Jis mano, kad naujieji migrantai išnaudoja danų taip vertinamą socialinės gerovės sistemą, tačiau patys nesugeba prisitaikyti prie šalies tradicijų. „Juos tiesiog reikia išspirti, – sako vyriškis ir stipriai spiria į įsivaizduojamą taikinį. – Tie musulmonai laikosi savo tradicijų, tačiau mes juk turime savo taisykles, kurių turi laikytis visi.“

Danijos visuomenė remiasi socialiniu susitarimu, kad gyventojai daug dirba ir sąžiningai moka mokesčius, o už tai gauna atlyginimus ir socialines išmokas, kurie yra vieni didžiausių pasaulyje. Atvykėliai privalo greitai išmokti danų kalbą ir prisitaikyti prie vietinių normų, tokių kaip sodų priežiūra ir susisiekimas dviračiu.

Šalis su imigrantais mažai susidūrė iki 1967 m., kai iš Turkijos, Pakistano ir tuometinės Jugoslavijos pradėti kviesti pirmieji uždarbiautojai. Absoliuti dauguma iš 5,7 milijono šalies gyventojų yra gimę Danijoje, nors šiandien ta procentinė dalis sumažėjo iki 88 proc., palyginti su 97 proc. 1980 m.

Garsaus danų istoriko Bo Lidegaardo teigimu, danai pripažįsta, kad šiandien Danija yra daugiatautė visuomenė, tačiau kartu tvirtai mano, kad jų šalis nėra ir niekada neturėtų tapti daugiakultūre visuomene.

Pastarasis migrantų srautas į Daniją nė iš tolo neprilygsta tam, su kuo susidūrė Vokietija arba Švedija, kurios atitinkamai priėmė milijoną ir 163 000 migrantų. Tačiau šios stabilios ir daugmaž vienalytės šalies gyventojus šokiravo tai, kad viskas įvyko taip greitai. Centro dešinės vyriausybė parėmė griežtas priemones prieš migrantus, visuomenėje smarkiai padaugėjo neapykantos apraiškų, o prieš imigrantus kovojanti Danijos liaudies partijos frakcija šalies parlamente dabar yra antra pagal dydį.

Visuomenėje kilo įtampa tarp tų danų, kurie vis dar yra pasirengę priimti atvykėlius, ir vis daugiau paramos susilaukiančių dešiniųjų, kurie nori išvyti visus musulmonus ir atsiriboti nuo Europos. Buvęs banko darbuotojas J. Christensenas remia pasigirstančius pasiūlymus, kad šalis, sekdama Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, turėtų išstoti iš Europos Sąjungos.

Be to, aštriai diskutuojama dėl to, ar trintį tikrai lemia dosnios Danijoje mokamos socialinės išmokos arba su imigrantais neretai siejama teroristinė grėsmė, ar vis dėlto taip pasireiškia žmonėse giliai tūnojęs rasinis priešiškumas.

Analitikai teigia, kad visuomenė beveik neprieštaravo, kai 2014 m. į Daniją atvyko 5000 lenkų ir 3300 amerikiečių, tačiau, į šalį per dvejus metus atvykus beveik 16000 prieglobsčio prašytojų iš Sirijos, kilo pasipiktinimo banga.

Nepatenkinti gyventojai skundžiasi, kad atvykėliai neskuba mokytis danų kalbos, nors Imigracijos ministerija neseniai pranešė, kad 72 procentai iš jų išlaikė privalomą kalbos egzaminą. Kai kurių danų nepasitenkinimą lemia etniniai getai – apie 30 procentų naujų imigrantų gyvena didžiausiuose šalies miestuose Orhuse ir Kopenhagoje, kur tarp šviesiaplaukių ir mėlynakių danų minios išsiskiria musulmonai tradiciniais drabužiais ir apdarais.

Tikriausiai pagrindinis ir didžiausias susirūpinimą keliantis klausimas yra tai, kad migrantai yra ekonominė našta šaliai. 2014 m. darbą turėjo 48 procentai 16–64 metų amžiaus migrantų, atvykusių iš ne Vakarų šalių, palyginti su 74 procentais danų.

„Suvokti skirtumus – ne rasizmas“

Danija – tik viena iš daugelio Europos šalių, kurias užplūdo migrantai tuo metu, kai per žemyną nuvilnijo islamo ekstremistų surengtų teroro išpuolių banga. Neseniai surengto tyrimo duomenimis, bent pusė gyventojų aštuoniose iš 10 tyrimo šalių teigė, kad dėl atvykstančių pabėgėlių teroro išpuolių tikimybė išauga.

Visa ta verčia iš naujo įvertinti pokaryje suformuluotą vieningos Europos be sienų idėją. Tikrovė yra tokia, kad Makedonija, Vengrija ir Slovėnija apsitvėrė sienas, Danija įvedė tapatybės kontrolę pasienyje su Vokietija, o Švedija pirmą kartą nuo 1958 m. ėmė reikalauti, kad į šalį įvažiuojantys danai rodytų tapatybės dokumentus.

Daugelis analitikų netikėtą britų sprendimą išstoti iš Europos Sąjungos įvertino kaip britų, ypač anglų, pasipiktinimo gestą dėl to, kad didėjanti tautinė įvairovė palaipsniui ardo šalies tapatybę. Vėl atgijo diskusijos dėl to, ar tam tikri islamiški drabužiai, tokie kaip nikabai arba burkiniai, kaip vadinami visą kūną dengiantys maudymosi kostiumai, yra suderinami su Vakarų šalių vertybėmis.

Praėjusiais metais arabiškuose laikraščiuose pasirodė Danijos valdžios skelbimų, kuriuose atkreipiamas dėmesys į naująsias šalyje taikomas griežtas politikos priemones ir kuriais tarsi teigiama: „Nevažiuokite čia“.

Danų antropologė Birgitte Romme Larsen, tyrinėjanti kaimo vietovėse gyvenančius pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus, kaip pavyzdį pateikė pabėgėlį iš Afrikos, kuris nesuvokė, kad užtrauktos užuolaidos dienos metu vietos gyventojams atrodo įtartinai. Kitiems atvykėliams nė į galvą neatėjo, kad susibūrimai ir garsūs pokalbiai maisto prekių parduotuvėlėse danams gali pasirodyti nepriimtini.

„Visų tų numanomų lūkesčių nesurašysi į migrantams skirtą integracijos aplanką,“ – sako B. R. Larsen.

Kitokios spalvos danas

Mokslininkas Sherifas Sulaimanas, kuris iš Egipto į Daniją atvyko prieš aštuonerius metus, teigia, kad musulmonai turėtų ne užsidaryti getuose, o būti pasirengę bendrauti.

2014 m. duris atvėrusio islamo kultūros centro vadovas kviečia danus užkąsti ir dalyvauti kasmet organizuojamos santarvės savaitės renginiuose. S. Sulaimanas pasiekė, kad mečetės komplekso architektūros stilius ir baldai būtų skandinaviški ir kad komplekso konferencijų salė būtų išnuomojama vietinės bažnyčios rengiamiems susitikimams.

„Mes turėtume būti tokie pat skaidrūs, kaip stiklas, – sako jis, rodydamas į langą. – Jei vadovaujamės šalyje galiojančiomis taisyklėmis, mes esame danų visuomenės dalis.“