašiai. Ar to tikrai užtenka Rusijos visuomenei?
– (R.Valatka) Putinas ir jo propaganda daro ką gali. Propaganda Ukrainos tema išleido orą, reikia daryti kažką nauja. Pažiūrėsime, kuo tai baigsis. Kai kas nors pradeda kalbėti apie tai, kokia bloga yra Rusijos visuomenė, nes net 80 procentų žmonių palaiko Putiną, aš siūlau skaičiuoti kitaip. 20 procentų, kurie nepalaiko Putino, yra velniškai daug netgi visos Europos kontekste. Tai yra apie 20 milijonų žmonių.
– Bet ar iš tiesų pasauliui yra aišku, kad Putinas daro klaidas? Ar iš tiesų atgarsio negali sulaukti jo kad ir ciniškos apeliacijos į tarptautinę teisę, kalbos apie Jungtinių Tautų chartiją, apie legitimų Basharo al-Assado kvietimą ir panašiai?
– (L. Donskis) Gali. Rusijos diplomatijos niekada negalima nurašyti ir nuvertinti. Ji turi senas tradicijas ir gali gudriai veikti. Ką šiuo atveju reiškia ėjimas į Siriją? Tai reiškia, kad Rusija tuo pačiu stebi ir Vakarų reakcijas, mėgina grįžti į savo mėgstamą formatą – ji nekalba su visa Europos Sąjunga arba NATO, o vienas prieš vieną, po truputį. Mėgina žiūrėti, ar tokie dalykai skaldys viešąją nuomonę. Taigi, negalima sakyti, kad viskas iš Rusijos pusės yra absurdiška. Pritarčiau minčiai, kad ne vien Vakarai yra jų pavojus. Pavojus yra pati Rusija ir jos visuomenė. Faktas, kad totalitarinėje šalyje yra 20 procentai nepalaikančiųjų šalies vado, rodo, jog šis skaičius dar labiau augs. Putinas Rusijoje labai neteisingai padarė du dalykus. Jis degino maistą, o šis veiksmas niekaip negalėjo būti priimtas su entuziazmu. Ir kitas svarbus dalykas – po Afganistano karo rusai niekada nepritars savo vaikų siuntimui kovoti ir žūti nežinia už ką ir kur.
– Jūsų manymu, ar karas Sirijoje yra paskutinis įmanomas Putino karinis veiksmas užsienio arenoje? Ar jis dar turi kozirių?
– (R. Valatka) Laiko nėra. Yra du variantai – arba sukeli pasaulinį gaisrą ir pasaulinį karą, arba tave nukelia nuo pjedestalo. Putinas dabar tokiame kelyje. Jeigu anksčiau karus buvo galima sukelti ideologiniu pagrindu, tai šiuo atveju jokios ideologijos nėra. Yra tik narcizo gyvenimo filosofija, kad jis neva kiečiausias. Bet ar Putino aplinkos žmonės, kuriuos sieja tik godumas ir pinigai, dar ilgai su tuo taikstysis? Ar taikstysis tauta? Mano manymu, atomazgą pamatysime greitai. Būtų labai gerai, kad narcizas būtų pastatytas į vietą.
– (L. Donskis) Jei Putinas ir išprotėjo, tai nereiškia, jog išprotėjo ir jo aplinka, kad rizikuotų pasauliniu karu su NATO, kurį Rusija triuškinančiai pralaimėtų. Tikrai netikiu, kad kas nors eitų ir į branduolinį susinaikinimą, nes ne tik Putinas valdo branduolinį lagaminėlį. Manau, kelių Putino kariniams veiksmams yra likę labai mažai. Tiesa, dar lieka Stalino metodai – imtis teroro pačioje Rusijoje prieš pačius rusus. Nuleisti geležinę uždangą ir virsti Šiaurės Korėja. Tačiau aš netikiu, kad Rusija pasiruošusi virsti Šiaurės Korėja.
Naujausi komentarai