Gelbėtojai, medikai ir žurnalistai išvyko, todėl po kraupaus žemės drebėjimo gyvi išlikę ir iki šiol griuvėsiuose besiglaudžiantys Haičio gyventojai niekam neberūpi, rašo dienraštis "International Herald Tribune".

Namas palapinė

Praėjus keturiems mėnesiams nuo žemės drebėjimo Ginnette Lemazor, jos vyras ir padykęs penkiametis jųdviejų sūnus vis dar gyvena purvinoje sostinės Porto o Prenso centrinėje gatvėje "Avenue Poupelard".

G.Lemazor džiaugiasi, kad jiems daugiau nebereikia miegoti sulūžusiame automobilyje. Dabar naktį šeima jėgas atgauna iš plastiko ir medžio atplaišų padarytame nepatvariame name palapinėje. Joje yra net lova.

"Prašome, jauskitės kaip namie", – pasiūlė moteris "International Herald Tribune" žurnalistei rodydama į kėdę.

Tačiau šeimos ateitis lieka neaiški.

"Savininkas nori mus iškeldinti. Bet jis žino, kad mes neturime kur eiti", – kalbėjo G.Lemazor.

Nebėra mirties kvapo

Jų gatvėje aiškiai matyti, kad gelbėjimo darbai ir nepaprastoji padėtis jau praeitis: lavonų krūvos, kaip ir mirties kvapas, dingo, bet išvyko ir užsienio medikai, teikę medicinos pagalbą iškart po žemės drebėjimo.

66-erių karstų meistras Louis Filsas, kurio produkcija buvo labai populiari po stichijos, dabar vykdo paskutinį išpardavimą.

Vis dėlto sugriovimo ženklų "Avenue Poupelard" gatvėje daugiau nei atgimimo. Nauja – tik keli kioskai, didžiuliai kalnai sugriautų namų liekanų ir uniformą dėvintys vaikai mokyklos kieme.

"Kai kurie iš jų iki šiol liūdni, – pasakojo Gailestingojo Jėzaus mokyklos vadovas Émile'is Jeanas Louisas. – Pasižiūrėkite į tas mažas mergaites prie stalų. Jos prastai miega ir tikriausiai yra alkanos. Norėčiau joms pasiūlyti karšto maisto. Bet be vyriausybės pagalbos aš galiu pasiremti tik tikėjimu."

"Džiaugiuosi sugrįžusi į mokyklą, – kalbėjo besišypsanti 11-metė Mika Nozière. – Namie svajojau, kaip mano sesutė užsivelka baltą suknelę ir eina į bažnyčią. Bet ji mirė."

Nedarbas ir neviltis

Skirtingai nei didelių stovyklų, kuriose humanitarinę pagalbą dar vis teikia užsienio savanoriai, "Avenue Poupelard" gyventojų likimas yra jų pačių reikalas. Todėl dauguma ieško galimybės persikelti į minėtas stovyklas.

"Man labai patiko ta vieta su tualetais, – įspūdžiais dalijosi Huguette Joseph. – Duobė, kurią mes čia išsikasėme tualetui, yra šlykšti ir pykina, todėl dabar savo reikalus atliekame sugriuvusiuose namuose."

Pasak mechaniko Clédor Filso Antoine'o, niekas iš jų nežino, kur rasti darbo bent už maistą.

"Tik už griuvėsių valymą galima gauti algą, bet aš ir to darbo negaliu gauti. Sunku suprasti, kas vyksta. Vyriausybė tik gąsdina mus", – kalbėjo jis priminęs, kad neseniai Haičio prezidentas René Prévalis įspėjo apie dar vieną galimą žemės drebėjimą.

Tačiau 36-erių Jeanas Claude'as Gouboth'as teigia ignoruojantis valdžios įspėjimus, nes "prezidentas ignoruoja mus".

"Niekas tau niekuo nepadės. Klinikoje buvo vieninteliai užsieniečiai apylinkėse", – kalbėjo jis.

Po dviejų savaičių nuo žemės drebėjimo į šią kliniką sugužėjo užsienio medikų komandos, tačiau praėjus pustrečio mėnesio visos jos išvyko, palikusios neštuvus, ramentus ir medikamentų, kurie jau eina į pabaigą.

"Buvau čia viena prieš tai, todėl esu įpratusi. Tačiau dabar bendruomenė tikisi geros klinikos ir nemokamos medicininės priežiūros", – kalbėjo be atlyginimo sesele dirbanti Rosenie Élysée.

Mokytojas Patrickas Dieujuste vyresnius mokinius moko, kaip išgyventi žemės drebėjimą: "Metaliniai stogai yra saugesni nei betoniniai. Vienas vyrukas pabėgo iš namo, kurio stogas buvo dengtas skarda, ir mirė, kai ant jo lauke užkrito betoninis blokas. Visada būkite budrūs ir negulkite veidu ant grindų. Jei stogas užgrius, jūs galite uždusti nuo dulkių."