JAV kariuomenė ėmėsi naujos strategijos, kad užkariautų Afganistano žmonių širdis. Viena iš pasirinktų taktikų – "Arbata kaip ginklas", t. y. moterys jūrų pėstininkės, kaip rašo dienraštis "The New York Times", siekia afganių prielankumo.

Šį kartą pasisekė

Jos tikėjosi arbatos, o ne kulkų krušos. Trys moterys jūrų pėstininkės ir jų patrulis buvo apšaudyti iš kalašnikovo Mardžos apylinkėse. Grupė sugulė ant žemės, susirado priedangą ir pasidalijo šaudymo perimetrą.

Jos matė užpuoliką. Tai buvo afganas, kuris šaudė iš už sudžiūvusio purvo sienos, buvo prisidengęs keliais vaikais. Atsakyti ugnimi jos negalėjo ir atakai pasibaigus grįžo į bazę.

"Visada tas pats jausmas. Dieve, mane pašaus, – pasakojo 20-metė kapralė Stephanie Robertson. – Bet tu žinai, ką daryti."

Misija pasisekė

Prieš daugiau nei šešis mėnesius S.Robertson su 39 kitomis jūrų pėstininkėms savanorėmis atvyko į Afganistaną. Tai Pentagono eksperimentas, kuriuo siekiama laimėti tradicijų ir vyrų suvaržytų Afganistano moterų palankumą.

Jūrų pėstininkės susitinka su vietos moterimis, užsuka pas jas išgerti arbatos, suteikia pagalbą, renka žvalgybinę informaciją ir padeda atidaryti mokyklas bei ligonines. Todėl jų misija "Arbata kaip ginklas" vertinama teigiamai.

Vis dėlto jūrų pėstininkės, kurios atsidūrė arčiau kovos veiksmų nei kitos JAV tarnaujančios moterys, ne kartą turėjo panaudoti ginklą, nors to tikėjosi ne visi.

Draudimą tenka apeiti

Mardža, kur jos tarnauja, yra viena pavojingiausių vietų Afganistane.

Tad moterys kiekvieną dieną apeina Pantagono draudimą dailiosios lyties atstovėms dalyvauti mūšiuose. Jas ne kartą apšaudė, atakavo raketomis, joms patruliuojant sproginėjo bombos.

Laimė, nė viena iš 40 misijos narių nežuvo ar rimtai nebuvo sužeista, bet daugelis jų matė, kaip žūsta geri draugai.

Daugiau nebegrįš

22-ejų kapralė Anica Coate rugsėjo pradžioje patruliavo pietų Mardžoje, kai šalia einančiam 21-ų Rossui Carveriui snaiperio kulka pataikė į burną ir jį užmušė. Moteris pirma pripuolė prie kolegos, bet negalėjo sustabdyti kraujavimo. Dabar Anica teigia, kad tokioje misijoje daugiau nedalyvaus.

"Tai ne dėl gyvenimo sąlygų ar pačios misijos. Merginai per sunku susidoroti su tuo, kad vaikinai, esantys šalia tavęs, miršta", – pasakojo ji.

Yra ir daugiau sunkumų: ypatingas karininkų ir žiniasklaidos dėmesys, dėl kurio dažnai įsižeidžia vyrai kariai; nuolatinė įtampa, sunkios sąlygos ir karštis, dėl kurių dauguma neteko apie 10 kg svorio. Be to, dėl misijos dalies moterų santuokos iširo arba jas paliko širdies draugai.

"Žinoma, tai prasidėjo jau anksčiau, bet misija nepadėjo išsaugoti santuokos, – pasakojo 21-ų Sorina Langer, kuri išsiskyrė atlikdama misiją. – Jis tai įvertino kaip mano išėjimą."

"Visada taip"

Vieną neįprastai šaltą rugsėjo naktį visiškoje tyloje suskambo 27-erių kapitonės Emily Naslund žadintuvas. "Merginos, 3.15", – ramiai pasakė ji kolegėms S.Robertson ir 25-erių kapralei Christinai Oliver.

Nė viena iš jų nemiegojo gerai. Jos atvyko iš didesnės bazės turėdamos tik vasarinius miegmaišius ir nesitikėjo tokios šaltos nakties.

Tos dienos misija buvo iš Sistanio kaimelio išvaryti talibus. Vyrai kariškiai turėjo eiti priekyje, po jų sekti jūrų pėstininkės ir bendrauti su vietos moterimis.

"Jie beveik nieko nežino apie vietovę ir žmones, gyvenančius ten", – prieš išvykdama pasakė kapitonė.

Kaime, apsuptos moterų, vaikų, karvių ir ožkų, jūrų pėstininkės nusiėmė šalmus, bet liko su neperšaunamomis liemenėmis ir automatais po ranka. Per vertėją moterys klausinėjo apie afganių amžių ir jų gyvenimą, atsargiai teiravosi, kuo užsiima jų vyrai. Dauguma atsakė, kad vyrai – ūkininkai, dirbantys aplink esančiuose laukuose. Tačiau jūrų pėstininkės spėjo, kad dalis jų arba sukilėliai, arba jų rėmėjai, kurie pasitraukė atėjus amerikiečiams.

Po pietų, jau grįžtant į bazę, į patrulį pradėta šaudyti, bet mūšis ilgai netruko.

"Jie iššauna ir bėga. Visada taip", – paaiškino E.Naslud.

Kitą dieną jūrų pėstininkės vėl sugrįžo į Sistanio kaimą. Tuomet jas afganistanietis pavaišino arbata ir paprašė vandens pompos, dar pridūrė: "Jei talibai sužinos, kad mes pasikvietėme jus, jie perrėš mums gerkles."

Tai buvo netiesioginis įspėjimas. Netrukus iš bazės atėjo pranešimas apie galimą talibų ataką. Todėl jūrų pėstininkės pasirinko kitą kelią grįžti į bazę.