Mano mažasis Paryžius be Džokondos šypsenos

Žmonės linkę legendomis apipinti ir asmenybes, ir miestus. Paskui juos garbinti, fotografuoti, prašyti autografų. Daugelis svajoja paprašyti autografo ir iš jo didenybės Paryžiaus. Vieni į jį vyksta įkvėpti romantiško įvaizdžio, kiti bando dirbtinai paneigti šio meilės miesto trauką. „Važiuoju į Paryžių nusispjauti nuo Eifelio bokšto...“- ne kartą teko girdėti posakį, išreiškiantį tariamą abejingumą gražiajai Prancūzijos sostinei.

„Čyz“ objektyvui

Tačiau nusispjauti nuo Paryžiaus simbolio - Eifelio bokšto – nėra taip lengva. Kad pasiektumei jo viršūnę, reikia įveikti net 1652 laiptelius. Tai – vienas aukščiausių pasaulio statinių. Kadaise jo konstrukcijai sutvirtinti prireikė net 2,5 mln. kniedžių.

Eifelio bokšto magijos nesumenkina kaina. Čia iki vėlyvo vakaro, kai bokštas nušvinta įstabia iliuminacija, pilna žmonių iš viso pasaulio. Jie pasirengę už III aukštą atiduoti 10,7, už II – 7,5, už I – 4.1 euro.

Kad pasiekčiau šį lenkų kilmės inžinieriaus Dižono Gustavo Eifelio 1889 metais sukonstruotą monstrą, pėstute nuo Notr Damo katedros palei Senos krantinę sukoriau ne vieną kilometrą. Tačiau kepurnėtis į bokštą nepasiryžau. Dėl ilgos eilės, kurioje laukti būtų tekę mažiausiai porą valandų, o laiko pasižvalgyti po Prancūzijos sostinę turėjau nedaug. Tik pasižiūrėjau užvertusi galvą. Ir nusifotografavau, mintyse pasišaipiusi iš savęs, kad pasidaviau visuotinei manijai, ir gana lengvai įsiliejau į „minoltomis“, „kenonais“ pasaulį fiksuojančių turistų gretas. „Čyz“,- tariau senos „muilinės“ objektyvui. Aplink slampinėjantys japonų turistai suokalbiškai šypsojosi ir pritariamai linksėjo: suprask, Eifelio bokštas nuotraukoje – geras pasirinkimas...

Kavinių teatras

Taigi nuo Eifelio bokšto nusispjauti nepavyko. Kaip ir ant paties Paryžiaus, prieš 2000 metų įsikūrusio prie Senos, Citi saloje. Kad ir kaip ironiškai žvelgčiau į turistais paplūdusias „šventąsias“ Paryžiaus vietas - Notr Damo katedrą, Luvrą, Eifelio bokštą, Triumfo arką - šis miestas įvilioja atvykėlį tarsi voras savo auką ir apsvaigina nenusakomu žavesiu, tikrai netelpančiu į įstabiausius atvirukus, suvenyrinių Eifelio bokštų ažūrą, įvairių pasaulio tautų kvapų pritvinkusias gatveles, visus turistinius ir subjektyvius pasakojimus bei legendas, kuriais greičiausiai pelnytai apdovanota ši turistų Meka.

Turizmo agentūroms būčiau nedėkinga turistė. Nemėgstu fasadinio miesto. Atkakliai išvengiu muziejų, nors viduje kirba šioks toks visuotinės opinijos suformuotas kirminas: būti tokiame mieste, nesiveržti pamatyti Džokondos šypsenos ir kitų chrestomatinių vertybių... Atradau Invalidų rūmus, tačiau vietoje to, kad nusilenkčiau Napoleonui, kurio karstą priglobė muziejus, pasišoviau išgerti ekspreso kavos už 2 eurus šalia esančioje kavinukėje. Masino galimybė tarti keletą žodžių prancūziškai, paspoksoti į žmones. Paryžiaus kainomis 2 eurai – baisiai menka suma. Pačiame centre, su vaizdu į Seną ar gatvę gali sumokėti ir kelis kartus daugiau. Beje, stebėjausi keistu paryžiečių (nors sako, kad vasarą paryžiečių Paryžiuje nerasi) įpročiu: sėdėti lauko kavinėje tarsi teatre. Kėdės su staliukais atsuktos į gatvę, o praeidamas pro tokią kavinukę jautiesi tarsi koks iš visų pusių nužiūrinėjamas eksponatas.

Sodai ant stogų

Paryžiaus centras nutįsęs palei Seną, kur gyvenimas verda dieną ir naktį. Senos „arterija“ – suvenyrų pardavėjų, menininkų priebėga. Eidamas šaligatviu palei kairę Senos krantinę, aptinki gausybę miniprekybos taškų, kuriuose gali įsigyti mažų suvenyrinių „eifeliukų“, atvirukų su Paryžiaus vaizdais, prancūziškos muzikos kompaktinių diskų, senų plokštelių, knygų. Senoje plaukioja daugybė laivų, kuriuose tarsi vaikai krykštauja turistai, groja orkestrai, žaliuoja sodai.

Senos krantinės karščiu tvoskiančiame mieste – puiki vieta krosui. Teko matyti itin daug sportuojančių žmonių, kurie gatvės triukšmą ignoruoja užsidėję ausines. Krantinėmis tarsi vėjas praūžia ir būriai riedutininkų. Įstrigo puikiai sutvarkyti dviračių takai. Tai ne kaip Klaipėdoje – vos matomomis raudonomis juostomis pažymėtos zonos, o šalia šaligatvio ir gatvės įrengti stacionarūs, borteliais atskirti (kad neįvėžlintų koks užsimiršęs pėstysis ar automobilis) takai. Juose dviratininkai jaučiasi visiškai saugūs. Karščio nutvilkytas miestas nėra gaivi žalumos oazė. Medžių lapai rudi, geltoni, krenta ir priminė veik rudenį, o ne vidurvasarį. Tačiau žalumos stoką kompensuoja net ant aukštų namų stogų užveisti gėlynai, žaliuojantys sodai.

Teisūs tie, kurie Paryžių vadina laisvės miestu. Galbūt iš dalies taip atrodo dėl begalinės erdvės pojūčio. Miestas ištįsęs, nesusigrūdęs, nors, tiesa, senamiesčio gatvelėse ir pakankamai ankšta: saldaininiai namukai, regis, prilipę vienas prie kito. Čia gali rasti visko: arabų, turkų, indų, korėjiečių ir kitų pasaulio tautų pėdsakų. Mažytės jaukios parduotuvėlės pilnos masinančių piniginę ištuštinti smulkmenų; kavinukės, restoranai – į juos gatvėse vilioja nacionaliniais drabužiais apsirėdę „šaukliai“.

Paryžius nuo tilto

Lankantis „šventąsias“ vietas turistas aptiks daug žalių pievelių, ant kurių be skrupulų sugulę, susėdę žmonės užkandžiauja, skaito knygas ir net glamonėjasi. Mintyse permąsčiau, ar rasčiau Klaipėdoje bent vieną saugią pievelę, kurioje galėčiau be baimės prigulti, neaptikusi šunelių pėdsakų... O ir prigulusi turbūt atrodytumei mažumėlę keistokai. Nors, regis, kas čia tokio? Paryžiečių laisvas gyvenimo stilius ir mąstymo liberalumas pasireiškia net jų požiūryje į šviesoforus. Jiems nė motais, kad dega raudona šviesa – pėdina, ir tiek. Regis, čia žmonių nevaržo ir protokolo reglamentai. Dviračiais, motoroleriais masiškai važiuoja ne tik pramogauti išsiruošęs jaunimas, bet ir solidžiai atrodantys kostiumuoti vyrai, damos, pasidabinusios dailiomis sukniomis. Taip paprastai jie traukia iš darbų namo. Tiesa, automobilių prikimštose gatvėse labai populiarūs ir autobusai, metro. Vienkartinis bilietas jais – maždaug 1,3 euro. Tačiau perkant bilietą metro, kaip ir Lietuvoje, gali jo negauti, jeigu neturėsi lygiai tiek pinigų, kiek reikia: pardavėjas gali be skrupulų atrėžti, kad neturi grąžos ir liepti pinigus išsikeisti.

Taip jau atsitiko, kad prieš kelionę teko matyti televizijos laidą, kurioje 10 metų Paryžiuje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis pasakojo apie savo ir paryžiečių mėgstamas vietas, kurios paprastai turistų nedomina. Labai norėjau atrasti turbūt vienintelį medinį tiltą per Seną, pavadintą meno ir menininkų tiltu. Radau. Puiki vieta, jeigu nori pamatyti naktinį Paryžių, ištirpti jaukioje nepažįstamų, tačiau labai draugiškai nusiteikusių žmonių kompanijoje. Susėdę tiesiog ant medinio tilto, po kuriuo plaukia įvairiomis spalvomis žaižaruojantys turistų prikimšti laivai, iki vėlyvos nakties čia laiką leidžia įvairaus amžiaus, išsilavinimo, odos, tautybių žmonės.

„Pont de l‘Art“ medinis tiltas alsuoja laisve. Vėsa ir prietema nusileidžia ant miesto. Sušvinta gatvių žibintų girliandos. Niekas niekur neskuba. Gurkšnoja vyną, užkandžiauja, plepa, susipažįsta, bučiuojasi...