– Šiuo metu Makedoniją tikriausiai galima laikyti karščiausiu tašku Balkanuose. Kokią konflikto atomazgą prognozuojate?

– Politinis sutarimas šiuo metu galimas tik tada, jei abi pusės ras bendrą kalbą. Tačiau tai mažai tikėtina,  ypač prisiminus išpuolį praėjusią savaitę parlamente, per kurį buvo sužeista 120 žmonių. 

– Nacionalistinės grupės, nepritariančios koalicijai, reikalauja dar vienų rinkimų. Tačiau jei kelios etninių albanų partijos gavo daug balsų, tikėtina, kad jie patektų į daugumą ir po kitų rinkimų ir situacija vėl būtų tokia pati.

– Taip. Pasipriešinimas kyla dėl to, kad šiuo metu etninių albanų partija yra koalicijos kūrėja. Šiuo metu apklausos rodo, kad  jei įvyktų dar vieni rinkimai, juos laimėtų nacionalistinė partija. Vis dėlto tokie rinkimai nebūtų demokratiški, nes jiems vykti nėra pagrindo. 

Galima teigti, kad šis konfliktas vyksta etniniu pagrindu. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad tai tik vienas viso griūvančios Makedonijos demokratijos paveikslo sluoksnis. Įdomu tai, kad visai neseniai Makedonija kaip tik buvo vienintelė Balkanų šalis, kurioje įtampa tarp etninių grupių nebuvo ryški, palyginti su kaimyninėmis valstybėmis.

Nors ir Makedonijoje dar buvo galima jausti Kosovo karo padarinių, 2001 m. buvo susidūrimų, bet Makedonijoje kurį laiką tarp etninių albanų ir makedonų daugumos buvo ramu, ir prie to galėjo prisidėti narystės derybos su Europos Sąjunga. Makedonija buvo tarsi įpareigota. Tačiau dabartinė įtampa kelia nerimą.

– Ar dabartinė situacija rodo, kad Makedonija yra toli nuo narystės ES?

– Taip. ES sėkmingai tarpininkavo per 2015 m. masinius protestus. Ir kurį laiką derybos su Makedonija dėl narystės buvo pavyzdinės, palyginti su kitomis Balkanų šalimis. Tačiau dabar atrodo, kad Bendrijos derybininkai per ilgai užtruko su Makedonijos politikais kalbėdamiesi demokratijos klausimu. Nors makedonų politikai jau pradėjo vartoti tokius terminus, kaip demokratija, įstatymo galia, žmogaus teisės, tačiau tai  lieka tik žodžiais.

ES dabar tikrai užstrigo su Makedonija, ir tai nieko gero nereiškia kitoms Balkanų šalims, kurios narystę sieja su geresne ekonomine padėtimi ir demokratija. Nors ES ir rūpi Balkanų  integracija, akivaizdu, kad nepakankamai, ir tai dabar labai ryškiai galime matyti Makedonijoje. Atrodo, kad šalies politikai supranta, kad narystės perspektyvos labai tolimos, ir jiems tai tapo nebesvarbu, jie susikoncentravo į savo politines rietenas.

– Vis dėlto Makedonija tikrai nėra vienintelė Balkanų šalis, kur yra įtampų. Heidelbergo tarptautinių konfliktų instituto duomenimis, praėjusiais metais buvo 18 konfliktinių situacijų. Ar tai įprastas skaičius?

– Didžioji dalis konfliktų buvo nesmurtiniai, smurtinių buvo tik du. Tai opozicijos ir vyriausybės susidūrimai  Makedonijoje. Taip pat Kosove tarp vyriausybės ir opozicijos. O tokio masto karinių konfliktų, kaip 1990 m., be abejo, nebuvo.

Nors ne vienas pasakytų, kad skaičius 18 yra vidutiniškai nedidelis, o konfliktinės situacijos nebuvo didelio masto, sunerimti vis dėlto verta. Nors karinių konfliktų nebėra, tačiau įtampos vis dar išlieka, o didžiausios yra etniniuose regionuose. Kai kurios situacijos tęsiasi daugiau nei dešimtmetį ir kol kas nėra prošvaisčių, kad jos galėtų tiesiog nurimti, nes jų niekas iš esmės ir nesprendžia.

Etninė struktūra, prasta ekonominė padėtis, miglota politinė ateitis vyrauja visose šiose Balkanų šalyse, kur stebime įtampas. Šalis sieja aukštas jaunimo nedarbas, plačiai paplitusi korupcija, pilietinės visuomenės nebuvimas, byranti demokratija ir t. t. Makedonija yra puikus viso to pavyzdys. Tokios aklavietę pasiekusios konfliktinės situacijos gali suveikti kaip degtukas ir dar didesnė įtampa gali pasklisti po visą regioną, kur etniniai nesutarimai dešimtmečiais tapdavo didelių konfliktų priežastimi.

– Taigi vis dėlto pagrindinės – etninės problemos?

– Kai turime prastą ekonominę padėtį, politinio elito nebuvimą, nedarbą ir kitas problemas, kai šalies gyventojai tiesiog nemato šalies ateities, visa tai sudaro puikias sąlygas į paviršių iškilti etninei neapykantai ir nesutarimams. Taigi etniniai nesutarimai yra labiau visapusiško nestabilumo šalyse pasekmė.

– Kaip prie konfliktinių situacijų sprendimų gali prisidėti tarptautiniai derybininkai?

– Makedonijoje jie tikrai galėtų padėti. Jau minėjau apie tai, ką ES yra padariusi. Kokie kiti derybininkai galėtų padėti spręsti problemas? Kaip įprastai, šiame regione ir Rusija siekia įtakos. Stipriausi ryšiai Rusiją sieja su Serbija. Kitose šalyse  Rusija suvokiama kaip pavojus politinei nepriklausomybei. Pavyzdžiui, Juodkalnija kaltina Kremlių organizavus nepavykusį perversmą vasario mėnesį.

Kosovas jau kurį laiką turi JAV paramą, bet į Baltuosius rūmus atėjus Donaldo Trumpo administracijai kol kas neaišku, kokį dėmesį ji skirs Kosovui ir kitoms Balkanų šalims. Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Kosove aktyviai veikia kitos tarptautinės organizacijos. Tačiau ES misija EULEX Kosove taip pat yra kaltinama aukšto lygio korupcija, ir tai pakirto pasitikėjimą tarptautinėmis organizacijomis regione.

Mano nuomone, laikas, per kurį tarptautinė bendruomenė gali suteikti derybų pagalbą, labai greitai senka. Jei tarptautinė bendruomenė iš tikrųjų nori padėti, ji turi veikti skubiai. Turi būti sukurta vizija, kaip šios šalys gali toliau veikti. Regione vis dar yra atsiskyrimo nuotaikų, stiprėja islamo ekstremistai, į šalis, ypač Bosniją, grįžta apmokyti „Islamo valstybės“ kovotojai.

Artimiausiu metu turi būti sprendžiama, kaip pagerinti ekonominę padėtį ir mažinti didžiulį jaunimo nedarbą. Jei problemos nebus sprendžiamos, krizė tik gilės.