Nors Irano Islamo Respublika disponuoja vienais didžiausių pasaulyje naftos ir gamtinių dujų išteklių, šie pranašumai nebuvo tinkamai panaudoti šalies gerovei. Priešingai, ilgalaikis neefektyvus valdymas ir korupcija lėmė tai, kad infliacija perkopė 40 proc. ribą, o realiosios gyventojų pajamos smuko iki lygio, kuris, pasak pačių iraniečių, nebeleidžia net bandyti normaliai išgyventi.
Po 2018 m., kai JAV pasitraukė iš Irano branduolinio susitarimo ir atnaujino sankcijas, šalies ekonominė izoliacija dar labiau pagilėjo. Buvo smarkiai apribota prekyba nafta, įvestos finansinės sankcijos, dauguma Irano bankų atjungti nuo tarptautinės SWIFT mokėjimų sistemos. Tai apsunkino net teisėtą prekybą, ypač su Europos partneriais, kur liko tik siauras humanitarinių prekių – vaistų, medicinos įrangos ir maisto – kanalas.
Nepaisant to, režimas rado būdų palaikyti prekybą, pirmiausia per Kiniją. Iki 2025 m. daugiau kaip 80 proc. Irano eksportuojamos naftos buvo realizuojama Kinijos rinkoje, naudojant tarpininkų schemas, fiktyvias bendroves Honkonge ir netiesioginius mokėjimų mechanizmus.
Tačiau išorinės sankcijos atskleidė ir vidines sistemos silpnybes, ypač – bankų sektoriuje. Ryškiausiu šių problemų simboliu tapo „Ayandeh Bank“ žlugimas 2025 m. pabaigoje, kurį „The Wall Street Journal“ apibūdino kaip įvykį, „atskleidusį gilumines Irano finansų sistemos silpnybes ir dar labiau pagilinusius ekonominę krizę, vėliau paskatinusią visos šalies masto protestus.“
Neatgavęs paskolų, su režimu susijusių asmenų valdytas bankas patyrė beveik 5 mlrd. JAV dolerių nuostolių. Vyriausybė reagavo skubiai, tačiau simptomiškai: „Ayandeh Bank“ buvo sujungtas su valstybiniu „Bank Melli“, o jo skolos padengtos nauja pinigų emisija.
„Ayandeh Bank“ istorija atspindi visos Irano bankų sistemos problemas. Bankas pritraukė milijonus indėlininkų, siūlydamas didžiausias palūkanas šalyje, tačiau tuo pat metu nuolat skolinosi iš centrinio banko. Didžioji dalis jo turto buvo investuota į neproduktyvius, politiškai motyvuotus projektus. Didžiausias jų – 2018 m. atidarytas milžiniškas prekybos ir pramogų kompleksas „Iran Mall“. Daugiau kaip 90 proc. banko išteklių buvo panaudota projektams, kuriuos bankas pats ir valdė, o tai sukūrė akivaizdų interesų konfliktą.
„Ayandeh Bank“ atvejis taip pat išryškino platesnę problemą: pasak „Wall Street Journal“, mažiausiai penki kiti Irano bankai laikomi panašiai pažeidžiamais. Dėl ilgalaikio kapitalo trūkumo ir sankcijų bankai vis dažniau naudojasi centrinio banko skubios pagalbos mechanizmais, o gautas lėšas investuoja į spekuliacinius projektus, dažnai susijusius su politiškai įtakingais skolininkais. Jau 2019 m. valstybė faktiškai kontroliavo apie 70 proc. visos Irano bankų sistemos, todėl bet koks didesnis finansinis šokas neišvengiamai perkeliamas ant viešųjų finansų pečių.
Visa tai vyko itin nepalankiame geopolitiniame fone. Po 2025 m. vasarą trukusio konflikto su Izraeliu ir JAV Irano režimas pripažino, kad šalis nepajėgi visapusiškai apsaugoti savo gyventojų. Derybos dėl branduolinės programos įstrigo, o perspektyva susitarti dėl sankcijų švelninimo nutolo.
2025 m. rialas prarado apie 84 proc. vertės JAV dolerio atžvilgiu, maisto kainos augo daugiau kaip 70 proc. per metus, šalyje kilo elektros energijos ir vandens tiekimo krizės. Prie protestų prisijungė net tradiciškai apolitiški sluoksniai, tokie kaip smulkieji prekybininkai.
Vyriausybė bandė stabilizuoti padėtį taupymo priemonėmis, subsidijų mažinimu ir grynųjų pinigų išmokomis, tačiau analitikai skeptiški. Kaip „Wall Street Journal“ sakė SEB strategas Erikas Meyerssonas: „Jei jie galėtų išsipirkti iš šios krizės pinigais, jie jau seniai būtų tai padarę.“
Naujausi komentarai