Pirmyn į viduramžius…

Visuomenės informavimo priemones užplūdo laidos ir straipsniai apie įvairiausio plauko pranašus, burtininkus, stebukladarius, ekstrasensus, sugebančius gydyti visas ligas, bei kitokius paranormalius reiškinius. Liūdniausia, kad tos laidos ir straipsniai neretai yra vienpusiški ir virsta ne tų reiškinių analize, o šarlatanų ir mėgėjų lengvai pasipinigauti reklama. Kad ir jau pagarsėjusi LTV laida „Visuomenės interesas”, kurioje toną davė rėksminga būrėja ir „ragana”. O jų oponentams nebeliko laiko rimčiau ką nors išdėstyti. LTV taryba, manau, visiškai teisingai pasielgė, nebeleisdama kartoti laidos, po kurios „raganų“ ir astrologų autoritetas neabejotinai pakilo. Pinigų srautai į jų kišenes – taip pat.

Man liūdna ir gėda, kad dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuva su visomis naujausiomis technologijomis ir kompiuteriais ritasi į viduramžius. Man gėda, kad televizijas užtvindė laidos, kuriose kuo rimčiausiai kalbama apie vaiduoklius, regėjimus, velnių išvarymus ar mirusiųjų dvasių apsilankymus. Gėda, jog net rimti laikraščiai ir žurnalai neapsieina be horoskopų, kaip grybai po lietaus dygsta ir klesti būrimo salonai, o prie jų kartais jaunų žmonių eilės driekiasi.

Rizikuodamas užsitraukti daugelio tais „fenomenais“ tikinčiųjų, kai kurių pažįstamų bei to „verslo“ atstovų nemalonę, ryžtuosi papasakoti, ką šioje srityje esu patyręs, žinau ir ką apie tai galvoju. Tuo labiau kad iš smalsumo nepraleisdavau progos tokius dalykus paanalizuoti.

Visais laikais netrūko akių dūmėjų

„Dievo apdovanotųjų“, „neeilinių galių“ turinčiųjų buvo visais laikais, kaip ir jais tikinčiųjų. Atmintyje iškyla pokario laikai, kai trūko maisto, siautė ligos ir neretas drebėjo dėl galimos kelionės į Sibirą. „Aiškiaregiams“ tai buvo visai neblogi laikai. Prisimenu, kaip pagyvenę žmonės tiems mulkintojams tempdavo maisto produktus, nes pinigų neturėdavo. „Galiomis apdovanotųjų“ negraužė sąžinė už kilogramą sviesto, lašinių ar porą dešimčių kiaušinių pranašauti galimą kelionę, valdiškus namus arba „gydyti“ jų pačių įkalbėtas ligas.

Vienos garsios visame rajone būrėjos kortos mano senelės šeimai ir turtingesniems kaimynams atkakliai rodė ilgą kelionę. Būrėja puikiai žinojo, kas laukia daugelio stambesnių ūkininkų. Tikimybė prašauti - nedidelė, ir drebėjo žmonės, džiūvėsių maišus prisikrovę. Gal ir būtų pranašystės išsipildžiusios, bet „tautų tėvas“ numirė. Kortos labai greitai pradėjo rodyti, jog „garvežys kitais bėgiais nuvažiavo“.

Aišku, būrėjos neliko be skalsios duonos. Norinčių „tikrą tiesą“ apie praeitį ir ateitį sužinoti niekada netrūkdavo, kaip ir „išsigydyti“ daktarų neapčiuopiamas ar neišgydomas ligas, „nuimti“ kerus ar užkalbėjimus.

Gal aštuonerių metų susirgau sunkia plaučių uždegimo forma. Gydytojų pastangos ėjo perniek. Močiutė, pas kurią augau, girdė mane ir kelių žiniuonių „užkalbėtais“ antpilais, nuovirais, deja, temperatūra nekrito. Regėjau haliucinacijas, kurias iki šiol prisimenu. Silpau dienomis. Garsioji būrėja močiutei išpranašavo greitas laidotuves. Taip ir būtų buvę, bet kortas sumaišė iš Rygos atvežtas tada dar retas vaistas – penicilinas. Tokio „stebuklo“ kortos, aišku, negalėjo numatyti.

Ilgokai apie visokius „stebukladarius“ nieko negirdėjau. Berods septintąjį ar aštuntąjį dešimtmetį tuometinė valdžia juos buvo prigriebusi. Apie 1980 metus Garliavos miestelyje apsigyveno kažkoks iš Ukrainos atsikraustęs vandens užkalbėtojas. Panevėžyje gyvenę pažįstami prašydavo, kad nuvežčiau juos pas tą „visas ligas išgydantį stebukladarį“. Nuo vaikystės nebetikėjau tokiais veikėjais, todėl ypač stebino milžiniškos žmonių eilės prie „gydytojo“ namų. Visi su vandens stiklainiais ar buteliais. (Žmonės, neapsikęsdami tokios kaimynystės, į jo šulinį buvo dyzelino pripylę.) Mane imdavo juokas, stebint vandens „įkrovimo“ procedūras. Paaiškinimas buvo paprastas – 5 rubliai už stiklainį. Tais laikais – nemaži pinigai.

Tada buvau pradėjęs plikti. Juokais, nieko nesitikėdamas, išbandžiau ir aš tą „stebuklingą“ vandenėlį. Juo labiau kad „daktaras“ užtikrino šimtaprocentinę sėkmę, o besilankantieji ligoniai tvirtino jaučią pagerėjimą. Tai liudijo ir vien tik teigiami atsiliepimai „atsiliepimų knygoje“. Viską dariau, kaip lieptas. Deja, „protingi plaukai paliko kvailą galvą...“

Vėliau teiravausi keleto pažįstamų. Negalios nė vieno neapleido. Jausdavo trumpalaikį pagerėjimą. Matyt, įsitikinimas padarydavo savo, bet ne daugiau. Girdėjau, kad viena besigydžiusi mirė. Kai kreipėsi į onkologus, buvo jau vėlu...

Rankų, liežuvio miklumas, o daugiau - nieko

Po nepriklausomybės atkūrimo toks „verslas“ neregėtai suklestėjo, nes nebeliko jokios kontrolės, jokių draudimų, o nemaži iš to gaunami pinigėliai traukia kaip magnetas. Liūdniausia, kad tiems pasipinigautojams nėra jokios atsvaros. Tyli mūsų mokslininkai, tyli švietimo darbuotojai, o sensacijų besivaikantys žiniasklaidininkai šarlatanus pristatinėja kaip stebukladarius. O gal už didelius pinigus kuriamos juos liaupsinančios laidos?

Didieji pasaulio iliuzionistai D. Koperfildas, D. Bleinas, lietuvis A. Stonys ir daugelis kitų iš pažiūros daro tikrus stebuklus. Bet jie neslepia, kad tai yra tik iliuzija – regėjimo apgaulė. Naujieji „pranašai “ tvirtina turį fenomenalių galių ir tas „galias“ pristato kaip nepigiai įvertinamas paslaugas. Kai kurie savo veiklą bando įvilkti į mokslinį rūbą: naudojasi naujausiais kompiuteriais, demonstruoja neva jų atrastas „matematines ateities numatymo“ formules ir nė kiek nesijaudina, jeigu pranašystės neišsipildo. Visai neseniai vienas Rygoje gyvenantis „ateities skaičiuotojas“ per televiziją užtikrintai pareiškė, kad buvo išskaičiavęs daugelį tragiškų įvykių (tik kažkodėl tylėjo), o vasario 14 – 18 dienomis įvyks dešimtį kartų baisesnė katastrofa už neseniai praūžusį cunamį. Net vietą tiksliai nurodė. Nieko tokio ten neatsitiko. Na, ir kas?

Įvykus didelėms nelaimėms ar katastrofoms, prisimenamas Nostradamas, neva, keliems šimtmečiams išpranašavęs pasaulio įvykius. Tik kažkodėl Nostradamo aiškintojai pranašystes atranda po įvykių. Beje, esu skaitęs keturis skirtingus tų pranašysčių variantus. Girdėjau, kad yra apie 15 vertimų. Matyt, kiekvienas vertėjas pritaiko prie jau įvykusių katastrofų. Tik ko vertos tokios pranašystės?

Įkopiau į septintą dešimtmetį. Gyvenime šio to mačiau ir išmokau. Drįstu teigti, jog stebuklų nėra. Yra tik nežinomi, neištirti ar nepaaiškinti reiškiniai arba paprasčiausia apgaulė ir akių dūmimas, siekiant pasipelnyti arba išgarsėti. Daugelis tų „fenomenų“ prieštarauja elementariausiai logikai, jau nekalbant apie gamtos dėsnius. Štai astrologai nuolat kala į galvas, kad žmonių, valstybių ir viso pasaulio likimus lemia žvaigždynų, planetų ir kitų dangaus kūnų padėtis. Tos teorijos grindžiamos prieš 2 ar daugiau tūkstantmečių tuometinių astrologų – astronomų pirmtakų - sudarytais horoskopais. Pirmiausiai pamirštama, kad Saulės sistema sukasi apie mūsų galaktikos centrą, ir mes per tą laiką nuskriejome daugiau kaip 30 laipsnių. Žvaigždžių ir žvaigždynų padėtis ir forma gerokai pasikeitė. Vien todėl horoskopai jau būtų pasenę. Mus ir žvaigždynus bei juos sudarančias žvaigždes skiria milžiniški atstumai. Šviesa, skriedama 300 tūkstančių kilometrų per sekundę, tuos atstumus įveikia per dešimtis, šimtus tūkstančių ir milijonus metų. Tolimų planetų ir žvaigždžių įtaka Žemei yra nepalyginamai mažesnė už Saulės ir Mėnulio poveikį. Dėl pastarųjų įtakos ritasi potvynių ir atoslūgių bangos, o Saulei mes turime būti dėkingi beveik už viską, kas vyksta Žemėje, ir už savo egzistavimą.

Prieš dešimtmetį Rusijoje žinomo astrologo P. Globos katastrofų prognozes skelbdavo televizijos ir laikraščiai. Katastrofos neįvykdavo arba ištikdavo visai kitą vietą ir kitu laiku. Mokslu pagrįstos geologų ir seismologų prognozės pasirodė esančios kur kas arčiau tikrovės, o P. Globos spėlionės tyliai dingo.

Bent kiek ragavusieji astronomijos žinių turėtų suprasti, kad danguje jokių zodiako ženklų nėra. Nėra nei liūtų, nei mergelių, skorpionų ar dar ko nors. Yra žmonių sugalvoti žvaigždžių grupių pavadinimai. Fantazijos turintis žmogus žvaigždėtame danguje, kaip ir dangumi plaukiančiuose debesyse, gali įžiūrėti, ką tik nori. Taip gilioje senovėje, kai kosmosą žmonės įsivaizdavo dievų buveine, ir atsirado zodiako ženklai. Lygiai taip pat „klaidžiojančioms žvaigždėms“ – planetoms – buvo suteikti žmonių išsigalvotų dievų vardai. Tad kaip galima rimtu veidu įrodinėti (ir dar imti už tai pinigus), kad likimus lemia kadaise žmonių sugalvoti simboliai?

Žmonių mulkintojų arsenalas – neišsenkanti versmė

Lygiai tas pats su kortomis. Tai juk viso labo kartono gabaliukai su žmonių sugalvotais paveikslėliais. Iš kur ten stebuklingos galios? Beje, žinojau būrėją, kuri burdavo degtukų dėžučių etiketėmis. Eidavo žmonės ir nešdavo pinigus už „teisingas“ pranašystes. Kas tai, jeigu ne naivuolių mulkinimas?

Dar vienas „ateities numatymo“ būdas – numerologija. O juk skaičiai – irgi tik žmonių sugalvoti simboliai, kad daiktų kiekį butų galima išreikšti. Priskirti jiems stebuklingas galias lygiai taip pat nelogiška, kaip ir kartono gabalėliams, kavos tirščiams ar ramunių žiedams.

Ekstrasensais save vadinantieji vis kalba apie paslaptingas energijas, auras, čakras, į kosmosą atsiveriančius kanalus. Kas tai? Ligonių kliedesiai ar sąmoningi paistalai, siekiant sukurti paslaptingumo atmosferą? Manau, būtent tai. Visi tų „mokslų“ skleidėjai puikiai supranta, ką kalba, bet ko tik nepadarysi vardan lengvo pragyvenimo šaltinio.

Bandžiau iš poros „ekstasensų“ išpešti, ką gi jie jaučia „gydydami“ žmones? Vienas sakė jaučiąs šilumą, kitas - magnetizmą ir kažkokią kosminę energiją. Deja, jis nesugebėjo atskirti, kur yra kartonu uždengtas magnetas. Tada pradėjo aiškinti, kad jo „magnetizmas“ esąs kitoks. Dar kitą, mikliai svareliais ir virgulėmis žongliravusį, „nusodinau“, pasiūlęs svarelio siūlą ir virgules pritvirtinti prie metalinių stovų. „Įrankiai“ – nė krust. Tada pradėjo aiškinti, kad „energija“ turinti tekėti per jo rankas. Išbandėme, bet rankas pritvirtinau taip, kad negalėtų pajudėti. Tas pats. Pasakė, kad pašaliniai daiktai trukdo. Rankos turinčios būti laisvos, tačiau nesutiko, kad jos būtų stambiu planu nufilmuotos.

Nereikia būti dideliam fizikui, kad suprastum tų prietaisų veikimą. Virgulės, svareliai, adatos, įvairios „biolokacinės antenos“ yra laikomi nestabiliai arba taip, kad būtų lengva pažeisti jų stabilumą. Menkiausias rankos ar net raumenų judesys, ir virgulė ar „antena“ pradės suktis. Trupučiukas treniruočių, ir galėsite manipuliuoti, kaip tik panorėję. Mano rankose tokia „antena“ atkakliai „sukosi“ į priešingą pusę negu „ekstrasenso“. Jis paaiškino, jog mano „energija“ esanti kitokia. Tada koks gali būti „tyrimas“, jeigu jo rezultatai priklauso nuo tyrėjo „energijos“? Ką čia bepridėsi.

Kiekvienas gyvas ar negyvas daiktas, kurio temperatūra aukštesnė už absoliutų nulį, spinduliuoja infraraudonuosius spindulius. Mes visi juos jaučiame kaip šilumą. Kiekvieną žmogų, gyvūną ar augalą supa nematomų spindulių aureolė. Gal tai ir vadinama aura, bet tame nėra nieko antgamtiška ar mistiška. Nesistebiu, jeigu kieno rankos yra jautresnės. Ligos apimtoje kūno vietoje temperatūra pakyla. Jautresnis žmogus tokią vietą lengvai suras. Štai jums ir diagnostika. Šiuolaikiniai prietaisai leidžia fiksuoti šimtųjų laipsnio dalių temperatūrų skirtumus. Kur čia žmogui lygintis.

Dar vienas sakėsi jaučiąs žmonių elektromagnetinius virpesius. Mano specialybė – radiotechnika, todėl negalėjau nesijuokti. Sunku įsivaizduoti tokio žmogaus gyvenimą chaotiškame elektromagnetinių laukų „vandenyne“, kurį sukuria daugybė radijo ir televizijos stočių, ryšių priemonės ir kitokia technika. Įsivaizduokime save aerodrome, kuriame keliolika reaktyvinių naikintuvų forsuotu režimu įjungė variklius. Aiškinti, kad jų visiškai negirdi, bet girdi skraidančio uodo zyzimą, būtų tas pats, kas įrodinėti, jog jauti žmogaus elektromagnetinius laukus. Beje, pačių silpnučių laukų egzistavimas seniai žinomas. Juos sukuria labai silpnos elektros srovės, atsirandančios dėl žmogaus organų – ypač smegenų – veiklos. Šių srovių registravimu pagrįstas elektrokardiografų, encefalografų bei kitų diagnostikos prietaisų veikimas. Tad nereikia pūsti paslaptingumo miglą į akis.

Pasigirsta balsų, kad mūsų mokslininkai netiria tų reiškinių ir „neeilinių galių“ turinčių žmonių. Pasaulyje tie dalykai tyrinėti ne kartą ir ne du. Tik „stebuklus“ patvirtinančių rezultatų nėra. Tiesa, kiek žinau, nedaugelis sutinka dalyvauti tokiuose tyrimuose. Matyt, nujaučia, kuo jie baigsis. JAV yra įsteigta milijoninė premija tam, kas įrodys savo neeilinius sugebėjimus. Iki šiol neatsirado nė vieno ką nors įrodžiusio. Laimę išbandė ir mūsų garsioji Lena, deja, grįžo net atrankinių testų neįveikusi.

Kuo mažiau aiškumo, tuo daugiau galimybių meluoti

Visi vadinamųjų paranormalių reiškinių aiškintojai ir propaguotojai visada stengėsi išpūsti kuo didesnį paslaptingumo, neaiškumo, nesuprantamumo burbulą. Kažkokios neaiškios energijos, ryšiai su kosmosu, dvasiomis ir pan. Burbulai anksčiau ar vėliau susprogsta, o sensacijos greitai pamirštamos. Septintojo dešimtmečio viduryje net moksliniai žurnalai rašė apie Natašos (Orlovos, jeigu neklystu) sugebėjimą net per lentas skaityti rankų pirštais. Didžiulis triukšmas baigėsi šnipštu. Pabandžius rimtai ištirti, penkiolikmetės „talentas“ dingo. Žinome, kuo baigėsi dviejų Rusijoje išgarsėjusių „daktarų“ bandymai per televiziją arba stadionuose išgydyti visą pasaulį nuo visų ligų. „Gydytojai“ susikrovė milžiniškus turtus, ligos neišnyko, o pacientai vienas po kito pradėjo važuoti į psichiatrijos gydyklas.

Verta prisiminti ir garsųjį Filipinų hilerį, važinėjantį po pasaulį ir už didelius pinigus „operuojantį“ žmones plikomis rankomis ir be narkozės. Po jo seansų Lietuvoje iliuzionistas A. Stonys lengvai perkando triukus ir pademonstravo tai prieš televizijos kameras. Maskvoje atlikti tyrimai parodė, kad hilerio „išoperuoti“ mėsgaliai tėra avių arba paukščių skerdyklų atliekos.

Tas pats ir su kitais „paranormalumais“. Pasklinda kalbos apie bildukus, apsilankančias mirusiųjų sielas, žvilgsniu susprogdinamas elektros lemputes (šiandien kaip tik viena įjungiant susprogo), per atstumą perkeliamus daiktus (telekineziją). Įrodymų, kaip ir reikia tikėtis, neatsiranda, kalbos nutyla... iki kito „stebuklo“. Nebent apie NSO (neatpažintus skraidančius objektus) ir ateivius kalbama jau ne pirmą tūkstantmetį. Tik tų NSO niekaip užfiksuoti nepavyksta, o ateiviai vis nepasirodo ir nepasirodo. Logiškas klausimas - ar ne per ilgai jie Žemelę paslapčia „tyrinėja“? Ar nepribrendo laikas pripažinti, kad tai – tik fantazijos nestokojančių entuziastų svajonės. Na, labai labai norisi, kad jie atskristų...

Žmogaus smegenys (protas) – tai galingas biologinis kompiuteris. Jose vykstantys elektrocheminiai procesai (informacijos priėmimo, perdavimo, atminties) pakankamai išstudijuoti. Deja, protas labai blogai apsaugotas nuo klaidingos informacijos. Net ir gerai išsilavinusiems žmonėms galima įteigti visiškai absurdiškus dalykus, įtikinti tuo, kuo, atrodo, sveikas protas patikėti negalėtų. Kartais tai vadinama smegenų praplovimu.

Ne veltui sakoma: „Tikėjimas – jėga“. Pridėsiu, kad aklas tikėjimas gali virsti baisia griaunančia jėga. Giliai tikintiems įrodymų nereikia. Jie tiki besąlygiškai. Tik tokie žmonės galėjo keleivinius lainerius nukreipti į Niujorko dangoraižius, sėsti į sprogmenų prikrautą automobilį ar, apsijuosę sprogmenimis, susisprogdinti kur nors Bagdade ar Jeruzalėje. Krikščionybės nešėjai viduramžiais be jokių skrupulų degindavo ant laužų nenorinčiuosius pripažinti šio tikėjimo, o įtikėjusieji A. Hitlerio ir J. Stalino idėjomis milijonus žmonių pasmerkė siaubingoms kančioms ir mirčiai dujų kamerose, konclageriuose ar Sibiro sniegynuose. Tūkstančiai chunveibinų – „didžiojo Mao“ pasekėjų – siaubė Kiniją. Tai – geriausi įrodymai, kad „smegenis praplauti“ galima ne tik atskiriems žmonėms, bet ir milijoninėms žmonių masėms. Tuo ir naudojasi įvairiausi mistikos, burtų ar paslaptingų galių propaguotojai. Apmaudu, kad žurnalistai jiems taip uoliai ir neatsakingai talkina. Tiesa, LNK „Antroji banga“ vasario 21 dieną papasakojo tragiškai pasibaigusį ekstrasenso „gydymą“. Dešimtmetė mergaitė mirė, nors „stebukladaris“, pasak motinos, žadėjęs išgydyti. Gal tai bus pirmoji kregždė kelyje į praregėjimą?

Aišku, įtikėjimas suaugusiam žmogui gali padėti pasveikti, bet vaikų protas taip įtikėti vargu ar sugeba, todėl eksperimentuoti su vaikais reikėtų kuo griežčiausiai uždrausti. Būna visokių išgijimo atvejų. Šarlatanai niekada nepraleidžia progos sėkmės laurus priskirti sau. Mano artimam žmogui prieš 15 m. onkologai prognozavo, jog gyventi beliko pusmetis. Žmogus nesimeldė, nevaikščiojo pas ekstrasensus, gydėsi tik tuomet buvusiais vaistais. „Stebuklas“ įvyko. Liga atsitraukė. Jeigu nagus būtų prikišęs koks ekstrasensas, būtų klykęs visam pasauliui apie savo „pasiekimą“. Gydytojai tik pasidžiaugė, kad apsiriko.

Pabaigai įsivaizduokime, kad visi tie paistalai apie neregėtas „išrinktųjų“ galias yra teisybė. Ateina koks aiškiaregis arba sugebantis žvilgsniu daiktus stumdyti į kazino arba į kokią nors televizijos loteriją... Kodėl tokiais reiškiniais tikintieji nepagalvoja, kad seniai turėjo bankrutuoti visos loterijos, akcijų biržos ir ištisos valstybės. Beje, žaidime „Šeši nuliai – milijonas“ dalyvavę „aiškiaregiai“, švelniai tariant, nesublizgėjo: ne tik nieko nelaimėjo, bet ir pasirodė žemiau įprastinio lygio. Geresnės antireklamos ir nesugalvosi.

Einantiems pas būrėjas ar astrologus patarčiau gerai įsiklausyti, ką jie kalba. Tai juk gerai nušlifuotos frazės, tinkančios vos ne visiems gyvenimo atvejams. Palyginkite poros metų įvairių leidinių (dar geriau – skirtingų valstybių) horoskopus ir suprasite, kad tai, geriausiu atveju, - linksmas žaidimas.

Norisi kreiptis į žiniasklaidos atstovus ir pasakyti:

Švieskite žmones, o ne prisidėkite prie jų mulkinimo. Netempkite Lietuvos į viduramžius, o padėkite jai žengti pažangos keliu dvidešimt pirmame amžiuje.