Nors pabėgėlių priėmimo centrai (CARA), Italijos vyriausybės teigimu, yra vertinami Europos Sąjungoje, o iš italų atvažiuoja pasimokyti ir kitos valstybės – Vokietija, Prancūzija ar Belgija, tačiau žiniasklaidoje jie sulaukia daug kritikos. Pavyzdžiui, didžiausiame centre „Cara di Mineo“ vietoj tūkstančio žmonių gyvena keturis kartus daugiau, be to, policijos tyrimas parodė, kad jame prekiaujama žmonėmis, užsiimama prostitucija.  Ne mažiau problemų yra ir centruose, skirtuose nepilnamečiams pabėgėliams: kai kuriuose apgyvendinama apie 70 pabėgėlių, bet su jais dirba vos keli savanoriai. Ir, nors centrai gauna finansavimą, nepilnamečiai teigia, kad jiems trūksta informacijos ir jie nežino, kas jų laukia ateityje.

Sistema ne visuomet veikia taip, kaip turėtų

Sicilijos krantai jau porą metų yra tapę bene pagrindine kryptimi iš Afrikos plūstantiems migrantams. Eritrėja, Nigerija, Malis, Gambija – tai pagrindinės šalys, iš kurių migrantai nusprendžia bėgti į šiaurinę Afriką, dažniausiai – Libiją. Iš ten laivais jie leidžiasi į rizikingą kelionę taiką, ramybę ir ekonominę gerovę žadančios Europos link.

„Esu iš Nigerijos, o į Italiją atvykau 2014 m. Dėl „Boko Haram“ turėjau bėgti iš šalies. Pirmiausia atvykau į Libiją, tačiau ten tęsiasi karas, revoliucija nesibaigė. Ten nėra saugu, nėra jokios taikos. Tai vertė mane ieškoti kito kelio, todėl nusprendžiau vykti į Italiją. Čia aš jau metus“, – pasakoja 20-metis Solomonas iš Nigerijos, savo dienas leidžiantis Sicilijos mieste Katanijoje. Iki šiandien jam nesuteiktas pabėgėlio statusas. Nors Italija viena Europos Sąjungos šalių, dažniausiai patenkinanti migrantų prašymus suteikti prieglobstį, visas procesas vietoje kelių mėnesių užsitęsia metus ir ilgiau.

„Net jei turėčiau visus reikalingus dokumentus, abejoju, kad gaučiau darbo. Čia visuomenė nusiteikusi rasistiškai, egzistuoja savotiška gentinė sistema, jie nori suteikti darbo tik saviems žmonėms. Žmogus negali gyventi be pinigų, ypač ilgai. Dėl įtampos ir nežinomybės žmonės pradeda vartoti narkotikus. Per mėnesį gauname 45 eurus. Ką galima už tokius pinigus daryti? Taip, centre gauname maisto, bet kaip diena iš dienos galima valgyti makaronus? Pusryčiams, pietums, ir vakarienei. Tai tarsi kalėjimo maistas. Atrodo, mūsų padėtis mažai kam rūpi. Juk daug pabėgėlių miega gatvėse. Labai daug žmonių nelaimingi dėl savo gyvenimo čia, todėl bėga į Vokietiją, Prancūziją ar Švediją, nes ten jiems suteikiamos geresnės sąlygos. Žmonės, kurie čia lieka, tiesiog neturi pinigų tolimesnei kelionei“, – kalba Solomonas.

Italijos krantus pasiekusius migrantus sutinka saugumo ir migracijos tarnybos, medikų komandos, ir nevyriausybinės organizacijos. Pirmiausia juos patikrina saugumas, bandoma išsiaiškinti, ar tarp kelių šimtų atvykėlių nėra gabentojų, kurie vykdo šį rizikingą nelegalų verslą ir blogos techninės būklės laivais iš Afrikos migrantus plukdo į Europą. Vėliau žmones patikrina medikai, galiausiai migrantai prašomi duoti savo pirštų atspaudus ir yra išskirstomi po priėmimo centrus (itališkai tiesiog trumpinamus CARA), kuriuose laukia pabėgėlio statuso.

Priėmimo centruose atsidūrę migrantai gauna maisto, gyvenamąją vietą, mobilųjį telefoną ir maždaug tris eurus per dieną. Taip pat jiems siūloma pradėti mokytis italų kalbos ar kokio amato. Tačiau dirbti, kol nesuteikiamas leidimas gyventi šalyje, atvykėliai negali. Taip pabėgėlių priėmimas turėtų atrodyti teoriškai, tačiau, nevyriausybinių organizacijų atstovų teigimu, ši sistema daug sudėtingesnė ir ne visuomet veikia taip, kaip turėtų. CARA priėmimo centrai yra prižiūrimi viešų arba privačių įstaigų. Nors priėmimo centrų standartai nustatyti nacionaliniu lygmeniu, skirtinguose regionuose dėl skirtingų valdytojų skiriasi ir gyvenimo sąlygos.

„Cara di Mineo“ – viena sudėtingiausių vietų Italijoje

Bene daugiausia kritikos sulaukia netoli Katanijos, Mineo kaime, įsikūręs prieglobsčio prašytojų priėmimo centras, vadinamas „Cara di Mineo“. Jis laikomas didžiausiu priėmimo centru Europoje. Dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų į „Cara di Mineo“ ypač sunku patekti žiniasklaidai. Leidimo patekti į centrą nepavyko gauti ir man, todėl susitikau su Sicilijoje gyvenančiu „Meridionews“ žurnalistu Salvo Catalano, kuris ten pateko slapta.

Anot S. Catalano, pabėgėliai, gyvenantys „Cara di Mineo“, skundžiasi gyvenimo sąlygomis, kad viename kambaryje miega aštuoni žmonės, kad rytais dešimt žmonių turi pasinaudoti tuo pačiu dušu, kad maistas kasdien visiškai tas pats. Tačiau, pabrėžia jis, tai nepagrindinė problema – daugiausia prieglobsčio prašytojai kalba apie vėlavimą ir sprendimų dėl jų statuso atidėliojimą, vietoj kelių mėnesių tai užtrunka metus ar daugiau.

„Pabėgėliai ir migrantai nežino apie „Cara di Mineo“ egzistuojančią korupciją, tačiau būtent dėl jos jie susiduria su tokiomis gyvenimo sąlygomis. Būtent todėl vietoj tūkstančio, kaip yra numatyta, čia gyvena 4 tūkst. prieglobsčio prašytojų. Neseniai buvo atliktas tyrimas, kuris išaiškino, kad tam tikri žmonės darė spaudimą pabėgėlių skirstymo centrams, kad šie atsiųstų daugiau žmonių į „Cara de Mineo“. Kuo daugiau žmonių gyvena centre, tuo daugiau pinigų gauna organizacija, prižiūrinti pabėgėlius“, – teigia žurnalistas.

Ypač didelės kritikos „Cara di Mineo“ sulaukė paviešinus policijos tyrimus dėl nesukontroliuojamų prostitucijos ar galimų prekybos žmonėmis atvejų pačiame centre.

„Cara di Mineo“ – viena sudėtingiausių vietų Italijoje. Smurto čia vos atėjus nepamatysi, bet žinoma atvejų, kai moterys būdavo uždaromos ir laikomos kambaryje, o vyrai ateidavo jų prievartauti. Taip pat, policijos teigimu, patys prieglobsčio laukiantys žmonės iš Gvinėjos ir Eritrėjos palaikydavo kontaktą su išorėje esančiais prekybos žmonėmis tinklais, taigi „Cara de Mineo“ gali būti pasinaudota prekybai žmonėmis. Pastaruoju metu girdime apie prieglobsčio prašytojų nepasitenkinimą, tačiau juos galima suprasti – jie emociškai pervargę nuo tokios situacijos. Kartais prieglobsčio prašytojai išeina į gatves ir puola pravažiuojančius italų automobilius ar vagia prekes, tai vietiniams gyventojams kelia baimę ir nepasitenkinimą. Tačiau tokios įtampos tarp bendruomeninių kilo ne natūraliai – tai sukėlė neaiški pabėgėlių padėtis ir mėnesių mėnesiais besitęsianti nežinomybė“, – tikina S. Catalano.

Kritikuojami centrai vertinami Europos Sąjungoje?

„Ši pabėgėlių krizė – kritinė padėtis, todėl žmonės nesulaukia tinkamo paaiškinimo, kas iš tikrųjų vyksta. Mineo kaimo gyventojai iš pradžių apsidžiaugė didžiuliu pabėgėlių centru, nes suprato, kad tai jiems atneš daug darbo vietų. Neigiama nuomonė apie pabėgėlius susiformavo vėliau, ir tai lėmė „Cara di Mineo“, – sako tyrimą apie „Cara di Mineo“ centre gyvenančių migrantų ir Mineo kaimo gyventojų santykius atlikusi menininkė, nevyriausybinės organizacijos, dirbančios su pabėgėliais, savanorė Ana Duque.

Jos teigimu, labai dažnai migrantai neturi pinigų – nors jie turėtų gauti kišenpinigių, centras dažnai jų neduoda, o vietoj jų žmonės gauna tam tikrų daiktų, pavyzdžiui, cigarečių ar drabužių: „Labai dažnai žmonės sutinka migrantus, siūlančius visokiausių prekių. Tai kelia pasipiktinimą, ypač žmonių, kurie tame nedideliame kaime turi atidarę parduotuvę ir ten pardavinėja cigaretes, o štai visai šalimais mato nelegaliai cigaretes parduoti bandančius migrantus. Kai atlikome tyrimą supratome, kad Mineo kaime egzistuojančių nuotaikų negalima pavadinti rasistinėmis – žmonės nebijo kažko konkretaus, jie tiesiog baiminasi didelio pabėgėlių skaičiaus, kurio negali kontroliuoti.“

Daug kritikos žiniasklaidoje sulaukiantys CARA centrai, Italijos vyriausybės teigimu, yra vertinami Europos Sąjungoje, o iš italų atvažiuoja pasimokyti ir kitos valstybės – Vokietija, Prancūzija ar Belgija. „Cara di Mineo“ vadovas Sebastiano Maccarrone teigia, kad centras stengiasi padaryti kiek įmanoma daugiau, tačiau tokių pabėgėlių srautų niekas negalėjo tikėtis. Tačiau su bendra visų pagalba centruose rengiami ir, pavyzdžiui, maisto festivaliai ar suburiama futbolo komanda. O centruose politinio prieglobsčio laukiantiems migrantams, pasak S. Maccarrone, vis tiek daug saugiau ir geriau nei gatvėje, kur jie negauna nei stogo virš galvos, nei maisto, nei kišenpinigių.

Didelė dalis migrantų – nepilnamečiai pabėgėliai

Nevyriausybinės organizacijos „Arci“ būstinė Katanijoje. Nedideliame keleto kambarių bute migrantams suteikiama teisinė pagalba – padedama susirasti gyvenamąją vietą, būtiniausių daiktų. Teisininkai taip pat padeda migrantams surinkti reikalingus dokumentus, o nepatenkinus prašymo suteikti prieglobstį, „Arci“ kreipiasi į teismą pakartotinai. Kitas svarbus dalykas, kurį daro kelios dešimtys organizacijos savanorių – tai supažindinimas su politiniu ir teisiniu Europos gyvenimu, žmogaus teisėmis ir kultūra.

Didelė dalis migrantų, besikreipiančių pagalbos į „Arci“, pasak organizacijoje dirbančios Margaritos Carcone, – nepilnamečiai pabėgėliai, kurie į Italiją atvyksta be tėvų: „Sicilijoje yra centrų, sukurtų specialiai nepilnamečiams pabėgėliams, tačiau ten situacija labai sudėtinga. Kai kuriuose centruose apgyvendinama apie 70 nepilnamečių pabėgėlių, o su jais dirba vos keli savanoriai. Centrai gauna finansavimą iš savivaldybių ir vyriausybės, bet, kai kalbame su nepilnamečiais, nuolatos girdime, kad jiems trūksta informacijos ir jie nežino, kas jų laukia ateityje.“

„Arci“ savanoris Matteo Lannitti pastebi, kad kita problema – dingę nepilnamečiai. „Praėjusiais metais, nevyriausybinių Italijos organizacijų duomenimis, 8 tūkst. nepilnamečių pabėgo iš centrų ir apie juos nieko nežinoma. Tikėtina, kad didžioji dalis dingusių nepilnamečių – 16–17 metų jaunuoliai, kurie tikriausiai sugebėjo pabėgti į Vokietiją ar Šiaurės Europą. Mes nieko nežinome, kur yra tie vaikai, kuriems 13 ar 14 metų. Tai didžiulė problema ir ji demonstruoja mūsų visuomenėje egzistuojantį rasizmą. Juk, jei dingsta vienas italų vaikas, visi kalba apie tai. Žinome daugybę nepilnamečių pabėgėlių prostitucijos atvejų Italijoje. Niekas apie tai nekalba. Niekas nenori apie tai kalbėti“, – pabrėžia M. Lannitti.

Pagrindinė problema – pinigų stygius

Kartu su kolegomis žurnalistais pabandau apsilankyti viename iš Sicilijos nepilnamečių pabėgėlių centrų. Tačiau žurnalistai čia taip pat nepageidaujami. Teritoriją saugo šunys ir kelių metrų aukščio tvora, bet gretimoje gatvėje mus užkalbina iš Gambijos atvykęs Keiba.

„Gyvenu ne pačiame nepilnamečių pabėgėlių centre, bet kitoje bendruomenėje. Nes, kai čia atvykau, dar nebuvo jokio centro, todėl mane policija su kitu berniuku iš Nigerijos apgyvendino gretimais. Gavau leidimą gyventi Italijoje dvejus metus, vienintelė problema – pinigai. Negaunu jokių pinigų, tad niekur negaliu išeiti. Jie man sakė, kad turiu dirbti. Bet dirbu jau keturis mėnesius, o jie man vis tiek nieko nesumoka. Man neseniai suėjo 18 metų, dabar jau esu suaugęs, tad bendruomenę turėsiu palikti ateinanti pirmadienį. Nežinau, kur eisiu, man tiesiog jie pasakė, kad turiu išeiti“, – kalba Keiba.

Neseniai pilnametystės sulaukęs Keiba mūsų pokalbio per tvorą metu nuolat kartojo, kad nežino, kur eis ir kas jo laukia. O pagrindinė problema – pinigų stygius. Atrodo, kad, kai prieš trejus metus jis nusprendė palikti vieną skurdžiausių Afrikos šalių – Gambiją, turėjo vilčių, jog Europa pakeis jo gyvenimą.

„Neturiu pinigų – tai problema. Jei turėčiau, iš Italijos vykčiau į Daniją, Švediją ar Vokietiją. Kur nors, kur gyvenimas skiriasi. Gambijoje buvo daug problemų, daug smurto, tad bėgau į Libiją. Nežinau, kiek laiko ten praleidau – metus ar dvejus. Bet Libijoje visą laiko vyko susirėmimai tarp skirtingų jėgų. Ieškojau taikos. Visi jos nori. Afrikoje tai problema – visada vyksta kovos. Tačiau žmonės čia, Italijoje, labai rasistiškai nusiteikę. Čia daug nepilnamečių, kurie neturi tėvo, motinos, jie čia vieni. Sunku čia gyventi, nes vietiniai nemėgsta mūsų – esame juodaodžiai. Suprantate? Bet spalva nieko nereiškia. Juk aš gal lygiai toks pats kaip jūs“, – sako Keiba.

Pavojinga kelionė – vienintelis būdas išgyventi

Tikėjimas, kad Europoje bus geriau, kad ji užtikrins taiką ir ramybę, kurios trūksta gimtinėje, skatina šimtus tūkstančių leistis į rizikingą kelionę Viduržemio jūra. Daugelis net nenutuokia, kokia klastinga šimtus eurų kainuojanti kelionė juos pasitiks vos nutolus nuo Afrikos krantų. Dažniausiai į Italiją plaukiama iš Libijos. Atstumas nuo ten iki pirmųjų Italijos salų, dažniausiai Lampedūzos, – vos keli šimtai kilometrų, tačiau perpildyti ir pasenę laivai tokio atstumo paprastai įveikti negali.

Anksčiau sutiktas Solomonas iš Nigerijos sako, kad pasiekus Libiją kelio atgal nėra – ten gyvenimo sąlygos labai sunkios ir pavojingos, tad didelė dalis atvykėlių renkasi rizikuoti gyvybe: „Iki Italijos plaukiame didele valtimi arba laivu, į jį telpa 300–400 ar net tūkstantis žmonių. Žinoma, reikia sumokėti gabentojams. Libijoje arabams reikia duoti tūkstantį, mažiausiai – 700 eurų. Tuomet naktį, tarp 1–3 val. ryto, visi susėda į tą laivą. Kažkam duodamas kompasas ir nurodoma Italijos kryptis. Dalis žmonių išgyvena šią kelionę, dalis pasmerkti mirčiai. Tai labai pavojinga kelionė. Deja, tai vienintelis kelias. Reikia sumokėti gabentojams ir melstis, kad pasiektum krantus. Kelionė nėra lengva, neplauki lygiu paviršiumi, jūra banguoja, būna nerami, vanduo patenka į valtis, dalis žmonių įkrenta į vandenį. Tamsoje negali pastebėti visų, o tavęs gali nepastebėti didesni laivai.“

Per pirmąjį šių metų pusmetį Italija sulaukė daugiau nei 50 tūkst. migrantų. Nors atvykstančiųjų skaičiai, palyginti su 2014 m. nedaug skiriasi, statistika apie pražūtingas keliones jūra verčia sunerimti. Per pirmąjį 2014 m. ketvirtį Viduržemio jūroje nuskendo apie 100 migrantų, o šiemet per tą patį laiką nuskendusiųjų skaičius išaugo iki 1 700. Tokį didelį žuvusiųjų skaičių lėmė tai, kad buvo nutraukta italų vykdyta programa „Mare Nostrum“.

Anksčiau italai pabėgėlių laivų plaukdavo gelbėti į tarptautinius vandenis, o šiandien pagal naują programą „Triton“, vadovaujamą Europos Sąjungos sienų agentūros „Frontex“, gelbėjimo laivai patruliuoja tik 50 km nuo Italijos krantų. Kur kas mažiau kainuojanti programa „Triton“ pasirinkta manant, kad tai padės sustabdyti plūstančius migrantus, kurie anksčiau žinojo, jog, vos nutolus nuo Libijos krantų, juos pasitiks Italijos gelbėjimo laivai. Tačiau tokie spėjimai nepasitvirtino.

„Turite suprasti, kad, kai bėgi nuo mirties, bėgi bet kur ir bet kada, kad išgyventum. Rizikuoji, nes ten, kur glaudiesi, vis tiek bet kurią dieną gali žūti. Bėgi nebūtinai kartu su šeima. Juk negali sėdėti ir laukti mamos ar tėčio – jei ateina išžudyti tavo kaimo, palieki namus tą pačią sekundę. Mano mama visada sakė, kad bėgčiau nelaukdamas ir negalvodamas apie kitus. Čia, Italijoje, esu vienas“, – pasakoja Solomonas.

Italija daugeliui nebūna tokia svetinga, kaip tikėtasi

Sicilijos uostamiestyje Katanijoje susitikau su iš Afganistano atvykusiu Naziru Osmaniu, kuriam pabėgėlio statusą pavyko gauti po dvejų su puse metų, o šiandien jis dirba vienoje iš Katanijos parduotuvių.

„Gavus leidimą gyventi Italijoje, darbą susirasti buvo sunku, tačiau kitu negaliu skųstis. Afganistane dirbau policininku, patruliuodavome kartu su kanadiečiais. Tai pastebėjo Talibanas, o jiems visi, kas su vakariečiais, – priešai. Mano kolegos buvo nužudyti Talibano. Supratau, kad Afganistane nebegaliu gyventi. Tad 2008 m. teko bėgti iš šalies. Keliavau be jokių dokumentų, todėl visuomet nelegaliai turėjau kirsti šalių sienas. Mane persekiojo jausmas, kad esu visų dėmesio centre. Žinojau, kad bet kada galiu būti sustabdytas ir parsiųstas atgal į Afganistaną. Mano kelionė iki Europos truko tris mėnesius. Per tą laiką vietinės mafijos buvau sulaikytas 12 dienų tarp Irano ir Turkijos. Visas tas dienas buvau uždarytas kambaryje, kuriame visur telkšojo vanduo. Iš ten ištrūkau tik mano šeimai sumokėjus 2,5 tūkst. eurų išpirką. Artimieji turėjo pervesti pinigus į Vokietiją, tik vėliau jie pasiekė Turkiją. Italiją pasiekiau pasislėpęs sunkvežimyje. Likau Italijoje, nes čia mane sustabdė policija ir liepė duoti pirštų atspaudus. Iš tikrųjų man buvo svarbu tiesiog apsistoti ten, kur nėra karo, kur ramu gyventi“, – pasakoja Naziras.

Samiras Almani – kitas Sicilijoje sutiktas migrantas. Jis iš dabar karo niokojamos Sirijos į Italiją atvyko prieš pat šalyje kilusią revoliuciją. Šiandien jis dirba vienos verslo kompanijos atstovu, čia sukūrė šeimą. Atrodo, laiku iš šalies pasitraukusiam ir Basharo al-Assado kariuomenės išvengusiam Samirui labai pasisekė, tačiau vyras sako, kad kiekviena diena jam prilygsta nežinomybei. Kiekvieną kartą jis nežino, ar susisieks su Sirijoje likusia šeima.

„Sirijoje bandėme išsikovoti laisvę, bet nežinau, kodėl laisvės idėja tapo karu. Nebegaliu grįžti į Siriją, nes, jei ten grįžčiau, turėčiau eiti į armiją. Nuolatos galvoju apie tautiečius, prisimenu Siriją. Ji buvo labai graži šalis, bet dabar ten karas. Sirijoje gyvenau paprastą gyvenimą. Mano tėvas dirbo, motina rūpinosi namais, bet dabar mano jaunesnysis brolis pašauktas į B. al-Assado kariuomenę. Dėl to labai nerimauju, noriu padėti savo broliui, noriu, kad jis turėtų ateitį. Jei pasakyčiau, kad vieną dieną išvysime šviesą, kad po karo galėsime susitikti su artimaisiais, tai būtų netiesa – jau dabar daug ką praradome. Sirijoje veikia labai daug jėgų – tai ne pilietinis karas. Jis taps tarptautiniu. Norėčiau tikėti, kad to nebus, bet bijau, kad taip nutiks. Aš Italijoje jau ketverius metus. Italija dabar mano namai. Aš čia, bet iš tiesų mano širdis Sirijoje“, – kalba Samiras.

Šimtai tūkstančių sugriautų gyvenimų gimtuosiuose namuose ir bandymas pradėti gyventi iš naujo už tūkstančių kilometrų nepažįstamoje, bet daug vilčių teikiančioje Europoje. Italija drauge su keliomis kitomis Viduržemio jūros šalimis pirmoji atveria Senojo žemyno duris nuo karo, neramumų ir skurdo bėgantiems migrantams. Tačiau savo virtuve, architektūra ir menais garsėjanti Italija daugeliui nebūna tokia svetinga, kaip tikėtasi. Todėl po varginančios kelionės į Europos krantus migrantai bet kokia kaina bando pasiekti geresnį gyvenimą žadančią Vokietiją.