Šventosios ištvirkėlės Jeruzalėje, Afroditės vardu pavadintos sekso šventyklos? Daug autorių prostituciją sieja su to meto religiniais kultais. "Ar tai tik legendos ir nieko daugiau?" – klausia vokiškas žurnalas "Der Spiegel".

Prostitucijos šventyklos

Pats baisiausias paprotys Babilone, kaip rašė istorikas Herodotas (490–425 m. prieš Kristų), deivės Ištarės šventykloje paplitusi prostitucija. Vieną kartą gyvenime visoms vietos moterims buvo privaloma svetimšaliui parsiduoti už pinigus. Senovės graikų istorikas rašė, kad "turtingos ir išdidžios" moterys ten atvykdavo savo dengtuose vežimuose.

Persai palei Juodąją jūrą taip pat puoselėjo panašias tradicijas. Pasak graikų geografo Strabo, nekaltos 12-metės mergaitės buvo atiduodamos į prostitucijos šventyklas.

Tokių pasakojimų apie sureligintą ištvirkavimą senovėje gausu. XII a. tyrėjai aptiko paslaptingų užuominų, esą Rytų dvasininkai atimdavo nekaltybę jaunoms merginoms.

Tik vyrų fantazija?

Tačiau ar tai tiesa? Vis daugiau istorikų abejoja istorijomis apie nevaržomas sekso orgijas senovės laikais.

Nauji archeologiniai radiniai rodo, kad ankstesni mokslininkai perdėtai iškėlė šį aspektą. Pavyzdžiui, nėra nė mažiausio įrodymo, kad egzistavo prievartinis nekaltybės atėmimo ritualas.

Moterys tyrėjos dar radikalesnės. Jos religinę prostituciją vadina visišku melu.

Kaip teigiama naujoje knygoje šia tema, senovės graikų rašytojai prasimanė tokius dalykus, kad parodytų, kokie morališkai sugedę yra barbarai. Moderniais laikais visa tai peraugo į "tyrimų mitus".

Amerikietę mokslininkę Julią Assante galima vadinti šio "neigėjų judėjimo" lydere. Ji įsitikinusi, kad šventosios kekšės tėra vyrų fantazija.

Už 35 litus

Vis dėlto kiti tyrėjai nėra tokių radikalių pažiūrų. Jie pripažįsta, kad daugelis dalykų išties yra išsigalvoti, tačiau kai kurios šventyklos globojo viešnamius, egzistavo kultai, kur dvasininkų pareigas atlikdavo dar menstruacijų nesulaukusios mergaitės, o profesionalios paleistuvės turėjo savo dievybes ir joms aukojo pinigus.

Abi šalys sutaria, kad senovėje egzistavo gatvių prostitucija. Pasidariusios ryškų makiažą ir pasirišusios geltonus šalius Atėnų kekšės siūlė savo paslaugas Akropolio papėdėje. Senovės Romos gatvėse prostitutės prašydavo apie 35 litų dabartiniais pinigais. Garsioji palydovė Messalina net tapo imperatoriene, kai ištekėjo už imperatoriaus Klaudijaus.

Dievobaiminga piramidžių šalis taip pat siūlė nuodėmingus malonumus. "Vyras gali geriau poruotis nei asilas. Tik pinigų krepšelis jį prilaiko", – rašoma viename papiruse.

Ypač ištvirkavimu garsėjo Mesopotamija. Archeologų aptiktoje molinėje lentelėje rašoma apie jauną moterį, kuri priima klientus savo tėvų namuose ir už paslaugas gauna kiaulienos.

Ištara ir Afroditė

Rytuose buvo statomos didelės šventyklos Ištarai – sekso ir meilės deivei, ji dar vadinta Babilono kekše.

Ištaros kultas netrukus pasiekė Kiprą, o senovės Graikijoje ji virto Afrodite. Pasak graikų mito, gražuolė Afroditė išaugo iš kruvinos vietos jūroje, kurios vanduo buvo raudonas ir kupinas spermos. Tai vieta, kur titanų valdovas Kronas į jūrą išmetė savo tėvo nupjautas genitalijas. Dievybė, gimusi "jūros putoje" niekad nebuvo nekalta, bet visada – geisminga ir nusiteikusi orgijoms.

Afroditės, kaip ir Ištaros, garbei žmonės kasmet rengdavo šventes, o jos šventyklose tarnavo šokėjos ir aktorės.

Tačiau nėra jokių ženklų, kad sekso orgijos ar vaisingumo apeigos vykdavo tiesiai ant šventyklos altoriaus, kaip anksčiau teigė mokslininkai.

"Nėra jokių įrodymų, kad tokia magija būtų praktikuota", – teigė vokietis orientalistas Gernotas Wilhelmas.

Kas buvo "harimtu"?

Neseniai jis atrado apie 3,3 tūkst. metų senumo dokumentą, kuriame pasakojama, kaip vienas vyras už paskolą iš dvasininko į Ištaros šventyklą atidavė savo dukrą. Ji tapo "harimtu" – pagal vieną versiją prostitute, bet mergina esą dirbo ne šventykloje.

Tačiau J.Assante įsitikinusi, kad "harimtu" visai nereiškia prostitutės, o tik vienišą moterį, kuri patarnauja kulto dvasininkui. Su tuo visiškai nesutinka ekonomikos istorikas Morrisas Silveris. Jis įsitikinęs, kad žodis "harimtu" reiškia profesonalią prostitutę, kuri susijusi su kultu ir dirba šventovės apylinkėse, o dvasiškiai veikia kaip sąvadautojai ir gauna dalį pelno.

Tokia viešnamių sistema esą veikė ir Graikijoje.

Pavyzdžiui, Korinto miesto Afroditės šventykla. Pats Korintas buvo triukšmingas uostas ir prekybos vieta. Prostitutės, vilkinčios lengvas sukneles ir ryškiai pasidažiusios veidus, klientus viliojo pačiame uoste. Aukštai ant uolos esanti Afroditės šventykla taip pat dalyvavo sekso rinkoje.

"Afroditės šventykla tokia turtinga, kad ji turi daugiau nei tūkstantį vergų, kurtizanių", – rašė keliautojas Strabo.

"Dalis iš prekybos seksu galėjo būti šventyklos reguliarus pajamų šalinis", – teigė senovės istorijos profesorė Tanja Scheer.

Jos teoriją iš dalies patvirtina faktas, kad senovės Atėnų politikas Solonas apie 590 m. prieš Kristų apmokestino prostitutes, o surinktus mokesčius skyrė Afroditės šventyklų renovacijai.