Mesutas Mahmudas svajojo apie gyvenimą Vokietijoje, Prancūzijoje ar Švedijoje. Tačiau dabar, Graikijoje kaip pabėgėlis praleidęs keturis mėnesius, jis nori tik vieno – ištrūkti iš Europos.

Mahmudas šliaužia tarp nendrių ir krūmokšnių Graikijos ir Turkijos pasienyje, uodai kanda į veidą, prakaitas varva nuo kaktos. Jo rankos apdraskytos spyglių, batai aplipę purvu.

Sutemus 37 metų Mahmudas, vedamas migrantų gabentojo iš Tuniso, pabėgiais pradėjo kelionę iš Graikijos pasienyje esančio Orestiados miesto geležinkelio stoties Turkijos link kartu su 23 metų seserimi Selma ir 11-mečiu broliu Yilmazu. Miesto pakraštyje jie išsuko į lauką, griovyje pasislėpė nuo Graikijos policijos pareigūnų, po to ėmė brautis per klampynę.

Dabar Mahmudas gali girdėti, kaip šniokščia Graikiją ir Turkiją skirianti Evro upė. Savo išmaniuoju jis pasišviečia kelią, kartu sugriebdamas sesers ranką. „Selma, laikykis, – sako jis. – Jau netoli. Mes beveik Turkijoje.“

Kasdien nelegaliai į Turkiją grįžta 30–40 pabėgėlių

Gana ilgai pabėgėlių srautas buvo vienakryptis – iš Turkijos per Graikiją ir Balkanus į Vidurio ir Šiaurės Europą. Tačiau, kai Europos Sąjungos valstybės viena po kitos uždarė sienas, daugelis migrantų įstrigo pusiaukelėje. Graikijoje beveik 60 000 prieglobsčio prašytojų laukia galimybės keliauti šiauriau. Kai kurie iš jų, nusivylę ir praradę bet kokią viltį, jau grįžta į Turkiją.

Pabėgėlių pastangos grįžti atspindi Europos prieglobsčio politikos nesėkmę. Tiems, kas įstrigo Graikijoje, ES nesuteikė tinkamos apsaugos. Nusprendusieji grįžti į Turkiją pasikliauna žmonių gabentojais, nes neturi galimybės ten nuvykti teisėtai.

Kaip rašo „Spiegel“, Graikijos policijos pareigūnų skaičiavimais, kasdien per Evro upę į Turkiją grįžta 30–40 pabėgėlių. Daugelis iš jų yra Vokietijoje atsidūrę vyrai iš Sirijos, kurių žmonoms ir vaikams nebuvo leista prie jų prisijungti. Ne taip seniai Vokietijos valdžia sugriežtino sąlygas, taikomas pabėgėliams, kurie nori atsigabenti savo šeimas.

Aleksandrupolio stotis vėl tampa tranzitiniu punktu

Pagal susitarimą su Ankara Europos Sąjunga migrantus iš Graikijos salų deportuoja atgal į Turkiją. Tačiau tie pabėgėliai, kurie atvyko į Graikiją prieš tai, kai buvo pasiektas susitarimas, beveik neturi teisėtų būdų grįžti. Mahmudas su savo šeimos nariais sukrapštė paskutinius pinigus ir nuo Graikijos ir Makedonijos pasienio taksi nuvyko į Salonikus. Iš ten traukiniu – į Aleksandrupolio miestą Graikijos ir Turkijos pasienyje.

Gana ilgai Aleksandrupolis migrantų apskritai nedomino. Maršrutą per Evro upę iš Turkijos Atėnai uždarė 2012 m., tad dauguma prieglobsčio prašytojų ėmė keliauti Egėjo jūra. Dabar pabėgėliams, kurie mėgina grįžti į Turkiją, Aleksandrupolio stotis vėl tampa tranzitiniu punktu, nes Graikijos ir Turkijos policija jūrą kontroliuoja griežčiau nei sausumos sieną.

Aleksandrupolio geležinkelio stotis tapo susirinkimo vieta visiems likimo valiai paliktiems ir nusivylusiems pabėgėliams. Tvankią birželio dieną jų grupelė laukė galimybės grįžti į Turkiją. Viena iš jų, besilaukianti sirė, ištrūko iš varganos stovyklos Atėnuose. Be to, čia buvo ir siras našlaitis iš „viešbučio „Hara“ (stovykla, įkurta motelio automobilių aikštelėje), ir slaugytojas iš Damasko, kuris praleido ne vieną mėnesį stovykloje Bavarijoje, kur jam teko laukti, kol jo žmonai ir dukrai bus leista atvykti iš Turkijos. „Vokietija negali priversti manęs gyventi be šeimos“, – sako jis.

Grįžti į Turkiją padeda už 800 eurų

Į Aleksandrupolį Mahmudas atvyko sekmadienio rytą. Žmonių gabentojas priėjo prie jo geležinkelio stotyje ir pasiūlė jam su seserimi ir broliu į Turkiją patekti per Orestiadą ir Evro upę.

Žmonių gabentojai turkai kontroliuoja neteisėto žmonių gabenimo verslą regione. Jie įdarbina pabėgėlius Turkijoje ir Graikijoje, kad šie rastų jiems naujų klientų. Gana ilgai grupuotės užsidirbdavo iš to, kad migrantus neteisėtai gabendavo į Europą, tačiau dabar jie siūlo ir paslaugas priešinga kryptimi. Už 800 eurų atlygį jie pažada padėti pabėgėliui iš Aleksandrupolio pasiekti Stambulą, tačiau jiems ne visada pasiseka.

Ima švisti, Mahmudas su saviškiais pasiekia sieną. Mahmudas sunkiai kvėpuoja – vis dar neužgijusi šautinė žaizda, padaryta kažkada Sirijoje. Jis prisiverčia eiti toliau, tačiau, išniręs iš brūzgyno, išgirsta įsakymą: „Stok!“. Apsisukęs Mahmudas pamato, kaip prie jo greitai artėja Graikijos policijos pareigūnai. Jis iškelia rankas, už jo gūžiasi brolis ir sesuo. Žmonių gabentojas dingsta miško tankmėje.

Policininkai suima visus tris sirus. Mahmudas pasieniečiams pareigūnams Orestiadoje nurodo savo asmens duomenis. Iš nuotraukos mobiliajame telefone atpažinęs žmonių gabentoją, kuris jiems rodė kelią, sulaikytasis paleidžiamas. Graikija neturi jokio noro suimti migrantus, kurie mėgina grįžti į Turkiją. Popiet Mahmudas su savo šeimos nariais jau glaudžiasi Orestiados traukinių stotyje. Jis ketina grįžti į „viešbutį „Hara“, kur anksčiau gyveno. Siras nežino, kur dar galėtų keliauti. Mahmudas jau nebeturi santaupų. „Graikija mums yra kalėjimas“, – sako jis.