Miestas ant Dunojaus krantų

Budapeštas, išsidėstęs abipus Dunojaus, kuris jau nebe žydras kaip Johano Štrauso laikais, o purvinai pilkas, yra puikus XIX amžiaus vidurio Europos ekonominio pakilimo ir praradimų įrodymas.

Miestas iškilo kaip vengrų didikų atskirumo nuo Vienos ir Habsburgų karūnos rezultatas, kai 1872 metais elegantiškos ir didingos Budos, industrinio Pešto ir provincialaus Obudos, kuriame yra išlikusios II amžiaus romėnų Akviniko gyvenvietės griuvėsiai, miestai susijungė į vieną. Budapešto gyventojai turi posakį, apibūdinantį gyventojo turtinį ir socialinį statusą: „Dirbti Pešte, o gyventi Budoje.“

Miestas garsus savo kavinėmis, skverais, tiltais, neogotikiniu Parlamento pastatu ir pirtimis. Tai - vienintelė sostinė pasaulyje, kuri turi daugiau kaip 80 terminių šulinių ir šaltinių.

1881 metais miestiečiams gimė idėja pastatyti paminklą Vengrijos valstybės tūkstantmečiui, kai Vengrijoje apsigyveno Arpado vadovaujamos vengrų klajoklių gentys. Arpadas sėdi ant žirgo, apsuptas šešių barbariškų genčių vadų.

Už jo - 36 metrų aukščio obeliskas, ant kurio stovi arkangelas Gabrielius, vienoje rankoje laikantis vengrų karaliaus karūną, o kitoje - apaštališką kryžių, kurį susapnavo pirmasis vengrų karalius Steponas, nutaręs po to apkrikštyti vengrus. Šv. Stepono karūna yra svarbiausias nacionalinio muziejaus eksponatas, kuris simbolizuoja vengrų pastovumą. Šią karūną tūkstantį metų nešiojo visi vengrų valdovai. Ir nors ji buvo ne kartą dingusi, visada stebuklingai atsirasdavo.

Prieš karą ant Gelerto kalno buvo pastatytas monumentas aviakatastrofoje žuvusiam diktatoriaus Horčio sūnui – moteris, laikanti rankose propelerį. Atėjus komunistams, propeleris buvo pakeistas palmių šaka, pastatyti papildomi monumentai, simbolizuojantys pergalę prieš fašizmą. Po komunizmo žlugimo naujas užrašas skelbia, jog šis paminklas skirtas visiems žuvusiems už Vengrijos laisvę.

Mieste pagausėjo pagarbos ženklų kitų tautų kultūriniams reliktams ir šventoms vietoms. Budoje su Turkijos pagalba atstatytas „Rožių tėvo“, XVI a. šventojo dervišo Gul Babos mauzoliejus. Jį laidojant Budapešte, karstą nešė turkų sultonas Suleimanas Puikusis.

Švenčiausias vengrų simbolis – Budapešto bazilikoje saugoma Vengrijos karaliaus šventojo Stepono plaštaka, kurią apšviestą galima pamatyti tik įmetus 100 forintų.

Kaip ir Lietuvoje 1930 metais, kai sukako 500 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties, ir jo paveikslas iškilmingai keliavo po Lietuvą, taip ir Vengrijoje 1938 metais, kai sukako 1000 metų nuo šv. Stepono mirties, jo plaštaka paauksuotu vagonu buvo vežiojama po Vengrijos miestus ir kaimus.

Su lietuviais vengrus jungia ne tik katalikybė ir gražių moterų gausa miestų gatvėse, bet ir tai, kad čia savižudybių procentas yra vienas didžiausių pasaulyje.

Kavinių kultūra

Jos buvo vadinamos vidurio Europos dvasiniais centrais – kavinės, kavos namai, konditerijos. “Havelka” Vienoje, “Slavia” Prahoje ir “New York” Budapešte.

Jos buvo tarsi antrieji namai daugeliui žymių meno, kultūros ir politikos veikėjų. Jose virė kūrybiniai ir politiniai ginčai, intrigos, sąmokslai, buvo mezgami revoliucijų planai. Iki Antrojo pasaulinio karo mieste buvo apie 600 kavinių, kuriose žmonės neskubėdami sėdėdavo prie stiprios juodos itališkos espreso kavos puodelio.

“Pivax” kavinė tapo 1848 metų revoliucijos įkvėpimo vieta. Dailininkai, meno kolekcionieriai ir architektai turėdavo specialius staliukus egzotiškoje “Japan K