Jungtinės Valstijos – šalis, kurioje susišaudymai ir viešos žudynės toli gražu ne naujiena. Kodėl su pasauliniu terorizmu kovojančios JAV nesugeba pažaboti "naminio terorizmo"?

Vašingtonas (JAV)

Nenutrūkstama grandinė

Pirmadienio susišaudymas Los Andželo teisme. Iki šiol gyvos kalbos apie skerdynes Fort Hudo karinėje bazėje, per kurias palestiniečių kilmės amerikietis, majoras Nidalas M.Hasanas šaltakraujiškai sušaudė 13 ginklo draugų. Neužmiršta ir kita nelaimė, kai Leikvudo mieste įtūžęs juodaodis nušovė 4 policininkus.

Tai tik keli pavyzdžiai, dėl kurių JAV vardas nuolat atsiduria viso pasaulio žiniasklaidos antraštėse. Visi sutinka, kad tai siaubingos tragedijos, bet retas kuris drįsta atvirai pripažinti, kad panašūs įvykiai po kurio laiko vėl pasikartos. Kas nors atidengs ugnį universiteto miestelyje. Arba vidurinėje mokykloje. Įvyks žudynės restorane ar prekybos centre.

Kai kurie žudikai turės spalvingą kriminalinę praeitį, bet dauguma vienišų psichopatų bus įvardyti kaip visiškai normalūs, įstatymus iki tol gerbę piliečiai. Vieną dieną žus septyni ar aštuoni žmonės. Kitą galbūt keturiolika.

Tai garantuotai atsitiks, nes JAV taip nutinka visuomet. O jei dar tiksliau – kasdien.

Senos tradicijos

Tiesa sakant, tokiomis įžvalgomis, matyt, sunku ką nors labai nustebinti: 309,6 mln. gyventojų turinčioje šalyje cirkuliuoja 283 mln. šaunamųjų ginklų. Kasmet čia vidutiniškai nuo kulkų žūva apie 12 tūkst. žmonių – vidutiniškai apie 33 kasdien.

Ginkluotos prievartos aktai JAV istoriškai turi senas tradicijas: per ginkluotus pasikėsinimus įvairiais istoriniais laikotarpiais žuvo visa eilė iškilių šios šalies asmenų: prezidentai Abrahamas Lincolnas, Jamesas Garfieldas, Williamas McKinley, Johnas F.Kennedy, visuomenės veikėjai Martinas Lutheris Kingas ar Robertas F.Kennedy – tai tik keletas žinomesnių šio sąrašo pavardžių.

Vis dėlto didžioji ginkluotų nelaimių dalis įvyksta buityje, kai ranką vienas prieš kitą pakelia šeimos nariai, draugai ar artimieji. Visuomenė tuomet kelias dienas svarsto tokio poelgio priežastis, bet daugeliu atvejų priežastys būna labai paprastos ir banalios: pyktis, pavydas, beviltiškumas ir pan. Kitaip tariant, žmogiškos emocijos, beje, nesvetimos ir daugeliui mūsų.

Vienintelis lemtingas skirtumas – pačiame šių emocijų įkarštyje yra ištraukiamas ir panaudojamas ginklas, galingas ir paprastas žudymo įrankis, kurį įsigyti JAV labai nesunku. Būtent todėl šių nelaimių negalima suversti vien nusikaltėlių gaujoms ir aukštiems nusikalstamumo rodikliams – absoliuti dauguma ginkluotų nusikaltimų yra padaroma žmonių, anksčiau neturėjusių jokių bėdų su teisėsauga.

Antroji pataisa

Tiesa, daugelis ginklų laikymo šalininkų tvirtai laikosi nuomonės, kad leidimas turėti ginklą sumažina nusikaltimo tikimybę. Tačiau realybė ir akademiniai tyrimai rodo ką kita. Antai Harvardo universiteto mokslinės studijos atskleidžia, kad ginklo laikymas namuose paprastai paverčia juos pavojingesniais: čia daug didesnė savižudybės ar mirties nuo ginklo tikimybė. Harvardo universiteto mokslininkams pritaria ir Nacionalinės mokslų akademijos neseniai pateikta ataskaita, kurioje teigiama, kad nėra įtikinamų įrodymų, jog leidimas nešiotis ginklą viešumoje sumažina ginkluotų prievartos aktų tikimybę.

Dėl ginkluotos prievartos fenomeno JAV nuolat vyksta intensyvūs politiniai debatai, o pati ginklų politika labiausiai veikiama JAV konstitucijos antrosios pataisos interpretacijų ir, žinoma, lobistų bei partinės priklausomybės. Ši pataisa, suteikianti teisę laikyti ir nešiotis ginklą, iki šiol yra audringų ginčų tarp ginklų šalininkų ir priešininkų objektas, o ir pats pataisos tekstas abiejų pusių interpretuojamas skirtingai – vienaip jį supranta ginklų laikymo šalininkai, daugiausia respublikonai, kitaip – priešininkai (paprastai Demokratų partijos atstovai). Lobistinės pastangos taip pat atlieka nemažą vaidmenį.

Iškalbingas faktas – Nacionalinė ginklų asociacija yra viena įtakingiausių lobistinių grupių visose JAV, per kiekvieną rinkimų kampaniją dosniai remianti Respublikonų partiją. Todėl nenuostabu, kad tik prezidentaujant demokratui Billui Clintonui buvo pabandyta užmesti kiek tvirtesnį apynasrį nežabotai prekybai ginklais.

Aibė priežasčių

JAV kasmet nuo ginklo žūvančių procentas kelis kartus viršija visų išsivysčiusių pramonės šalių rodiklius, o patį šį reiškinį amerikiečiai nelinksmai linkę vadinti "naminiu terorizmu".

Pripažįstama, kad šio reiškinio priežastys daugialypės. Viena vertus, reikia sutikti, kad ginklų paplitimui nemenką įtaką daro populiarioji kultūra: militarizmo ir prievartos šlovinimas filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose ir muzikoje tarsi legitimuoja ginklų turėjimą bei panaudojimą kasdieniame gyvenime.

Kita vertus, nuolatinės ginklų laikymo šalininkų iniciatyvos taip pat labai skatina ginklų paplitimą. Daugelis amerikiečių yra labai paveikti ginklų gamintojų lozungų, tokių kaip "ginklai nežudo, žudo žmonės" arba "dar vienas ginklų kontrolės įstatymas padėties nepakeis" (nors plika akimi matoma, kad tokie šūkiai problemos tikrai neišsprendžia).

Bendrų ginklų kontrolės įstatymų nebuvimas taip pat užkerta kelią sprendžiant šią problemą. Pavyzdžiui, nors Masačusetso valstijoje veikia bene pažangiausi ginklų prevencijos įstatymai šalyje ir valstijos mirties nuo ginklo rodikliai žemiausi, ji apsupta kitų valstijų, kuriose nusikaltėliai gali nusipirkti ir parduoti ginklus išsamiai nepatikrinti, o kartais netgi be asmens dokumento. Federalinių ir valstijos įstatymų neatitikimas lėmė ir tai, kad 2007 m. psichiškai nestabilus studentas Virdžinijos valstijoje sugebėjo lengvai įsigyti šaunamąjį ginklą ir nušauti per 30 savo bendramokslių.

Išeičių iš šios situacijos ir problemos sprendimo būdų siūloma ne vienas ir ne du. Didžioji dalis siūlymų, kaip stabdyti ginkluotus prievartos aktus, labai paprasti: neprieinamumas vaikams, paaugliams, psichiškai neveiksniems ir nusikaltusiems asmenims, suvienodinti federaliniai ir valstijų įstatymai, ribotas parduodamų ginklų kiekis ir pan. Tačiau visiems šiems sprendimams reikia pakankamai politinės valios. Ar Amerika tam pasirengusi?