Palestina: paskui Radvilą Našlaitėlį, Melvilį ir Pošką

Artimųjų Rytų taikos procesas toliau ritasi į bedugnę. Palestinos autonomija, kurioje yra Dovydo ir Kristaus gimtinė – Betliejus ir Jėzaus vaikystės vieta - Nazaretas, yra žemė, į kurią šiandien vykti savo piliečiams nerekomenduoja beveik visos ES valstybės. Net per Kalėdas. Tačiau, norint atvykti į Palestinos teritoriją, pirmiausiai reikia atvykti į Izraelį, nes Palestinos oro uostus kontroliuoja žydų valstybė.

Dvi Jeruzalės

Iš Tel Avivo Ben Guriono oro uosto mikroautobuso, čia vadinamo šerut, lėkdamas pasiutišku greičiu vairuotojas už 40 šekelių atgabena iki viešbučio Jeruzalėje. Jeruzalė judėjų krikščionių kosmografijoje visada buvo pasaulio centras.

Visa Jeruzalė yra tarsi didžioji paslaptis, kurioje civilizacijų susidūrimas yra matomas plika akimi. Viešpaties Karsto bažnyčia yra priešais al Aksos mečetę ir auksastogę Uolos Kalno (Omaro) šventyklą, kurios viena siena yra šventoji žydų Raudų Siena. Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentai skiria Jeruzalei centrinę vietą: “Ant Šventojo kalno stovi jo įkurtas miestas. Visos tautos gimė jame, nes pats Aukščiausiasis jį įkūrė” rašoma Psalmyne. „Jeruzalė, kuri yra mūsų motina“ ir atkartoja šv. Povilas.

Palestinos arabų ir žydų konfliktas yra susidūrimas ne tik dėl gėlo vandens išteklių ir dirbamos žemės plotų. Tai tarsi civilizacinio judėjų musulmonų konflikto iliustracija. Anot žydų ultraortodoksų, kurių Jeruzalėje vis gausėja, norint sukurti dvasinę Izraelio valstybę, reikia atstatyti Karaliaus Saliamono šventyklą.

Po sėkmingo 1967 metų karo žydams atiteko Raudų Sienos kontrolė, bet šventyklos vidų kontroliuoja arabai. Tad tam reikėtų nugriauti trečiąją (po Mekos ir Medinos) musulmonų pasaulio šventenybę - Omaro ir Al Aksos mečetes. Sunku ir įsivaizduoti pasekmes.

XIX amžiaus viduryje amerikiečių rašytojas Helmanas Melvilis, „Mobi Diko” autorius, kelionių užrašuose taip rašė apie Judėjos ir Palestinos spalvas: „Šventajame Rašte dažnai minimi akmenys, jais nusėti šlaitai. Paminklai ir obeliskai pastatyti iš akmenų: akmenimis užmušami žmonės. Biblinė sėkla krinta į akmeningą dirvą. Judėja – akmenų sangrūda. Akmenų kalnai ir akmenų lygumos: akmenuoti upeliai ir akmenuoti keliai; akmeniniai namai ir akmeniniai kapai; akmens akys ir akmens širdys.”

Rytų Jeruzalė, kurioje seni automobiliai važinėja duobėtomis gatvėmis, kur gausybė šiukšlių išversta už namų sienų, kur kiemuose stovi beduinų kupranugariai, priklauso arabams.

Turtingesnė Vakarų Jeruzalė priklauso žydams. Krikščioniškos bažnyčios ir vienuolynai ant Alyvų kalno Rytų Jeruzalėje sudaro keistą simbiozę – jos aplipusios arabų namais iš visų pusių. Norint surasti įėjimus į bažnyčias, tenka apeiti krūvas šiukšlių, gulinčius šunis, žaidžiančius vaikus dulkėtose, duobėtose gatvėse ir smalsiai nužvelgiančius vienišą praeivį.

Žydai čia nevaikšto, o turistų dėl terorizmo baimės visai nedaug. Į kairę nuo Alyvų kalno plyti gilus Kidrono slėnis, kuriame, anot Šv. Rašto, įvyks paskutinis teismas. “Surinksiu visas tautas ir nuvesiu jas žemyn į Jehošafato slėnį” (Joelio knyga, 4). Dar toliau pranašų kapas, Dovydo miestas ir Siono kalnas.

Vakarų Jeruzalė nenori nieko žinoti apie vakarinę dalį, kaip ir vakarinė apie rytinę. Šalia Jafos gatvės patekdavau į nedidelį parkelį su išvartytais akmenimis ir nedideliu pastatu, panašiu į koplyčią. Žydų žemėlapiuose ši vieta neegzistuoja, bet Palestinos autonomijoje pirktas žemėlapis skelbia jog tai Ma‘man Alach kapinės.

Susidūrimas

Vos ne kasdien televizorių ekranuose matome vaizdus iš arabų ir žydų konflikto zonos: bėgantys palestiniečių būriai, lydimi dūmų debesies, degantys automobiliai ir raudančios moterys. Užblokuota Palestinos autonomija gyvena skurdžiai.

Tačiau Ramala ar Hebronas yra palyginti sutvarkyti miestai, o padėtis Gazoje su niekuo nepalyginama. Duobės, šiukšlės, sprogimų žymės, gausybė vyrų su ginklais... Gazoje gyvena apie 1,4 mln. palestiniečių, kurių vidutinis uždarbis siekia vos 2 dolerius, o nedarbas - apie 70 proc. Iš 2,4 mln. palestiniečių žemiau skurdo ribos gyvena apie 2,2 milijono. Tad nenuostabu, kad islamo judėjimas „Hamas“ Gazos ruože turi savo karinę pramonę ir tūkstančius jaunų Palestinos arabų, pasiryžusių eiti į mirtį.

„Hamas“ save pateikia kaip Alachui atsidavusią jėgą, siekiančią sukurti vieno kalifo valdomą islamišką valstybę Palestinoje, Egipte, Libane ir Saudo Arabijoje. O šiame kalifate nebus vietos žydų valstybei...

1994 metais buvo pasirašytas Oslo susitarimas tarp Izraelio ir Palestinos arabų. Jis buvo suteikęs vilties, kad pirmą kartą po 1977 metų Egipto prezidento Anvaro Sadato kelionės į Jeruzalę gali pavykti susitarti. Bet taikos procesas žlugo ir 2000 metų rudenį prasidėjo naujas konfliktas.

Tačiau palestiniečių savižudžiai niekada nesunaikins Izraelio valstybės. Palestiniečiai neturi jokių kitų ginklų, išskyrus „šachidų diržus“.

Žinoma, kai kurie arabų radikalai kovos iki pat mirties, kad nustumtų žydus į jūrą, tačiau jie nekelia strateginio pavojaus Izraeliui, kurio kariškiai tai puikiai supranta. Izraelis labiau negu „Hamas“ ir „Al Aksos kankinių“ bijosi gausėjančio arabų gyventojų prieaugio „Didžiajame Izraelyje“, visuomenės pilietinės sistemos ir politinės kultūros irimo proceso šalyje.

Kaip rašo publicistas Avramas Burgas, „po dviejų tūkstančių metų kovos dėl išlikimo Izraelio realybė šiandien – kolonijinė valstybė, valdoma korumpuotos klikos, kuri niekina ir parodijuoja teisę ir pilietinę moralę“.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, žydai, kurie negyveno Izraelyje, buvo veikiami žydų valstybės egzistencijos.

Pagaliau Izraelio tauta turi savo valstybę, saugią vietą ir priminimą, kad žydai išliko ir kovoja. Kol nebuvo Izraelio valstybės, žydai gyvendami tarp krikščionių jautėsi užguiti ir nesaugūs. Dabar jie įgijo pagrindą atsitiesti ir didžiuotis, bet kaip yra su palestiniečiais?

Betliejus

Žydų taksistas, turintis leidimą įvažiuoti į Palestiną, už kelionę į Kristaus gimtinę prašė po 25 dolerius nuo kiekvieno. Tačiau perpildytoje Rytų Jeruzalės autobusų stotyje arabų autobusai veža į Betliejų vos už penkis šekelius (1 šekelis - apie1,5 lito).

Keista, bet autobusas pralekia posūkį į Betliejų ir traukia Hebrono link. Pradedu nerimauti, bet po kiek laiko jis sustoja didžiulėje aikštėje, kurioje stovi gausybė mikroautobusų ir geltonų taksi automobilių.

Mūsų autobusas negali įvažiuoti į Palestinos teritoriją, o Palestinos transportas be specialių leidimų į Izraelį, tad tenka dar persėsti į taksi, kuris už dar penkis šekelius pro sieną ir Izraelio kareivių saugomą check-point įveža į Betliejų.

Prieškario Lietuvos keliautojas Antanas Poška, motociklu su Matu Šalčiumi keliavęs po Judėją ir Palestiną, aplankė Betliejuje vietą, kurioje gimė kūdikėlis Jėzus: „Mes pradėjome leistis siauručiais laipteliais į bazilikos požemį. Išėję į vieną aikštelę, atsidūrėme tarp tūkstančių auksinių ir sidabrinių, išpuoštų brangiaisiais akmenimis ir prikabinėtų palubėje lempų.

Melsvai gysloto marmuro grindys ir sienos blizgėjo silpna degančio aliejaus šviesele ir skaidriaisiais rubinais, safyrais, smaragdais.” Šiandien Kristaus gimimo bažnyčioje vaizdas panašus, o sidabrinius sietynus, kaip girdėjau pasakojant rusą gidą, padovanojo paskutinysis Rusijos caras Nikolajus II.

Grįžtant savo akimis galima pamatyti sieną, kuri skiria abi valstybes. Kai kur ji siekia 4- metrus, o prie įėjimų ir daugiau, prikaišiota modernių technologinių įrenginių.

Ši užtvara – tai apkasų, elektroninių daviklių, išartų juostų zona. Ji okupuoja, skiria ir grobia arabų žemes, naikina kaimus, dirbamus laukus ir tai, kas dar liko iš žydų ir arabų bendrabūvio. Sienos kaina – apie 1 mln. dolerių už mylią, ir kažin ar ji suteiks ką nors daugiau, išskyrus diskomfortą abiem pusėms.

Prie įėjimo stovi įspūdingas Izraelio kareivis ir tikrina arabų dokumentus. Jis ir palestiniečių policininkai nuobodžiauja, tad mielai fotografuojasi su mano bendrakeleivėmis. Pakelėse pilna tingiai atsidrėbusių ginkluotų sargybinių...

Šventojoje žemėje, atrodo, niekas nesikeičia. LDK didikas Mikalojus Radvila Našlaitėlis, norėdamas nukeliauti į Betliejų, pasiėmė du raitus ir du pėsčius sargybinius, o vykdamas prie Negyvosios jūros, sutiko aibę plėšikiškos išvaizdos arabų ir etiopų. Melvilio kelionė buvo saugesnė, bet plėšikų vis dar pasitaikydavo.

Gamta ir religija

Vienas įdomiausių dalykų Šventojoje žemėje yra tai, jog viskas čia liudija apie krikščionybės neišvengiamumą.

Helmanas Melvilis pažymėjo, kad vieta, kur Kedrono upė, baisiai gili juoda ir gedulinga, pasuka į Jerichono lygumą, primena pragaro vartus. Radvila Našlaitėlis apie Negyvąją jūrą rašė, kad vien jos vaizdas esąs baisus: “iš visų pusių jį juosia statūs kalnai ir kurčios uolos. Spalvą keičiantis vanduo yra tirštas, dvokiantis, o paragavus – ką mes ir padarėme, - karčiai degina liežuvį ir sunkiu maro tvaiku trenkia į galvą.“

Šiose vietose gali rasti įdomių turistinių maršrutų. Šalia Jericho, seniausio pasaulio miesto, yra Vadi Kiltas arba Vadi Faros vietovė, pamėgta keliautojų, lipančių į aukštą kalną, kurio viršūnėje yra Šv. Jurgio vienuolynas.

Pradėti kopti reikia anksti rytą, apie septynias, nes visa kelionė trunka apie 5-6 valandas, o Rytuose tamsa ateina greitai. Prie Ein Favaro vietovės kas 20 minučių išsiveržia įstabaus grožio šaltinis.

Anot palestiniečių legendos, du demonai šaltinio dugne kovoja amžiną kovą. Kai gerasis demonas paima viršų, vanduo išsiveržia iš šaltinio, kai dominuoja blogasis demonas, srovė nutrūksta. Zigzagais kylant aukštyn, atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į kanjoną prie Ein Kilto.

Nuo čia galima sekti romėniško akveduko likučiais, kuris aprūpindavo vandeniu Erodo žiemos rūmus ir sodą. Beduinai, avys ožkos gyvena šiose vietose tarp Romos ir Bizantijos kultūros griuvėsių.Šv. Jurgio vienuolyno balkone vienuoliai pavaišina šviežiomis sultimis.

Žinoma, kaip ir kituose vienuolynuose ir mečetėse, moterys privalo pridengti kojas ir pečius. Nuo čia iki Jericho per bananais apaugusį slėnį dar valanda kelio.

Vadi Kiltas nuostabus tuo, jog čia jūs kertate tris klimatines zonas ir pamatote urvus, šaltinius, natūralius baseinus, įspūdingas uolas, beduinus, akvedukus, oazes, senovės vienuolyną ir gėlių laukus. Įdomu, kad čia sutiksi daugiau žydų negu palestiniečių.