Prieš 75-erius metus, 1938 m. lapkričio 9 d., nacistinės Vokietijos teritorijoje buvo surengtas žydų pogromas, vėliau pramintas Krištoline naktimi. Degintos sinagogos, siaubtas žydų turtas, šimtai neteko gyvybės, tūkstančiai buvo ištremti į koncentracijos stovyklas.

Viduramžių pogromas

Europa nieko panašaus į Krištolinę naktį nuo pat viduramžių nematė. Daugiau nei tūkstantis sudegintų sinagogų. Tūkstančiai nusiaubtų namų, parduotuvių, priklausiusių žydams. SA nesigailėjo nieko.

Per naktį žuvo apie 100 žydų, tūkstančiai buvo sulaikyta. Tiesa, istorikai sako, kad aukų buvo gerokai daugiau, nei skelbiama dokumentuose. Maža to, pogromai rengti kelias dienas.

Neramumai kilo po to, kai žydų kilmės 17 metų Herschelas Grünspanas iš Vokietijos Hanoverio miesto Paryžiuje nušovė Vokietijos diplomatą Ernstą vom Rath’ą. Jaunuolis, kaip tada teigta, tokiu būdu protestavo prieš Adolfo Hitlerio politiką žydų atžvilgiu.

Tai sukėlė Trečiojo reicho vadų pyktį. Pogromai kai kuriuose Vokietijos regionuose jau buvo prasidėję, tačiau nužudžius diplomatą visoje Trečiojo reicho ir Vokietijos okupuotose teritorijose prasidėjo koordinuotos atakos prieš žydus.

"Katastrofa prieš katastrofą"

Žydų pogromai, prasidėję 1938 m. lapkričio 9 d., tęsėsi kelias dienas. Tiesa, istoriniuose vadovėliuose minima, kad pogromai vyko vieną dieną, nes kitą dieną po Krištolinės nakties nacistinės Vokietijos propagandos ministras Josephas Goebbelsas paskelbė, kad akcija baigta. Tačiau akcija toli gražu nebuvo baigta.

Ekspertai mano, kad per 1938 m. rudenį vykusius pogromus galėjo žūti gerokai daugiau žydų, nei iki šiol skaičiuojama. Galbūt net apie 1,5 tūkst. Nors tai – tik lašas jūroje, palyginti su Antrojo pasaulinio karo metais vykdytomis masinėmis tiek žydų, tiek kitų tautų žudynėmis.

Vokietijos istorikas iš Leipcigo Danas Dineris Krištolinę naktį pavadino katastrofa prieš katastrofą.

Istorikas sakė paraginęs Vokietijos užsienio reikalų ministeriją paprašyti kitų šalių pagalbos, kad jos iš savų archyvų suteiktų daugiau informacijos apie 1938 m. lapkričio įvykius. Juk tuo metu, pasak D.Dinerio, Vokietijoje rezidavo daugelio šalių diplomatai, kurie yra svarbūs liudininkai.

Vokietijos užsienio reikalų ministerijai dalį dokumentų pavyko surinkti. Istorikai sako, kad šaltiniai – labai vertingi.

Pasak jų, nors daugelis pasaulio šalių pogromus pasmerkė, nė viena didžioji pasaulio valstybė nenutraukė santykių su Vokietija.

Nebuvo jokių sankcijų. Tik Vašingtonas po Krištolinės nakties atšaukė savo ambasadorių iš Berlyno. Ir tai viskas... Maža to, daugelio šalių sienos bėgantiems nuo pogromų žydams liko aklinai užvertos.

Užsienio šalių atstovybių darbuotojai, dirbę Vokietijoje, gerai žinojo apie pogromus. Padariniai buvo matyti plika akimi.

SS, SA, Nacionalsocialistų partijos jaunimas net grasino susidorojimu užsienio šalių žydams, kurie tuo metu buvo Trečiojo reicho teritorijoje.

Antai, vienas Lenkijos konsulato Leipcige darbuotojas rašė, kad konsulate 1938 m. prieglobsčio pasiprašę žydai buvo smarkiai sumušti, apiplėšti, bandyta prievartauti moteris.

Suomijos pasiuntinys rašė, jog A.Hitleris, jo nuomone, buvo labiau suinteresuotas ne išnaikinti žydus, o juos iš Vokietijos išvyti.

"Vokietijos valstybės pozicija žydų atžvilgiu tokia aiški, kad nematau prasmės daugiau apie tai rašyti, – savo vyriausybei pranešimą nusiuntė pasiuntinys. – Prieš žydus imamasi vis naujų sankcijų, kurios vis griežtesnės ir griežtesnės. Tikslas – bet kokiu atveju išvaryti juos lauk iš Vokietijos reicho."

Tiesa, diplomatams buvo neaišku, kodėl su žydais elgiamasi taip barbariškai. Juk tokie veiksmai diskreditavo nacius.

Dalis diplomatų pogromus siejo su vidine kova tarp nacistinės Vokietijos vadovų. Tokios nuomonės laikėsi Prancūzijos diplomatai. Šveicarijos pasiuntiniai spėliojo, kad taip Hitleris bando įtvirtinti savo valdžią. Na, o britai pogromus siejo su seksualiniu vokiečių iškrypimu.

Naciai siautėjo nevaldomi

Skaičiuojama, kad per Krištolinę naktį buvo sudeginta arba sugriauta 1,5 tūkst. sinagogų.

Išpuolius rengė disciplinuoti ir gerai apginkluoti civiliais drabužiais vilkintys jauni asmenys.

Visuose Trečiojo reicho miestuose, pasak liudininkų, laikytasi panašaus scenarijaus. Pirmiausia degintos sinagogos. Pastatus užpuolikai apipildavo benzinu ir padegdavo. Taip pat buvo deginamos religinės knygos.

Tada daužytos žydams priklausančių parduotuvių vitrinos. Žydų krautuves buvo nesunku atpažinti, ypač sostinėje Berlyne.

Prieš pogromus naciai sostinėje įsakė žydams parduotuvių vitrinose baltais dažais didelėmis raidėmis įrašyti savo pavardes.

Parduotuvės pradėtos siaubti maždaug antrą pogromų dieną. Dažniausiai žydų krautuves siaubė jaunimas – nuo 14 iki 18 metų. Jie priklausė vadinamajai "Hitlerio jaunimo" ("Hitler-Jugend") organizacijai.

Vaikėzai įsiverždavo į parduotuvę, sulaužydavo prekystalius ir kitus baldus, apversdavo viską aukštyn kojomis ir pasišalindavo skanduodami nacistinius šūkius.

Pogromų vykdytojai oficialių uniformų nevilkėjo. Spėjama, kad taip J.Goebbelsas siekė parodyti, jog patys vokiečiai sukilo prieš žydus, nes šie nužudė vokiečių diplomatą, o policija – bejėgė.

Tiesa, užsienio šalių diplomatai propaganda netikėjo. Pasiuntiniai liudijo, kad pogromai buvo gerai organizuoti, koordinuoti ir juos vykdė specialiai paruošti bei aprūpinti asmenys.
Priešingai, daugeliui Vokietijos gyventojų susidorojimas su žydais atrodė siaubingas. Pasak užsienio šalių pasiuntinių, vos 20 proc. Trečiojo reicho gyventojų palaikė pogromus.

Sniego gniūžtė

Istorikas Raphaelis Grossas sakė, kad po Krištolinės nakties tapo galima viskas. Naciai, pasak jo, "jautėsi kaip naujakuriai, ką tik įžengę į naują teritoriją".

Po pogromų nacistinės Vokietijos valdžia vieną po kito leido įstatymus, kuriuose numatyti vis nauji teisių apribojimai žydams.

Žydų vaikams buvo uždrausta lankyti įprastas mokyklas, vyresniems žydams buvo draudžiama kurti verslą ar stoti į universitetus. Maža to, žydams buvo primesti nauji mokesčiai.

"Nenorėčiau būti žydų Vokietijoje", – yra sakęs Hermannas Göringas, vienas aukščiausių nacistinės Vokietijos pareigūnų.

Pasak istorikų, užsienio valstybės, regis, iki galo nesuvokė, ką planuoja naciai. Galbūt Brazilija ar Jungtinės Valstijos būtų lengviau atvėrusios bėgantiems žydams savo sienas...

Net Italijos, artimos Vokietijos sąjungininkės, diplomatai 1938 m. būtų nesąmone palaikę kalbas, kad vos po trejų metų Vokietijos žydai bus grūdami į didžiules koncentracijos stovyklas arba tiesiog šaudomi miškuose, palaukėse ar prie sienos.

"Der Spiegel" inf.

Nuožmus nacis palaidotas žydų kapinėse?

• Vokietijos žiniasklaida paskelbė, kad nacių budeliu vadintas slaptosios Trečiojo reicho policijos gestapo buvęs vadovas Heinrichas Mülleris 1945 m. buvo palaidotas Berlyno žydų kapinėse.

• Apie H.Müllerio likimą po Antrojo pasaulinio karo žinoma mažai. Tačiau vokiečių leidinys "Bild" pareiškė, kad jis buvo palaidotas masinėje kapavietėje žydų kapinėse. Tai žurnalui patvirtino Vokietijos pasipriešinimo memorialo vadovas Johannesas Tuchelas. Jo teigimu, gestapo vadas Antrojo pasaulinio karo nepergyveno, nors prielaidą, kad H.Mülleris gali būti gyvas, iškėlė vienas holokausto architektų Adolfas Eichmannas. Šį 1960 m. Argentinoje suėmė Izraelio agentai.

• Pasak J.Tuchelo, Vakarų šalių žvalgybos klydo dėl H.Müllerio, manydamos, kad jis gyvas ir slapstosi. Esą H.Müllerio palaikai buvo identifikuoti jam tik mirus. Pasak dokumentų, kuriais rėmėsi J.Tuchelas, gestapo vadas buvo su uniforma ir kišenėje turėjo asmens pažymėjimą. Todėl nekilo problemų jį atpažinti.

Žydų gyvenimas ir naikinimas nacistinėje Vokietijoje

Koncentracijos ir darbo stovyklos (1933–1945 m.)

Pirmosios koncentracijos stovyklos buvo sukurtos kaip įkalinimo vietos. Kalinių laikymo sąlygos ir mirštamumas šiose stovyklose buvo didelis, tačiau jos nebuvo skirtos masiniam žmonių naikinimui. Pirmosios mirties stovyklos buvo įkurtos 1942 m. vokiečių okupuotos Lenkijos teritorijoje. Skaičiuojama, kad visose okupuotose Trečiojo reicho teritorijose, ypač Rytų Europoje, buvo skurtas 15 tūkst. įvairių stovyklų tinklas. Didžiausia nacių įkurta naikinimo stovykla buvo Aušvicas-Birkenau, kitos naikinimo stovyklos buvo Treblinka, Sobiburas, Belzecas, Kulmhofas ir iš dalies Majdanekas. Aušvico-Birkenau stovykla buvo kartu ir koncentracijos, ir naikinimo stovykla. Lietuvoje veikė Kauno IX fortas ir Panerių naikinimo stovykla.

Masinis naikinimas (1941–1945 m.)

Skirtingai nei koncentracijos stovyklose, kur kaliniai mirė nuo ligų, bado ir sunkaus darbo, į naikinimo stovyklas patekę deportuoti asmenys, specialiais traukiniais atgabenti į stovyklas, buvo netrukus nužudomi. Traukiniui atvykus į stovyklą, kaliniai, paprastai neatsižvelgiant į amžių, lytį ar darbingumą, buvo nuodijami dujų kamerose. Žydai dujų kamerose pradėti žudyti nuo 1941 m. gruodžio.

Getai (1940–1945 m.)

Antrojo pasaulinio karo metais getu buvo vadinamas izoliuotas ir saugomas miesto rajonas, kuriame žydai gyvendavo, kol būdavo perkeliami į koncentracijos arba mirties stovyklas. Getuose buvo įkurta savivalda, kurios nariais buvo patys žydai. Pirmasis getas buvo įsteigtas Lenkijoje, Petrakave. Jis veikė nuo 1939 m. spalio 8 d. 22 tūkst. šio geto kalinių 1942 m. buvo išvežti į Treblinkos koncentracijos stovyklą. Didžiausias getas okupuotoje Rytų Europoje buvo įsteigtas Varšuvoje. Jame gyveno 380 tūkst. žydų, maždaug 30 proc. Lenkijos sostinės gyventojų. Lietuvoje getai imti kurti po 1941 m. Didžiausi getai veikė Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose.

Pogromai (1939–1942 m.)

Nacių valdymo metais Trečiajame reiche, Vokietijos okupuotose teritorijose ir valstybėse sąjungininkėse įvykdyta šimtai pogromų. Per vieną iš pogromų Rumunijoje buvo nužudyta net 14 tūkst. žydų. Dažnai pogromuose dalyvaudavo ne tik nacistinės Vokietijos pareigūnai, bet ir okupuotų bei Trečiojo reicho sąjungininkių šalių piliečiai. Pogromai vykdyti ir Lietuvoje. Didžiausias pogromas – Vilijampolės. Per pirmąsias dvi karo tarp nacistinės Vokietijos ir SSRS savaites buvo nužudyta apie 4000 žydų Kaune, apie 3000 žydų Šiauliuose, pasienyje ir kitose Lietuvos vietose.

Mirties eskadronai (1941–1943 m.)

Okupuotose Rytų Europos valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, nacių reikalavimu buvo įkurti specialūs sukarinti būriai, skirti žydams naikinti ir darbininkams į Trečiąjį reichą sulaikyti. Nacių iš SSRS atimtoje teritorijoje gyveno apie 3 mln. žydų. Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos iš šalies teritorijoje gyvenusių 220 tūkst. žydų buvo nužudyta 80 proc. jų.

Panaudotos nuotr.: Reuters