Amerika turi prezidentą. Tai, kas dar praėjusių metų pabaigoje buvo neįtikėtina, virto realybe: Donaldo Trumpo traukinys nušlavė Hillary Clinton. Jau kitų metų sausio 20 d. 70-metis milijardierius prisieks Jungtinių Valstijų Konstitucijai bei taps galingiausios pasaulio valstybės, didžiausios ekonomikos, nepavejamos karinės galios, politine galva. Ne veltui JAV prezidentas neformaliai tituluojamas ir viso Laisvojo pasaulio lyderiu.

Vis dėlto pradžioje grįžkime prie lapkričio 8 d. balsavimo rezultato. O jis – šiek tiek paradoksalus. H. Clinton surinko keliais šimtais tūkstančių daugiau balsų, nei D. Trumpas. Taip, tai nėra klaida: vertinant absoliučiais skaičiais, daugiau amerikiečių balsavo už H. Clinton nei už D. Trumpą, bet būtent D. Trumpas tapo prezidentu, ir to niekas nekvestionuoja. Kodėl?

Tai lemia JAV rinkimų sistemos specifika, kuri yra sunkiai suprantama daugeliui kitų demokratinių valstybių, bet turi šimtametes tradicijas.

Visa esmė slypi aplinkybėje, jog amerikiečiai prezidento nerenka tiesiogiai. Kitaip tariant, bendra balsų suma, priešingai nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, neturi didelės reikšmės. Kertinį vaidmenį šiuose rinkimuose atlieka kiekviena iš 50 valstijų, kuriose faktiškai vyksta 50 skirtingų rinkimų.

Kiekvienoje valstijoje žmonės balsuoja, žinoma, už tuos kandidatus, kurie siekia prezidento posto. Šiais metais lyderiai buvo du – D. Trumpas ir H. Clinton, nors formalių kandidatų dalyvavo ir daugiau, bet pastarieji liko toli už jų nugaros.

Balsuodami žmonės išrenka ne šiuos politikus, o tik vadinamuosius rinkikus – kitaip tariant, valstijos atstovus, kuriems deleguojama galutinė teisė išrinkti šalies prezidentą. Pavyzdžiui, šiais metais jie tai padarys tik gruodžio viduryje.

Kiekviena valstija turi skirtingą skaičių rinkikų – tai lemia gyventojų skaičius. Pavyzdžiui, Kalifornija turi beveik 40 mln. gyventojų, už kuriuos gauna 55 rinkikus. Mažiausiame, Vajominge, tėra 586 tūkst. žmonių, bet ji, kaip ir dar septynios valstijos, gauna po 3 rinkikus, nes toks yra minimumas. Tad Kalifornija, turėdama 66 kartus daugiau gyventojų nei Vajomingas, savo sąskaitoje turi tik 18 kartų daugiau rinkikų.

Kitaip tariant, mažoms valstijoms tenkančių rinkikų skaičius yra neproporcingai didelis didžiųjų sąskaita. Beje, panašiai yra Europos Parlamente: Lietuva ten turi 11 vietų, Vokietija – 96. Tad vietų skaičiumi vokiečiai mus lenkia 8,7 karto, nors gyventojų šioje šalyje daugiau net 27 kartus.

Kodėl taip yra? XVIII a. Jungtinių Valstijų tėvai kūrėjai ieškojo tobuliausios sistemos, kuri padėtų išrinkti geriausią prezidentą. Tam jie sukūrė dvigubą barjerą: faktiškai balsavime turėtų dalyvauti kiekvienas pilietis (tiesa, universali balsavimo teisė tapo realybe ne nuo pradžių, mat pirmuosiuose rinkimuose jos neturėjo nei moterys, nei juodaodžiai, tad balsuodavo keli procentai baltaodžių žemvaldžių vyrų). Visi šie rinkėjai išrenka tik rinkikus, o rinkikai – tai žmonės, kurie, pagal pirminę idėją, turėjo būti išmintingi bei turintys teisę ištaisyti neprotingą masių sprendimą.

Deja, realybė greitai pasirodė esanti kitokia: rinkikai, su kurių intelektu sieti dideli lūkesčiai, pasirodė esą atskirų partijų atstovai, kurie nė neketino balsuoti kitaip, nei reikia jų partijai. Tad netrukus valstijos nusprendė, jog rinkikai privalo būti nepriklausomi: jų balsas turi atitikti juos delegavusių valstijų nuomonę. Tiesa, keliasdešimt valstijų iki šiol formaliai to nereguliuoja, tad rinkikas galėtų nebaudžiamas atiduoti balsą už kitą kandidatą, nei jo valstija. Faktiškai tai niekada neturėjo įtakos rinkimų baigčiai, todėl tėra labiau teorinis variantas.

Prieš tęsiant, pasikartokime, ką sužinojome iki šiol: JAV prezidentą renka netiesiogiai; rinkėjai faktiškai išrenka rinkikus, kurių skaičius priklauso nuo valstijos gyventojų skaičiaus, bet mažoms valstijoms proporciškai tenka šiek tiek daugiau, nei didžiosioms; galiausiai rinkikai atiduoda balsą už tą kandidatą, kuris laimėjo jų valstijoje.

Eikime toliau. Rinkikai balsuoja už tą politiką, kuris jų valstijoje surinko daugiausiai balsų. Kitaip tariant, jei kandidatas A įveikė kandidatą B bent vieno balso persvara, visi tos valstijos rinkikai balsuos už kandidatą A, nors faktiškai valstijos gyventojų nuomonė pasiskirstė kone po lygiai. Būtent tai ir paaiškina faktą, kodėl H. Clinton pralaimėjo, nors absoliučiais skaičiais surinko daugiau balsų, nei D. Trumpas.

Tai įrodysiu pavyzdžiu iš šių rinkimų. H. Clinton triuškinančiu 1,5 mln. balsų skirtumu laimėjo Niujorko valstiją ir visus 29 jos rinkikus. D. Trumpas Floridoje pranoko H. Clinton tik 100 tūkstančių balsų, bet lygiai taip pat gavo visus tos valstijos 29 rinkikus. Žvelgiant tik į šias dvi valstijas, H. Clinton už D. Trumpą surinko 1,4 mln. daugiau balsų, bet pagal rinkikų skaičių, abu kandidatai kovą baigė lygiai – 29-29.

Tad šių rinkimų paradoksą ir lemia tai, kad H. Clinton keliose valstijose nugalėjo didele balsų persvara; tačiau D. Trumpas, nors ir laimėdamas kuklesniais skirtumais, nuskynė pergales didesniame skaičiuje valstijų.

Tokia situacija, kai laimėjęs kandidatas surenka mažiau balsų už pralaimėjusįjį, nutinka jau penktą kartą JAV rinkimų istorijoje. Pirmieji trys buvo dar XIX a., tačiau pastarasis – visai neseniai, 2000 m. Tuo metu respublikonas George`as Bushas gavo 0,5 mln. balsų mažiau, nei demokratas Alas Gore`as, tačiau tapo prezidentu.

Žinoma, ne visi tuo patenkinti. Ne kartą diskutuota, jog sistemą būtina keisti, nes ji neatspindi daugumos valios. Tiesa, pastarąjį kartą rimti pakeitimai svarstyti dar septintajame dešimtmetyje. Jiems netgi pritarė Kongresas, bet Senate reformos paketas, pagal kurį prezidentu taptų daugiau balsų absoliučiais skaičiais surinkęs kandidatas, sustojo.

Galima neabejoti, jog šių rinkimų baigtis atgaivins šiuos debatus, bet pokyčių tikimybė išlieka sąlyginai nedidelė, nes tai reikalautų keisti ilgalaikę tradiciją, o kartu – Konstituciją. Tuo ypač nėra suinteresuotos mažesniosios valstijos, kurioms esama sistema suteikia galimybę išsaugoti didesnę svarbą.

Jei esama sistema keistųsi, mažosios valstijos bei neurbanizuotos vietovės rinkimų kampanijos metu beveik nesulauktų dėmesio, nes kandidatai koncentruotųsi ten, kur tankiausiai gyvena didžiausias rinkėjų skaičius.

Tad tokia ta rinkimų sistema, kuri šį sykį pagelbėjo D. Trumpui. Bet, kaip ir minėta, H. Clinton tuo nesiskundžia – žaidimo taisyklės visiems buvo žinomos bei lygios. Galime pasidžiaugti, kad po to, kai paaiškėjo rezultatai, abu politikai rado jėgų pasakyti tai, kas atrodė neįtikėtina kampanijos metu.

D. Trumpas, kuris neseniai grasino tapęs prezidentu pradėti H. Clinton teisinį persekiojimą, padėkojo oponentei už ilgametį darbą ir rimtą kovą kampanijos metu. H. Clinton, kuri gąsdino, jog D. Trumpo charakteris įstums pasaulį į branduolinio susinaikinimo rizikos lauką, ragino skeptikus suteikti jam galimybę tapti kiekvieno amerikiečio prezidentu.

Šie pasisakymai buvo ryškus kontrastas tam, ką matėme visus metus. Ši kampanija – nuo respublikonų ir demokratų partijų pirminių rinkimų, kurie prasidėjo vasarį, iki H. Clinton ir D. Trumpo dvikovos – keliavo nuo vienos kontraversijos prie kito skandalo. Politinė kova buvo kaip niekada vulgari bei pažymėta smūgių žemiau juostos gausa.

Bendras kampanijos vaizdas per šį laiką ne kartą keitėsi. Sąlyginai daugiau prognozuojamumo buvo demokratų partijoje, kurioje nuo pat pradžių dėl galimybės varžytis rinkimuose grūmėsi tik trys kandidatai, iš kurių vienas, Martinas O`Malley, pasitraukė jau po kelių pirmųjų balsavimų. Liko du: Senatorius Bernie Sandersas ir buvusi pirmoji valstybės dama, senatorė ir valstybės sekretorė H. Clinton.

Niekas neabejojo H. Clinton pergale. Iš tiesų, ji jau kelerius metus buvo laikoma favorite laimėti rinkimus ir galiausiai pakeisti Barracką Obamą. Visos aplinkybės atrodė palankios: ji būtų tapusi pirmąja prezidente moterimi po 44 iš eilės vyrų valdymo. Ji turėjo milžinišką aukščiausių politinių pozicijų patirtį. Galiausiai ji 2008 m. pralaimėjo pirminius demokratų partijos rinkimus būtent Barackui Obamai, tad karti patirtis bei išmoktos pamokos turėjo leisti nekartoti klaidų po aštuonerių metų.

Visgi pirmieji įspėjimo signalai H. Clinton kampanijai turėjo pasirodyti jau vidiniuose demokratų rinkimuose. Nors, kaip ir minėta, H. Clinton buvo akivaizdi jų favoritė, menkai žinomas, solidaus amžiaus B. Sandersas metė netikėtai rimtą iššūkį. Socialistu save vadinantis politikas neslėpė ganėtinai radikalių pažiūrų, kurios disonavo su centristine bei nuosaikia H. Clinton laikysena. Būtent tai leido jam mobilizuoti itin daug jaunų rinkėjų, kurie pritarė idėjoms apie nemokamą aukštąjį mokslą bei korporacijų galios apribojimą.

H. Clinton beveik visą laiką pirmavo, tačiau jai nepavyko atitrūkti, nes jos standartinio tipo kampanija sužadino gerokai mažiau entuziazmo. Jei B. Sandersas viešuose renginiuose sutraukdavo tūkstantines entuziastų minias, H. Clinton renginiai apsiribodavo šimtais lankytojų. Be to, B. Sandersas išnaudojo daugelį oponentės silpnybių, kvestionuodamas jos pasiryžimą vykdyti žadamą socialiai jautrią politiką, kai ji pati daug metų siejama su turtingųjų bei įtakingųjų sluoksniais.

Galiausiai H. Clinton rinkėjų gretos pasirodė gausesnės, tačiau jos priminė pavargusį, didelio susižavėjimo savo kandidatu nerodantį elektoratą, atliekantį pareigą, bet nerodantį užsidegimo bei tikėjimo būsimuoju lyderiu.

Mažų mažiausiai ką B. Sandersui pavyko pasiekti – priversti H. Clinton permąstyti kai kurias savo politikos kryptis. Pavyzdžiui, H. Clinton neslepia įsitikinimo, jog pasaulis turi judėti laisvos prekybos keliu, tačiau B. Sandersas sėkmingai mobilizavo dalį visuomenės teikdamas, jog būtent laisvos prekybos susitarimai nuskurdino amerikietišką viduriniąją klasę, nes daugelis įmonių perkėlė gamybą į pigesnės darbo jėgos valstybes, tokias kaip Kinija, palikdamos užnugaryje tūkstančius bedarbių Amerikos gyventojų. H. Clinton, suvokdama šios žinutės jėgą, koregavo savo laikyseną bei tapo kritiškesnė laisvos prekybos atžvilgiu.

Kitoje politinio spektro pusėje spalvų būta dar daugiau. Bet metų pradžioje tikrai neatrodė, jog D. Trumpas yra Respublikonų partijos favoritas. Priešingai, jis priminė intriguojančią kontraversiją, kuri suteiks kampanijai spalvų, bet neįgis politinio svorio. Juo labiau, kad kandidatų iš viso buvo ne trys, kaip demokratų, o net 17, tad ir pasirinkimo spektras – gerokai platesnis.

Daugelis siejo viltis su Jebu Bushu – prezidento George`o Busho vyresniojo sūnaus ir kito prezidento George`o W. Busho vyresniojo brolio – kandidatūra. Šis ramus, nuosaikus, išlaikytas politikas surinko daugiausia pinigų kampanijos pradžioje bei turėjo didelės dalies partijos lyderių palaikymą. Bet jau po trijų savaičių nuo pirminių rinkimų pradžios, t. y. vasario pabaigoje, jis patyrė fiasko ir pasitraukė iš kovos. Ko gero, jam pritrūko charizmos, mat technokratinis kalbėjimas neuždegė žmonių. Be to, trečio Bushų dinastijos nario buvimas Baltuosiuose rūmuose kai kam atrodė peržengiantis ribas.

Tuo metu jau buvo ryškiai sužibusi D. Trumpo žvaigždė: jis skynė pergalę po pergalės atskirose valstijose, nors daugelyje rinko tik 30–40 proc. balsų. Kitaip tariant, 60–70 proc. balsavo prieš jį. Likę kandidatai, ypač senatoriai Marco Rubio bei Tedas Cruzas, taip pat gubernatorius Johnas Kasichas – save pozicionavo kaip D. Trumpo alternatyvą, tačiau jų buvo per daug. Kitaip tariant, nenorinčiųjų rinktis milijardieriaus balsai skaidėsi.

Galiausiai kovoje liko D. Trumpas ir T. Cruzas, bet tuomet jau buvo per vėlu: viltys sustabdyti įsibėgėjusį milijardieriaus traukinį žlugo. Iš viso D. Trumpas surinko rekordiškai daug, 14 mln. balsų pirminiuose rinkimuose ir buvo nominuotas respublikonų atstovu. Tai buvo šokas partijai, kuri traktavo D. Trumpą kaip svetimkūnį. Jos lyderiai, pavyzdžiui Bushų šeima, apskritai atsisakė išreikšti palaikymą savo partijos atstovui. Jis nesulaukė paramos ir iš daugelio kitų įtakingų veikėjų, bet D. Trumpui tai buvo nė motais.

Tiesa, nors D. Trumpo sėkmė nebuvo prognozuota, skaičiai tarsi ir leido tikėtis panašaus scenarijaus: verslininkas pirmavo daugelyje apklausų dar prieš prasidedant pirminiams respublikonų rinkimams. Tik niekas netikėjo, jog tokia statistika virs realiais balsais rinkimų dieną. Manyta, jog atėjus lemiamam balsavimui bus pasirinktas racionalesnis kandidatas, o ne skandalistas. Tačiau tokia logika buvo sutriuškinta. Ne tik per respublikonų rinkimus, bet galiausiai ir nacionalinėje D. Trumpo bei H. Clinton kovoje.

Tad kas gi lėmė D. Trumpo iškilimą? Jis savo kampaniją grindė emocingomis kalbomis apie pokyčius. Milijardierius sakėsi galįs siūlyti alternatyvą esą korumpuotam, šalį nustekenusiam, kasdienio amerikiečio bėdų nesprendusiam politiniam elitui. Būdamas sėkmingu verslininku, jis teigė sugebėsiąs tokį modelį pritaikyti ir valstybės mastu. Kritika globalizacijai, laisvai prekybai, imigracijai – visa tai atliepė milijonų amerikiečių nerimą, nors politinis elitas teigė, jog viskas gerai. Todėl jis nuosekliai žadėjo pastatyti sieną su Meksika – tarsi simbolį, jog JAV atsitveria nuo likusio pasaulio ir tampa saugi. Ir čia pat pridurdavo, jog už šią brangią sieną mokės ne Amerika – tą jis privers padaryti pačius meksikiečius.

Skandalingų pareiškimų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, vienu metu jis žadėjo užverti duris atvykti į šalį bet kokiam islamo religiją išpažįstančiam žmogui. Sunku net įsivaizduoti, kaip tai galėtų būti įgyvendinama praktiškai. Vėliau jis aiškino išsiųsiąs iš Amerikos visus 11 mln. nelegalių imigrantų, nors dalis jų moka mokesčius, taip pat augina vaikus.

Pažymėtina, jog nelegalių imigrantų problemą kėlė turbūt kiekvienas kandidatas, bet daugelio jų siūlymai buvo gerokai nuosaikesni – pavyzdžiui, sudaryti galimybę nelegalams legalizuotis bei tapti deramais piliečiais. Tokiam sprendimui, beje, pritaria ir daugelis amerikiečių.

D. Trumpas taip pat, panašiai kaip ir B. Sandersas, žadėjo spręsti laisvos prekybos sukeltas problemas. Anot jo, būtina užkirsti kelią didžiosios įmonėms išsikelti į, pavyzdžiui, Kiniją, kur jas vilioja pigesnė darbo jėga, nes dėl to kenčia amerikietis darbuotojas. Instrumentiškai buvo panaudota ir kritika NATO – dar devintajame dešimtmetyje D. Trumpas sakė, jog JAV neturi mokėti už kitų valstybių gynybą. Pakartojo tai ir šioje kampanijoje, pabrėždamas, jog sutaupyti milijardai galėtų tapti socialinių JAV problemų sprendimo raktu.

Apskritai D. Trumpas piešė tamsų Amerikos vaizdinį. Suvokdamas, jog turi skatinti pyktį dabartinės valdžios ir įprastos politikos atžvilgiu, jis kalbėjo apie kriminalinių gaujų siautėjimą, skurdą, Amerikos galios mažėjimą, nors visoms šioms tezėms yra rimtų faktinių kontrargumentų. D. Trumpui nebuvo svarbu pagrįsti savo minčių racionaliais argumentais – pakakdavo emocijų. Tos emocijos buvo tokios stiprios, jog net ir kaltinimai seksualiniu priekabiavimu, žeminanti retorika moterų, neįgalaus žurnalisto ar meksikiečių atžvilgiu, nublankdavo. Netgi pagyros Rusijos lyderiui Vladimirui Putinui, kuris yra be galo nepopuliarus Amerikoje, nenusmukdė jo reitingų.

Negalima ginčytis – D. Trumpas yra charizmatiška ir labai talentinga asmenybė, kuri tapo savotišku pranašu tiems, kurie yra nusivylę įprasta politika, dominuojančia neoliberalia ekonomikos tvarka, politkorektišku kalbėjimu. Tiesa, tokio pranašo, kuris vienintelis gali tai iš esmės pakeisti, įvaizdis išlieka paradoksalus pažvelgus į D. Trumpo gyvenimo ir politinį kelią.

Pakanka pasitelkti vieną pavyzdį – pirmojoje kalboje po pergalės rinkimuose jis žadėjo suteikti galimybę kiekvienam amerikiečiui. Bus statomi tiltai, mokyklos, keliai, JAV pakils iš pelenų, teigė būsimasis prezidentas. Bet neturėtume pamiršti, jog tai sako milijardierius, kuris kampanijos metu didžiavosi randantis būdų nemokėti federalinių mokesčių. Tų pačių mokesčių, kurie dešimtis metų būtų naudojami padėti „kasdieniam amerikiečiui“, apie kurį jis taip daug kalbėjo ir bandė atstovauti. Tų pačių mokesčių, už kuriuos statomi tiltai ar mokyklos.

Ne veltui D. Trumpas per visą kampaniją taip ir nesutiko paviešinti asmeninės mokesčių deklaracijos, nors jau kelis dešimtmečius tą sutartinai daro visi kandidatai. Beveik neabejojama, jog deklaracija būtų parodžiusi kelis dalykus: jog D. Trumpo turtas nėra toks didelis, kaip jis sako, jog D. Trumpas tikrai beveik nesumoka mokesčių, jog jis skiria itin mažai pinigų labdaringos veikloms.

Kaip ir minėta, D. Trumpas taip pat tikino esantis vienintele alternatyva korumpuotam elitui. Tuo taip pat galima suabejoti, mat pats D. Trumpas – ilgametis JAV elito narys, turėjęs tiesioginį santykį su aukščiausiais politikais. Ne veltui Billas ir H. Clintonai 2005 m. šypsojosi dalyvaudami trečiosiose D. Trumpo vestuvėse. Ne veltui jis aukojo didžiules sumas Clintonų fondui, kurį visą šią kampaniją kaltino korupcija – esą aukotojai turėjo išskirtinę prieigą prie sprendimų priėmėjų. Jis rėmė ir daugelį kitų politikų, tokiu būdu didindamas savo įtaką.

Galiausiai tie, kurie tiki pažadu, kad D. Trumpas išskirtinai rūpinsis „kasdieniu amerikiečiu“, turėtų nepamiršti fakto, kad jis pats turi dešimtis tūkstančių darbuotojų, kurių gyvenimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo jo sprendimų. Kai tekdavo juos priimti, D. Trumpas neslėpė vadovavęsis įprastais taip dažnai kritikuojamo verslo principais, todėl ir, pavyzdžiui, legalių ar nelegalių imigrantų, su kuriais būdamas kandidatu tikina kovosiąs, įdarbinimas nebūdavo problema.

Tad suabejoti, kiek D. Trumpas bus pasiryžęs savo skambius žodžius paversti praktiniais sprendimais, tikrai yra pagrindo. Bet jo rinkiminė retorika buvo efektyvi ir nemaža dalimi tą sąlygojo jo oponentė. H. Clinton problemos kone idealiai atitiko hiperbolizuotą D. Trumpo piešiamą paveikslą apie neskaidrų politinį elitą ir lyderius.

Iš tiesų, H. Clinton užima aukščiausias pozicija jau tris dešimtmečius. Ji žengė per visas pakopas nuo Arkanzaso valstijos pirmosios ledi iki valstybės sekretorės. Ji yra apkeliavusi visą pasaulį bei susitikusi su daugeliu lyderių, tarp jų – dukart viešėjusi Lietuvoje bei bendravusi su Dalia Grybauskaite. Bet to amerikiečiams šį kartą nepakako.

Ypatingai didele našta H. Clinton kampanijai tapo vadinamasis elektroninio pašto skandalas, kurio esmė – tai, jog būdama Valstybės sekretore H. Clinton naudojo ne saugų valstybinį elektroninio pašto serverį, o privatų. Kitaip tariant, ji sukėlė grėsmę valstybinio lygmens paslapčių nutekėjimui, nes elgėsi neatsakingai. Skandalas rutuliojosi ne vienerius metus, bet taip ir nepasibaigė iki pat rinkimų, mat Federalinis tyrimų biuras (FTB) likus 11 dienų atnaujino tyrimą, o likus dviem – jį vėl nutraukė.

Kitas pažeidžiamas aspektas buvo susijęs su Clintonų šeimos fondo veikla. Nors niekas neabejoja fondo indėliu į labdaringas veiklas bei tokias iniciatyvas, kaip kova su ŽIV, į viešumą iškilo faktų, jog tie, kas aukojo dideles sumas fondui, turėjo išskirtinę prieigą prie Clintonų šeimos net ir tuo metu, kai H. Clinton užėmė aukščiausius postus Vašingtone. Natūralu, jog tai leido daryti prielaidą, kad fondas buvo išnaudojamas kaip politinis įrankis, o ne tik parama skurstantiems.

Šie skandalai skandino H. Clinton šalyje, kur didžioji dalis respublikonų partijos rinkėjų yra nepatenkinti federalinės valdžios veikimu bei savo ekonomine situacija, ypač – po aštuonerių B. Obamos valdymo metų. D. Trumpas kone kiekviename susitikime su rinkėjais pabrėždavo, kad jie gali rinktis pažadus dalijančią ilgametę politikę, kuri yra susitepusi skandalais, arba jį – baltą popieriaus lapą, kuris viską pradėtų iš naujo.

Pavyzdžiui, vienoje paskutinių kalbų D. Trumpas sakė, jog „Balsas už H. Clinton atiduotų mūsų valdžią korupcijai, kyšininkams, neskaidriems draugų ryšiams, o tai – grėsmė mūsų konstitucinei sistemai.“ Daliai žmonių tokia retorika nustelbdavo anksčiau minėtas kontraversijas ar pasisakymus, dėl kurių D. Trumpas buvo kritikuojamas žiniasklaidoje. Juo labiau, kad H. Clinton taip ir nesugebėjo pakeisti savo, kaip ne iki galo atviros politikės, įvaizdžio.

Pati H. Clinton savo retorikoje bandė pabrėžti, jog D. Trumpas negali būti išrinktas prezidentu ir gauti teisės netgi panaudoti branduolinį ginklą, nes yra neprognozuojamas, pernelyg emocingas bei nesugebantis kalbėti rimtai. Dar daugiau – neišvengiantis skandalų, kurie skaldo visuomenę pagal rasę, lytį, etniškumą.

H. Clinton taip pat žadėjo tęstinumą ir piešė kur kas šviesesnį JAV vaizdą. Ji sakė, kad nedarbas yra mažiau nei 5 proc., o gyventojų pajamos auga. Ji kalbėjo, kad JAV yra galingiausia pasaulio valstybė, kai išsaugo tikėjimą kertinėmis laisvės, demokratijos idėjomis ir jomis neabejoja. Ji sakė, kad mažumos – afroamerikiečiai bei ispanakalbiai – yra integrali visuomenės dalis, kuri užtikrins ilgalaikį valstybės vystymąsi. Gerokai daugiau amerikiečių, ko gero, tiki tokiu vaizdiniu, nei ne. Bet jis nebuvo toks įkvepiantis, sakomas H. Clinton lūpomis.

Todėl ir turėjome situaciją, kai didžioji dalis H. Clinton rėmėjų sakė, kad balsuoja už ją, nes nemėgsta D. Trumpo. Tuo metu D. Trumpo rinkėjai pagrindine motyvacija nurodė neapykantą H. Clinton.

Visgi rinkiminės apklausos per visą kampaniją rodė, jog H. Clinton, nepaisant silpnybių, yra priekyje. Net ir D. Trumpo komandos vidiniai sociologiniai tyrimai dar likus dviem savaitėms iki rinkimų savo galimybes laimėti vertino 8 proc. Balsavimo išvakarėse šansai pagal D. Trumpo naudojamus statistinius modelius siekė tik 30 proc. Viešos duomenų analizės rodė panašius skaičius, kurie suponavo, jog H. Clinton, nors ir sunkiai, bet rinkimus turėtų laimėti.

Tad kas gi išrinko D. Trumpą? Visų pirma, vyrai – 53 proc. jų pasirinko D. Trumpą, tuo metu už H. Clinton balsavo tik 41 proc. Moterų tarpe rezultatas atvirkščias – 42 proc. už D. Trumpą, 54 proc. už H. Clinton. Tuo stebėtis nevertėtų atsižvelgiant į tai, jog D. Trumpo skandalai buvo susiję su moterimis.

Vertinant pajamas, skurdžiausi visuomenės sluoksniai rinkosi H. Clinton – tarp tų, kurių metinės pajamos siekia mažiau 50 tūkst. dolerių, ji aiškiai pranoko D. Trumpą. Tuo metu daugelis iš uždirbančiųjų daugiau, atidavė balsą už milijardierių.

Turbūt viena ryškiausių skirčių atsiveria nagrinėjant gyvenamąją vietą. Už D. Trumpą balsavo net 62 proc. kaimiškų vietovių ir šiek tiek daugiau nei už H. Clinton priemiesčių gyventojų. Tuo metu H. Clinton sutriuškino oponentą didžiuosiuose miestuose – 59 proc. prieš 35 proc. Tai rodo, jog D. Trumpo kalbėjimas apie pamirštą kasdienį amerikietį, kuris yra nusivylęs ekonomika bei globalizacija, pasiekė būtent tuos sluoksnius, kuriuos ir tikėjosi. Ir tokių žmonių, ko gero, buvo daugiau, nei tikėjosi daugelis analitikų.

Rinkėjų amžius taip pat iliustratyvus – kuo jaunesnis rinkėjas, tuo didesnė tikimybė, kad jis rinkosi H. Clinton. Tad ji geriausiai pasirodė tarp tų, kuriems 18–29 metai, bet vyresniųjų balsai tą pranašumą nusvėrė. Vertinant išsilavinimą, H. Clinton dominavo koledžą baigusiųjų tarpe (52 proc. - 44 proc.), tuo metu D. Trumpas tokiu pat santykiu nugalėjo tarp neturinčiųjų koledžo baigimo diplomo.

H. Clinton taip pat tikėjosi, kad jai persvarą suteiks mažumų – afroamerikiečių bei ispanakalbių – rinkėjų balsai. Juo labiau, kad skandalai, į kuriuos buvo įsivėlęs D. Trumpas, buvo susijęs su šiomis rinkėjų grupėmis. Tačiau skaičiai rodo, kad čia H. Clinton nesužibėjo: žinoma, ji aiškiai dominavo afroamerikiečių tarpe, kur D. Trumpas gavo vos 8 proc. balsų, bet tai net geresnis rezultatas, nei nuosaikaus respublikonų kandidato 2012 m. Mitto Romney rinkimuose prieš B. Obamą. Ispanakalbių tarpe situacija panaši: D. Trumpas surinko nedaug, tik 29 proc., bet tai pranoko M. Romney skaičius. Tad akivaizdu, jog jis nebuvo pasmerktas ir tarp tų, iš kurių nevengė pasišaipyti.

Beje, įdomu tai, kad 18 proc. D. Trumpo rinkėjų pripažino, jog jis neturi tinkamos kvalifikacijos būti šalies vadovu. Dar 20 proc. abejojo jo temperamentu. Būtent tai jiems ir bandė pasakyti H. Clinton, tikėdamasi, kad šie argumentai sustabdys balsavimą D. Trumpo naudai. Nepaisant to, tą teigę rinkėjai visgi atidavė balsą už milijardierių.

Tad neturėtume daryti klaidos ir manyti, kad D. Trumpo rinkėjai – vien neišsilavinę ir skurdūs gyventojai. Anaiptol. Skaičiai parodė, jog H. Clinton pranašumas koledžo išsilavinimą turinčių rinkėjų tarpe yra labai nedidelis. D. Trumpo rinkėjų pajamų vidurkis – aukštesnis nei bendras valstybėje. Tad tai – gerokai platesnis fenomenas, kuris, nepaisant rinkimų baigties, turės stiprų efektą ir ateityje.

Bet kuriuo atveju turime situaciją, kai abejonės pasaulio tvarka, susiklosčiusia po Šaltojo karo pabaigos, yra pasiekusios dar neregėtą lygį. D. Trumpas savo retorikoje palietė tiek kultūrinį aspektą, gąsdindamas amerikiečius nesibaigiančia ir grėsmę keliančia imigracija, tiek ekonominį, svarstydamas, jog dominuojanti laisva prekyba bei globali ekonomika yra netinkama.

Nors jis perrašė daug nerašytų taisyklių – kritikavo didžiules visuomenės grupes, laidžiojo seksistines pastabas, vėlėsi į vieną skandalą po kito – jo politinės kaitos vizija įkvėpė daugiau, nei išgąsdino. D. Trumpo fenomenas bei kalbėjimas turi panašumų su Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos šalininkais, taip pat įvairių kraštutinių partijų Vakarų Europoje stiprėjimu. Tai rodo, jog augantis pasipriešinimas tradiciniam elitui įgauna naujas formas bei realią politinę galią, o tai turės pasekmių ir Lietuvai, ypač žinant, kad kitais metais vyks parlamento rinkimai Vokietijoje, o Prancūzija rinks prezidentą. Abejose šalyse stiprėja politinės jėgos, kalbančios panašiai, kaip D. Trumpas.

Vertėtų pasvarstyti, ko galėtume tikėtis ateityje, ypač mums reikšmingoje užsienio politikos srityje. Juk Amerika – tai trys ketvirtadaliai NATO, o NATO – mūsų saugumo garantas, tad esame labai priklausomi nuo politinių tendencijų svarbiausio savo sąjungininko politinėje sistemoje.

Čia, kaip ir daugelyje kitų sričių, D. Trumpas stokoja apibrėžtumo. Per visą kampanijos laikotarpį apie užsienio politikos klausimus, juo labiau mūsų regioną, buvo kalbama labai mažai. Bet tie keli pasisakymai sukėlė tikrą audrą: D. Trumpas teigė, jog NATO yra pasenusi organizacija, o tokią frazę ne kartą esame girdėję iš Rusijos lyderių. Be to, jis gyrė Vladimirą Putiną, kurį vadino rimtesniu lyderiu nei B. Obama.

Nors tai nedžiugina, vargu, ar galime šiuos žodžius laikyti būsimosios administracijos užsienio politikos gairėmis. Vienintelis motyvas, kuris iš esmės nekito – nenuspėjamumas. Net ir pats D. Trumpas sakė, kad jo vadovaujama Amerika turi būti tokia, kurią sunku prognozuoti, tuomet esą ji bus galinga. Todėl ir užsienio politikoje pasirinkimų spektras yra labai platus: jis gali kelti nerimą skatindamas Amerikos izoliaciją nuo Europos problemų bei atsitraukdamas į šalies vidaus politikos problemų sprendimą, bet gali tapti ir tokiu, kuris kaip niekada sustiprins Baltijos valstybių saugumą, pavyzdžiui, atsiųsdamas į regioną daugiau amerikiečių karių.

Kitaip tariant, turime didžiulį neapibrėžtumą, kuris, ko gero, nėra siekiamybė, ypač dabartinių geopolitinių aplinkybių kontekste. Visą tai tik didina faktas, jog D. Trumpas, priešingai nei kiti kandidatai, iki šiol yra suteikęs labai mažai žinių apie tai, kokie asmenys bei ekspertai sups jį Baltuosiuose rūmuose. Kitaip tariant, kas bus jo patarėjai nacionalinio saugumo, Rusijos, NATO klausimais. Tai – be galo svarbu, mat kai kuriuos sprendimus, ypač iškilus krizėms ar provokacijoms, prezidentui tenka priminti žaibiškai, pasitarus tik su artimiausios aplinkos žmonėmis. Tad šiuo atveju argumentas, kad Amerikoje yra ir kitos institucijos, neleisiančios pasikeisti politikos balansui net ir D. Trumpo prezidentavimo metu, yra teisingas tik iš dalies.

H. Clinton savo pralaimėjimo kalboje pasakė puikiai – D. Trumpui turi būti suteiktas šansas. Jis tam turi teisėtą mandatą. Tikėkimės geriausio ir mes, nes JAV yra bei liks mūsų nepakeičiamu partneriu.